Nors nūnai nebėra griežtos ribos tarp vyrų ir moterų atliekamų rolių gyvenime, o vienos lyties santuokos jau mažai ką stebina, vyrai ir moterys, kalbėdami apie meilę, vis dar kalba skirtingomis kalbomis.
Dienraštis „The New York Times“ išnagrinėjo savo autorių tekstus, ketverius metus kas savaitę rašomus į skiltį apie šiuolaikinę meilę, ir suskirstė juose minimus žodžius į dvi kategorijas: pagal rašiusiojo lytį ir pagal tai, ar tekstai buvo viešai publikuoti.
Vyrai, rašydami apie šeimą, dažniau minėjo žodžius „tėvas“, „tėtis“, „sūnus“, o moterys – „motina“, „mama“ ir „dukra“. Anot mokslininkų atliktų tyrimų, tai nieko keista, mat tėvai paprastai rodo šiltesnius jausmus tos pačios lyties kaip ir jie atžalai, o ir vaikai lygiuojasi į savo lyties tėvus.
Kiti tyrimai rodo, kad moterys labiau linkusios kalbėti apie jausmus negu vyrai, o tėvai dažniau renkasi emocingesnius žodžius kalbėdamiesi su mergaitėmis (berniukų neretai prašoma neverkti – jie, priešingai nei mergaitės, mokomi reikšti pyktį).
Šiuos tyrimų duomenis pagrindžia ir dienraščio tekstų analizė. Vyrai dažniau vartojo kietesnius žodžius, tokius kaip „mušti“, „smogti“, „pastumti“, „kova“, o moterys stengėsi reikšti jausmus žodžiais „apmaudas“, „įsiūtis“, „agonija“, „skausmas“, be to, jos dažniau vartojo žodį „jausti“. Nors vyrai ir rašė apie tas pačias emocijas kaip moterys, tik paminėdavo jų mažiau.
„Intymioji chemija“ svarbesnė vyrams, tuo tarpu moterys labiau renkasi mylimo žmogaus artumą.
Anot Williamo Doherty, Minesotos universiteto profesoriaus ir šeimų terapeuto, vyrai ir moterys sekso nuo meilės paprastai neatskiria – jiems reikia jų abiejų. Tik „intymioji chemija“ svarbesnė vyrams, tuo tarpu moterys labiau renkasi mylimo žmogaus artumą.
„Riba, skirianti moters ir vyro elgseną – emocinę, romantišką ar bet kurią kitą, pamažu nyksta“, – teigia Robin Lakoff, Kalifornijos universiteto lingvistikos profesorė. Ji teigia, kad „šeštajame dešimtmetyje vyrams būdavo leidžiama rodyti pyktį, konkuruoti, kitaip tariant, jie turėdavo priežastį keiktis, o moterys galėdavo demonstruoti baimę, sielvartą, meilę – ir verkti. Šiandien lyčių rolės niveliuojasi, nebegalime kliautis stereotipais.“
Profesorės žodžius pagrindžia ir „The New York Times“ atlikta analizė, atskleidusi, kokiais požymiai pasižymėjo publikuoti tekstai ir tie, kurie buvo redaktoriaus atmesti.
Daiktavardžiai, dažniausiai vartoti publikuotuose tekstuose, rodė minimų dalykų konkretumą ir kalbėjo, pavyzdžiui, apie tam tikrus herojus, veikiančius istorijoje: kažkieno tėvą, daktarą, vaikus, motiną, vaikiną ar gydytoją, ir tai, kada, kokioje situacijoje, vyko veiksmas: vakarėlyje, bute, ant sofos, per pietus, lovoje, prie altoriaus, ligoninėje. Šie dalykai labiau patraukdavo redaktoriaus dėmesį ir, publikavus tekstus, būdavo geriau skaitomi. Tuo tarpu atmestuose tekstuose dažniau figūruodavo tokie būdvardžiai kaip „gražus“, „išdidus“, „begalinis“, „susijaudinęs“, „artimas“, o pasirinktuose publikuoti – „paslaptingas“, „seksualus“ ar „geras“.
Pabaigoje belieka pacituoti Amerikos rašytoją E. B. White᾽ą: „Nėra nė vieno blogo žodžio – geri visi, tik vieni geresni už kitus.