Žvaigždžių zona: populiarumo receptai ir viešo gyvenimo kaina

Be viešųjų ryšių kampanijų, įtakingų prodiuserių, be reklamos socialiniuose tinkluose išpopuliarėti beveik neįmanoma.

Išgarsėti bet kokia kaina!

Prancūzų psichologės Marie Haddou teigimu, poreikis būti viešumoje veikia kaip komercinis katalizatorius, kaip tam tikros rūšies priklausomybė (narkotikas); tai – lengviausias būdas įtvirtinti ego, lyderio savybes, realizuoti neišsipildžiusius lūkesčius; tai – tarsi bėgimas nuo vienatvės.

Pasaulyje neretai įžymybėmis tampa ne menininkai, ne sportininkai, net ne šou atstovai – tiesiog žmonės, „laiku ir vietoje“ patekę į žiniasklaidos ar prodiuserių akiratį, turintys standartiškai patrauklią išvaizdą ir drįstantys apsinuoginti visomis šio žodžio prasmėmis.

Įdomu, ką dabar žinotume apie Agnę Jagelavičiūtę, jei prieš gerą dešimtmetį jos nebūtų išgarsinęs TV realybės šou „Akvariumas“? Tiesa, išgarsino ne tik ją, kitus dalyvius – irgi, tačiau dauguma jų buvo primiršti, o Agnė nuosekliai siekė įsitvirtinti sociume taip, kad atitiktų visus jo diktuojamus reikalavimus ir pati diktuotų gyvenimo būdo madas.

Pramogų pasaulis visada žaidė ir manipuliavo esminiais žmogaus instinktais, tik nūnai jie pateikiami aštriau, labiau provokuoja: daugiau nei prieš dvidešimt metų nufilmuotos erotiškos „Esminio instinkto“ scenos su Sharon Stone, palyginti su šiandienos Kim Kardashian „užpakalio eksperimentais“, atrodo kaip nekaltybės įsikūnijimas...

Taigi tapti „Dainų dainelės“ konkurso laureatu, atlikti pagrindinį vaidmenį naujausiame lietuvių kino filme ar spektaklio premjeroje, parašyti per menkai skandalingą knygą, nelydimą stiprios viešųjų ryšių kampanijos, – per maža, kad užkariautum viešąją erdvę.

Daugiausiai feisbuko sekėjų turinti lietuvė Monika Šalčiūtė, būdama tiesiog „gera ir graži mergaitė iš liaudies“, dabar yra labiausiai apkalbamas asmuo. Monikai pakako viešai pasidalyti savo intymaus gyvenimo detalėmis televizijos šou laidose, prabilti apie skaudžią mamos netektį, kad pelnytų publikos simpatiją. Merginos iš Pasakos, kaip ji pasivadinusi feisbuke, viešos mintys šiame socialiniame tinkle yra lydimos net iki šešių tūkstančių „patinka“.

Anot verslininkės Ingridos Gelminauskienės, sukaupusios daugiau nei dešimtmečio vakarėlių bei kitų viešų renginių patirtį, publikos dėmesį dažniausiai nori užkariauti žmonės, kuriems nepavyko pagauti sėkmės „realiame gyvenime“, kurie nori sau ir aplinkiniams įrodyti: „Matot, koks aš kietas – apie mane rašo, mane rodo.“ Be to, surinkęs feisbuke penkiaženklį „patinka“ skaičių gali tikėtis, kad tavo paskyroje atsiras, pavyzdžiui, dantų pastos reklama.

Netikiu, kad sveikai mąstantis žmogus į vakarėlius eina ne pragmatiniais sumetimais, o grynai iš malonumo.

„Aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime yra didelis darbas, – įsitikinusi butiko „Madress“ savininkė Ingrida, – nes tu pateiki save publikos teismui per didinamąjį stiklą. Taigi nuolat turi kontroliuoti – kaip atrodai, kaip elgiesi, kaip jautiesi... Netikiu, kad sveikai mąstantis žmogus į vakarėlius eina ne pragmatiniais sumetimais, o grynai iš malonumo. Rinkdamasi pirmąją – aktoriaus – profesiją nemaniau, kad kada nors būsiu viešas asmuo, – tiesiog mėgau M. Cvetajevą, A. Achmatovą, P. Širvį, H. Ibseno „Hedą Gabler“... Tačiau vėliau tapusi komercijos pasaulio žmogumi, neslėpsiu, iš viešojo gyvenimo tikrai nemažai pasipelniau.“  

Mada minta ekscentrikais

Kad viešumas yra svari mados komercinio pasaulio dalis – daugiau nei akivaizdu. Mada paprasčiausiai minta tuo, ką vadiname PR. Karlo Lagerfeldo bičiulystė su 25-erių modeliu ir dainininku Baptiste’u Giabiconi Paryžiaus publikai duoda peno apkalboms nė ką ne mažiau nei naujausia „Chanel“ kolekcija.

