5 patarimai, kaip įveikti vidinį nerimą

Neretai savo baimėmis užkrečiame ir artimuosius. Kartais jie nesupranta mūsų nerimo ir ima piktintis, kai norėdamos įsitikinti, kad jiems viskas gerai, skambiname telefonu, perspėjame saugotis įvairių grėsmių, kurios mums atrodo rimtos, o jiems – ne. Mums atrodo, kad stengiamės juos apsaugoti – jiems, kad kėsinamės į jų normalų gyvenimą ar net privatumą.

Kartais vidinis nerimas yra pagrįstas ir tik jo dėka laiku suskumbame pas medikus ar išvengiame nemalonumų, tačiau tokiu atveju jis visada turi racionalų paaiškinimą: kūno signalai įspėja apie ligas, pasikeitęs kolegų ar vadovų elgesys – apie problemas darbe.

Kartais vidinis nerimas yra pagrįstas ir tik jo dėka laiku suskumbame pas medikus ar išvengiame nemalonumų.

Tačiau jei nerimaujame dėl neapibrėžtų, įsivaizduojamų dalykų, remiamės svetimais pavyzdžiais, galvodamos, kad ir mums taip gali nutikti, tikėtina, kad atimame iš savęs ir artimųjų nemažai gyvenimo džiaugsmo.

Pabandykime suprasti šio jausmo priežastis ir jį suvaldyti savo pačių ir tų, kuriuos mylime, labui.

1. Įvardyti savo baimes. Reiktų sau aiškiai ir sąžiningai įvardyti tai, ko gi iš tiesų bijome. „Gali nutikti kažkas bloga“ – netinkamas atsakymas, kuris kaitina fantaziją ir verčia bijoti pačios baimės. Kai baimė konkretizuojama, dažnai ji pasirodo visai nepagrįsta ir net juokinga. Vyras vėluoja, o jūs įsivaizduojate jį patekusį į automobilio katastrofą ar besišildantį kitos moters glėbyje? Vaikai pykstasi, o jūs matote jų ateitį kalėjime? Gydytojas išrašė vaistų, o jūs baiminatės, kad pasireikš visi įmanomi šalutiniai poveikiai?

Pasvarstykite, kokia tikimybė, kad šie dalykai vyksta ar būtinai įvyks? Itin maža.

2. Rasti priežastis. Kartais žmonės jaučia didžiulį nerimą ne tik todėl, kad leidžia įsisiūbuoti savo fantazijai. Daugelį nuostatų atsinešame iš vaikystės. Galbūt jūsų mama ar močiutė buvo irgi nerimastingos? Gal jos mėgo kalbėtis apie įvairius baisius nutikimus ir jus auklėdamos pasitelkdavo įvairius gąsdinimus? Tokiu atveju, natūralu, kad nors jau nebijome po lova tūnančio baubo, tačiau tas jausmas niekur nedingsta. Vaikystės baubas apsigyvena kitose vietose: bet kur, kur nepasiekia jūsų žvilgsnis.

Tačiau esate suaugusi ir žinote, kad baubai yra tik vaizduotės rezultatas. Pasakykite jiems „stop“.

3. Imtis veiklos. Žmogaus smegenys yra nepajėgios tuo pačiu metu galvoti apie kelis skirtingus dalykus. Todėl pajutusios artėjantį nerimo priepuolį pasistenkite savo mintis kuo nors „apkrauti“. Pavyzdžiui, galite mokytis eilėraščius (tai puikus būdas lavinti atmintį ir atitolinti senatvinį užmaršumą), skaityti įdomią knygą, mokytis kalbą. Fizinė veikla taip pat puikiai išblaško – darbas sode, greitas pasivaikščiojimas, intensyvi mankšta verčia greičiau cirkuliuoti kraują, aprūpina smegenis deguonimi ir pagerina nuotaiką.

4. Pabūti su savimi. Šiandien žmonės beveik nebeturi laiko pabūti vienumoje. Tai išblaško ir neleidžia suvokti savo fizinių ir dvasinių poreikių. O neišpildyti lūkesčiai gimdo įvairius negatyvius, tarsi be priežasties kylančius jausmus.

Puiki galimybė nusiraminti yra reguliarios autogeninės treniruotės (tiesa, jas pradėti turite kartu su psichologu). Arba reguliarūs, jums priimtini ir malonūs ritualai – poilsis šiltoje vonioje, kaitinimasis pirtyje, popiečio miegas, vakarinis pasivaikščiojimas...

Religingi žmonės rečiau skundžiasi psichologinėmis problemomis, kadangi malda, išpažintis yra puiki dvasinė atgaiva, leidžianti įsiklausyti į savo vidinį pasaulį ir suteikianti gyvenimui prasmės.

5. Mylėti save. Nerimastingos moterys per dėmesį ir rūpestį kitam bando pačios save įtikinti, kad yra geros mamos, žmonos, dukros. Joms atrodo, kad bus geros ir vertos meilės tik tuo atveju, jeigu jos „nusipelnys“. O kai šeimoje nėra nei ką užjausti, nei ką slaugyti – reikia susirasti „objektą“, kuriam galima būtų skirti visą šilumą ir dėmesį.

Problema – jei to dėmesio niekam nereikia. Tai nereiškia, kad vyras ir vaikai nemyli jūsų. Tiesiog tada, kai gyvenime nėra jokių audrų, savimi pasitikintys žmonės būna laimingi, kai gali gyventi savo kasdieninį gyvenimą. Tačiau tokia situacija nesuteikia nerimastingai moteriai trokštamo patvirtinimo, kad ji yra svarbi. Todėl jos vaizduotė ima kurti įvairias baugias situacijas, pažadinamas nerimas ir noras užbėgti „nelaimei“ už akių.

Jei tai apie jus – nusiraminkite ir liaukitės artimiesiems įrodinėti, kad jus reikia mylėti! Mylėkite save ir artimuosius, nesistengdama ieškoti įmantrių būdų tai meilei parodyti. „Aš tave myliu, jaudinuosi dėl tavęs“ – yra kur kas prasmingesni ir suprantamesni žodžiai, nei daugybė kontroliuojančių skambučių ir smulkmeniškų klausimų apie valgytą maistą ar priminimų apie šiltus drabužius.