Vilniuje, Dominikonų gatvėje, nuo sovietmečio vis dar kabo pilka memorialinė lenta lietuvių ir rusų kalbomis. Ji žymi namą, kuriame gyveno ir kūrė Teofilis TILVYTIS (1904–1969) – vienas iš nedaugelio LSSR rašytojų, laimėjusių Josifo Stalino literatūros premiją, ilgametis LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir šaltojo karo metų Respublikinio Taikos gynimo komiteto, ideologijos frontuose kovojusio su NATO, pirmininkas.
Apie poeto buvimą literatūros ir konjunktūros lauke pasakojęs Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus, 1959 metais įkurdintas Tauragnų kultūros namuose, šiandien susitraukė į kuklią ekspoziciją. Joje demonstruojami keli asmeniniai daiktai – skrybėlės ir lazda. Poeto akordeonas seniai netampytomis dumplėmis tyli Maironio literatūros muziejaus archyve. Tad ką mums priminti bando memorialinė lenta?
Žalvarnio paunksnėje
Gimti Gaidžių kaime, iš kurio iki Utenos – dvidešimt penki kilometrai, ir dar tryliktu vaiku šeimoje, kurioje jau būta dviejų poetų, nelengva. Šeimos jaunėliui paprastai atitenka vyresnių brolių išaugti drabužiai, žaislai ir šlovės paunksnė. Tačiau savitarpio paramos, duonos, dievobaimingumo, poezijos ir ekscentriškumo Tilvyčių šeimoje nestigo. Sviestui ir jaunesnėlių mokslams pinigų parūpindavo brolis kunigas.
Vyriausias brolis Jurgis, ryžtingas blaivybės propaguotojas ir švietėjas, sielovados darbais garsėjo jau tuomet, kai jaunėlis Teofilis dar nemokėjo skaityti. Save jis vadino mužikų klebonu ir Žalvarnio slapyvardžiu pasirašytas eiles skelbė „Lietuvių laikraštyje“.
Žalvarnio poezijos knygelėmis „Dienelei brėkštant“, „Palaimintas triūsas“ ir „Rūtų šakelė“ džiaugėsi ir pamokomas eiles atmintinai mokėsi ne tik jo parapijiečiai Šėtoje, bet ir šeimos nariai: „Dora, mokslas ir tvirtybė / Yra mūsų ginklas / Prieš juos svietiška suktybė / Tai tik voro tinklas.“
„Saulės“ draugijos mokytojų kursus Kaune baigusi ir keturklasės parapijos mokykloje mokytojavusi dievobaiminga sesuo Jadvyga taip pat eiliavo apie rudenį ir „lapelius į purvą sukritusius“. Tiesa, jos poezija knygomis nevirto. Nugalėjo kuklesnis moterų kūrybos vertinimas ir uoli dievoieška: Jadvyga įstojo į Pažaislio seserų kazimieriečių vienuolyną.
Tėvų ūkį Gaidžių kaime paveldėjusio brolio Petro talentai labiau nei ūkio darbuose reiškėsi humoristinėmis dainelėmis apie kaimynus ir vaidinimais kaimo gegužinėse. Vyriausioji sesuo Pranė eilių nekūrė, bet tame pačiame kaime augino sūnų ir dar vieną rimuotoją – būsimą garsų tarpukario feljetonistą Pulgį Andriušį.
Miestelėnas iš Gaidžių kaimo
Dainorėlių šeimoje būsimą poetą mažėlį lepino visi. Ant stalo užkeltam dešimtmečiam Teofiliui, smuiku, armonika, citra ar fisharmonija grojančiam vakaronėse, niekas negailėjo katučių. Dainos ir geras ūpas buvo tvirta valiuta. Dvidešimtojo šimtmečio pradžios vaikams istorija atseikėjo ir rimtų, nevadovėlinių, pamokų: keitėsi epocha, iš mados išėjo knygnešių istorijos, praūžė Pirmasis pasaulinis karas ir buvo atkurta valstybė su didelėmis jaunatviškomis ambicijomis, bet plona pinigine.
Kaip ir daugelis tos kartos gimnazistų, 1920 metais Teofilis Tilvytis su draugais patraukė vaduoti Vilniaus nuo Liucijaus Želigovskio pulkų agresijos, tačiau patriotinis maršas truko tik dvi savaites. Kol pėsti moksleiviai pasiekė frontą, pirmosios respublikos sostinė jau buvo prarasta ir perkelta į Kauną.