O antisemitinis Johno Galliano išpuolis (prieš ketverius metus) viename Paryžiaus restoranų tarsi patikrino „Christian Dior“ mados namų reputaciją ir išgarsino juos nė kiek ne mažiau nei šio dizainerio kurtos kolekcijos. Viena frazė mados meistrui kainavo daug – teko paaukoti karjerą; sykiu tai buvo riba ir kutiurjė stojo į kovą su alkoholiu ir kvaišalais.

Ką nors šokiruoja, piktina, erzina mūsiškio Juozo Statkevičiaus socialiniuose tinkluose išplūstas „lietuviškumas“, jo publikuojamos ekscentriškos asmenukės? Vadinasi, suknelių meistras tikslą pasiekia – sudirginti apsnūdusią puritonišką visuomenės dalį ir pademonstruoti savo asmenybės laisvę ir ego.

Paradoksas: jokie didesni ar mažesni skandaliukai, jokie be skrupulų svaidomi sarkastiški epitetai negali nustelbti Juozo talento ar jam pakenkti.

Paradoksas: jokie didesni ar mažesni skandaliukai, jokie be skrupulų svaidomi sarkastiški epitetai negali nustelbti Juozo talento ar jam pakenkti – neteko girdėti, kad dėl aštrių frazių nuo jo būtų nusisukusi nors viena klientė arba lapkritį, kai jis pristato kasmetes savo kolekcijas, „Siemens“ arena būtų pustuštė, o likus mėnesiui iki šou nekiltų milžiniškas ažiotažas. Taigi ciniški ir vulgarūs interneto erdvėje paskleisti komentarai šio dizainerio adresu, regis, kaip vanduo nuo žąsies: sakytum, tas purvas Juozui teikia daugiau pasitenkinimo ir įkvėpimo nei visiškas publikos abejingumas ar ignoravimas. Būtent šiedu dalykai menininką žudytų labiau už pačias neskaniausias internautų nuomones.

Dažni konfliktai su policija ne tik nemenkina dainininko Egidijaus Dragūno populiarumo – jį dar labiau augina. Selas – lankomiausias Lietuvos muzikos scenos žmogus! Tai ne vienintelis pasaulyje pavyzdys, kai pikantiškai žiniasklaidos pateikiamas blogiuko įvaizdis publikai yra simpatiškas.

Anksti supratęs mados pasaulio žaidimo taisykles drabužių dizaineris Aleksandras Pogrebnojus savo impulsyvią ir ekscentrišką prigimtį sugebėjo pakreipti tinkama linkme. Kurdamas kolekcijas su Vida Simanavičiūte, jis atstovaudavo jųdviejų prekės ženklui „A&V“ dar ir kaip viešųjų ryšių agentas, neretai net prarasdavo profesinį identitetą – nebežinodavai, kas jis: mados kūrėjas ar tiesiog šoumenas?

Kūrybiniam duetui išsiskyrus, Vida liko ramiame užutėkyje su savo privačiomis klientėmis, aprimo ir Aleksandras, tik feisbuke išsako kandžių (bet taiklių!) pastabų visiškoms mados vidutinybėms. O kažkada Aleksandro būdavo pilna visur, nesvarbu, kad vakarėlis – absoliučiai nesusijęs su jo veikla ar klientų orbita. Be to, ir kviečiamas būdavo labiau kaip charizmatiška, spalvinga, renginį puošianti asmenybė, o ne kaip dizaineris.

TAIP PAT SKAITYKITE: 6 lyderių gestai, kuriuos verta įsidėmėti

Aleksandras, regis, absoliučiai neturėjo asmeninio gyvenimo. Demonstruojant kolekciją didžiuliame ekrane paskelbtas jo atsiprašymo laiškas mylimajai Salomėjai ir kvietimas sugrįžti pas jį buvo tokia staigmena publikai, kad dėmesio pačiai kolekcijai liko minimaliai, vos ne „iš mandagumo“. Vėlesnis skandalas, kai prieš savo žmoną Moniką pakėlė ranką ir pateko į policijos akiratį, daug kam pasirodė ne kaip istorija, susijusi su smurtaujančiu vyru, o kaip viešųjų ryšių akcija, kaip priminimas, kad „štai aš, Aleksandras, esu sveikas ir gyvas, laukite naujos mano kolekcijos...“

O Ramunė Piekautaitė? Dizainerė – savo prekės ženklo ikona: nėra įtaigesnės drabužių reklamos, kaip pačios pasirodymai renginiuose juos vilkint. Ramunė visada sužadina svajonę toms, kurios savo įvaizdžiu nori būti bent kiek į ją panašios.   

Klasika be dulkių šleifo

Klasikinis menas visada yra pats konservatyviausias, kitaip jis nebūtų klasikinis. Nors dirigentai Gintaras Rinkevičius ir Modestas Pitrėnas niekada neturėjo salonų liūtų etikečių, tačiau jie vieni pirmųjų nuo frakų nusivalė antikvarines dulkes ir savo modernia laikysena (privatūs interviu populiariajai žiniasklaidai, fotosesijos namie su šeimomis, kulinariniai eksperimentai) klasikinę muziką priartino prie šių dienų klausytojo.

Panašiu keliu buvo pasukusi ir operos dainininkė Ona Kolobovaitė, tačiau šou pasaulis iš jos pareikalavo pernelyg daug intymumo, ir jau tada kilo rimtas pavojus muzikinei karjerai.

Pusiausvyrą tarp pramogų pasaulio ir rimtosios scenos išlaikė baleto šokėjas Nerijus Juška: ištempęs savo kultivuojamą žanrą iš konservatyvios aplinkos, jis nepabijojo tapti persona non grata. Ne kartą gavęs pylos už tai, kad „šventą meną valkioja po vakarėlius“, Nerijus išsklaidė mitą, kad baletas ar modernusis šokis – neva dausose skendintis menas, prieinamas tik išrinktiesiems. Anaiptol – tai menas kiekvienam mirtingajam. Jo įkurta privati vaikų baleto mokykla – kaip to įrodymas, pasiektas viešinant idėjas ir vakarėliuose, ir interviu, ir pramoginiuose TV projektuose. Kodėl jis tai darė?

Girdėdamas, kad per „Gulbių ežerą“ ar „Žizel“ publika iš nuobodumo mieganti ir žadanti daugiau nebepraverti teatro durų, Nerijus sunerimo: pasirodo, tai, ką jis pasiekė kruvinu darbu, įdomu tik mažai saujelei šio meno ekspertų – jokio ryšio su savo karta.

Vakarėlis – tai galimybė susitikti su draugais, užmegzti naujų naudingų ryšių. Tai ir bendravimo malonumas, ir darbas.

„Nesu tokio seno sukirpimo žmogus, kad po sunkių repeticijų, spektaklių susirinkęs gėles važiuočiau namo ir ten užsidaryčiau. Kultūros vienuolio gyvenimas – ne man. Vakarėlis – tai galimybė susitikti su draugais, užmegzti naujų naudingų ryšių. Tai ir bendravimo malonumas, ir darbas. Pabėgti iš meno aplinkos, atverti akis į kitus horizontus, susipažinti su potencialiais rėmėjais labai naudinga. Nematau nieko bloga, jeigu mane kviečia į renginį (pavyzdžiui, kelininkų ar statybos bendrovės vakarėlį) tik todėl, kad esu žinomas baleto šokėjas. Aš ir pats savo mokyklos šventėse stengiuosi suburti tokių žmonių, tokių žinomų veidų, apie kuriuos, žinau, rašys žiniasklaida.“

Antra vertus, Nerijus pripažįsta, kad viešasis gyvenimas turi ir kitą medalio pusę: kad ir koks būtų laisvas „katinas, kuris vaikšto vienas“, vis dėlto patiria, kad Lietuvoje sunku gyventi šimtu procentų atvirai, nebūti stebimam ir atpažįstamam. Todėl tik užsienyje jis labiausiai jaučiasi savimi, kai nevaržomai gatvėje gali apkabinti mylimą žmogų, pasibučiuoti, eiti susikibęs rankomis.

„Kad ir koks būčiau atlapaširdis, kad ir kokia smalsi būtų žiniasklaida, vis dėlto pavyko nuslėpti savo antrąją pusę, o meilės romanų nežino net artimi draugai. Asmeninį gyvenimą laikau itin privačia zona, kuriai apsaugoti tikrai reikia nemažai pastangų. Laimei, nesu koks Michaelas Jacksonas, kad paparacai veržtųsi per tvoras. Tiesa, sykį taip nutiko, kai kažkam prasitariau apie uždarą gimtadienio vakarą. Oi, kas tada dėjosi: paparacai ir per tvoras lipo, ir miškelyje budėjo... Sunkiausia nuo gandų lavinos ir bulvarinės žiniasklaidos apsaugoti artimus žmones, ypač tėvus (jų šiandien jau esu netekęs). Jie aklai tikėjo tuo, kas parašyta. Neįmanoma apsakyti, kiek reikėjo pastangų, kad jiems įrodyčiau, jog yra taip, o ne kitaip.“

Laikas, kada Nerijus išgyveno vakarėlių priklausomybę („Būdavo, grįžtu namo, ir keista, nejauku, kad tą vakarą mieste nėra jokio renginio, į kurį būčiau pakviestas“), jau praėjo, sako, šią vasarą taip gerai jautėsi namuose, kad vos kelis kartus buvo kur nors išlėkęs. Kad ir kaip įsikalintų, šokėjo ryšį su publika visada garantuoja feisbukas. Nė dienos be žinutės ant sienos! Ir visas jas lydi humoras, ironija ir autoironija, na, sakykime: „Tai kur tas žvaigždžių lietus!? Išėjau į lauką, nematau nė vienos žvaigždės! Tada išsinešiau veidrodį – matau vieną. Pasiėmiau konjako... Gersiu tol, kol ji nukris...“                                   

Dingti iš akiračio

Kas sieja prancūzų rašytojus Marcelį Proustą ir Gustave’ą Flaubert’ą? Nebent milžiniškas populiarumas XIX–XX a. Pirmasis jo siekė stengdamasis būti itin matomas Paryžiaus saloninio gyvenimo žmogus. Taip, kaip Oscaras Wilde’as Dubline ar Londone. Taip, kaip šiandien Fredericas Beigbederis Paryžiaus bobo (bourgeois-boheme) aplinkoje.

Muzikinės vakarienės būdavo tiesiog neįsivaizduojamos be Marcelio Prousto ir jo širdies draugo kompozitoriaus Reynaldo Hahno. Kai jiedu susipažino, Marceliui buvo dvidešimt treji, o Reynaldo tik dvidešimt. Jautrus, pažeidžiamas, iš pirmo žvilgsnio liguistai melancholiškas (nuo vaikystės kamavo astma) rašytojas nematė visaverčio savo gyvenimo be aukštuomenės šurmulio – iš čia ir jo didysis įkvėpimas.

Visiška priešingybė – Gustave’as Flaubert’as: kad išreikštų literatūrines ambicijas, jam pakako nedidelio Normandijos miestelio su baubiančiais jaučiais ir kudakuojančiomis vištomis.

O kas sieja mūsų rašytojas Kristiną Sabaliauskaitę ir Jolitą Skablauskaitę? Nebent tai, kad abi – menotyrininkės, VDA absolventės. Nors Kristina šių eilučių autoriui paprašius interviu prieš dešimt metų yra pareiškusi, kad pirmas leidinys, kuriam ji sutiks kalbėti, bus britų „Vogue“, tačiau vos tik pasirodžius pirmajai „Silva rerum“ knygai nesibrangindama dalijo interviu kone visai žiniasklaidai. Ji pasidarė žinoma net tai daliai publikos, kuri pernelyg nesuka sau galvos, ką gi vis dėlto reiškia šis lotyniškas knygos pavadinimas.

Pasirinkusi tinkamą socialinės komunikacijos kryptį, Kristina Sabaliauskaitė šiandien pelnytai laikoma populiariausia Lietuvos rašytoja. Panašiai kaip prieš gerą dešimtmetį Jurga Ivanauskaitė.

Gotikine maniera subtiliai pinanti fantastiką, magiją su tikrovės elementais („Žolių kartumas“, „Liūnsargių moteris“, „Sado sindromas“) Jolita Skablauskaitė tėra vertinama tik labai siauro kultūros žmonių sluoksnio. Skurdžiai gyvenanti aštuonių kvadratinių metrų bute viename sostinės bendrabutyje šešiasdešimt penkerių literatė nuo seno pasirinko itin asketišką uždaros kūrėjos kelią. O „Rafinerijos“ tinklaraščio autorė Kristina reiškiasi kaip aktyvi mados ir gyvenimo būdo kritikė ir savo nuomonę formuoja etiškiau ir estetiškiau už kitus sociumo kritikus.  

Trauktis iš viešumos žmones pastūmėja įvairios priežastys: persisotinimas ja, praregėjimas – kiekgi gali tęstis ši tuštybių mugė (taip manantys neretai kuriam laikui apskritai palieka Lietuvą ir leidžiasi į keliones po Indiją, Pietryčių Aziją ir pan.); suvokimas, kad buvimas viešojoje erdvėje papildomų dividendų neatneša; uždaryti vakarėlių duris priverčia ir pasikeitęs statusas.

Ingrida Gelminauskienė pastebi mus užklupusią viešojo gyvenimo krizę, kurios blaiviai mąstantis žmogus stengiasi išvengti. „Ar nauja plataus vartojimo prekė, ar išskirtinės markės automobilis, pristatoma vienodai: su tuo pačiu raudonu kilimu ir tos pačios rūšies šampanu. Vieta pasirenkamas koks nors angaras ir reikalaujama paisyti aprangos kodo black tie. Ir visuose tuose renginiuose – tie patys veidai – maždaug trisdešimties žmonių kompanija. Ar amžius išstumia iš „vakarėlių rinkos“? Manau, ir taip, ir ne. Per penkiolika metų susiformavo nauja žurnalistų, fotografų, viešųjų ryšių specialistų karta. Jie manęs tiesiog nepažįsta, jiems mano veidas nieko nesako, tad nebepatiriu tiek fotokamerų spragsėjimo, kiek jo būdavo anksčiau. Tačiau dėl to esu visiškai rami, nes ir pati puikiai suprantu, kad prekių reklamai reikalingi jauni veidai. Kita vertus, kad amžius vakarėliams – ne kliūtis, rodo Vakarų pavyzdžiai. O mūsiškė aktorė Gražina Baikštytė renginiuose? Metams bėgant, ši moteris tik gražėja.“

Mados, grožio industrijos, kelionių, pramogų verslas tiesiog neatsiejamas nuo viešojo gyvenimo, todėl kompanijų atstovai vienaip ar kitaip yra priversti žaisti vadinamojo beau monde žaidimus. Kas pasakys, kurios žaidimų aikštelės ribos yra tikros, o kurios tariamos?

Žinomumas žmogų ir išlaisvina, suteikia jam nemažai privilegijų, ir įkalina, priverčia už viską atidirbti.

Ingrida Gelminauskienė prisimena atvejį, kai jautėsi peržengusi privatumo ir visuomeniškumo ribą. Prieš gerą dešimtmetį švęsdama jubiliejų ji pasikvietė ir žurnalistų. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kada viešas asmuo su spauda dalijosi tokio lygio privatumu ir šį pavertė grynų gryniausia komercija. Šiandien tokiam žingsniui Ingrida nė už ką nebesiryžtų. Žinomumas žmogų ir išlaisvina, suteikia jam nemažai privilegijų, ir įkalina, priverčia už viską atidirbti.

Štai viena garsi mados kūrėja net pati nepajuto, kaip pervertino savo reikšmingumą, kai norėdama pratęsti sporto klubo abonementą, savininko pasiteiravo, ar treneriai būtų pajėgūs jai per kelis mėnesius sukurti pageidaujamas kūno formas ir ar ji galėtų sumokėti tik tada, kai jau bus patenkinta savo linijomis. Sporto klubo vadovas į jos klausimą atsakė klausimu: „O ar jūs garantuojate merginai pasiūti tokią suknelę, kad jau per pirmą pasimatymą jai pasipirštų arabų princas, ir sutinkate, kad tik ištekėjusi už jo ji su jumis atsiskaitytų? Taigi dabar atsisveikinkime!“