7 maisto produktai, kuriuos turėtumėme valgyti, bet nevalgome

Štai trumpas sąrašas produktų, kuriuos derėtų dėti į lėkštę – dėl sveikatos, aplinkos, ar ekonominių priežasčių.

Zebrinė liūtažuvė

Zebrinės liūtažuvės kilusios iš vakarinės Ramiojo vandenyno dalies, tačiau sugebėjo prasiskverbti į Karibų jūrą, Atlanto vandenyną, Meksikos įlanką, ir visai neseniai – į Viduržemio jūrą. Šiuose vandenyse zebrinės liūtažuvės sukuria chaosą, savo kelyje naikindamos viską.

Ekspertai dėl šios vandenynų invazijos kaltina prieš du dešimtmečius vyravusį įprotį atsibodusias akvariumo žuvis (liūtažuves) išmesti į vandenį.

Nepaisant to, kad šios žuvies nugaros pelekas yra nuodingas, o įgėlus žmogui labai skaudėtų, jos mėsa yra valgoma. Ir net labai skani.

„National Geographic“ apibūdina zebrinę liūtažuvę kaip „drėgną, sviestinę mėsą, dažnai maišomą su ilgapeleke lūpažuve – viena populiariausių rifinių žuvų, patiekiamų restoranuose“.

Floridos žvejai bando sukurti komercinę zebrinių lūtažuvių rinką, kadangi labai daug šios žuvies pagaunama omarų gaudyklėmis. Taip pat narai šias žuvis gali gaudyti žeberklais.

JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija 2010-siais paskelbė agresyvią kampaniją, skatinančią valgyti zebrines liūtažuves. Todėl dauguma restoranų įtraukė šią žuvį į savo meniu. Šefams net išleista receptų su zebrine liūtažuve knyga.

Ožka

Ožkiena yra pagrindinis Vidurio Rytų ir Azijos šalių maistas, kur kalnuotose ganyklose ganosi didžiulės ožkų bandos. Ožkos mėsa yra ne tokia riebi ir turi mažiau kalorijų nei paukštiena, jautiena ar kiauliena. Tačiau vakarietiškame pasaulyje, ožkienos iki šiol retai kada pamatysite šiuolaikinių parduotuvių lentynose.

„Ji skani ir nebrangi, tačiau ožkiena yra tarsi futbolas Amerikoje. Tačiau ji vis populiarėja. Mums ji patinka, tačiau mes to nesuprantame“, – kartą „The Baltimore Sun“ aiškino televizijos laidos „Bizarre Foods“ vedėjas Andrew Zimmernas.

Pasak J.J.Joneso, Oklahomos valstybinio universiteto agrikultūros ekonomisto, ožkos ilgą laiką buvo suvokiamos kaip žemos klasės agrikultūros pasaulio gyvulys.

„Iki pat 90-ųjų, įsivaizduodami ožį, matydavote jį su ragais, stovintį ant automobilio kapoto, valgantį skardinę“, – jis sakė.

Nors ožkienos paklausa padidėjo kartu su didėjančiomis Jungtinių Valstijų etninėmis grupėmis, ji vis dar mažai vartojama. Viena iš problemų yra ta, kad ožkos nėra labai tinkamos pramoninei gyvulininkystei. Iš 32 kilogramų ožkos bus 16 kg mėsos, o iš 500 kg karvės/jaučio – 315 kg, sakė ūkio savininkas J.J.Jonesas.

Taip pat yra tam tikras suvokimas, kurį būtina pakeisti. „Žmonės suvokia ožkieną kaip egzotišką maistą“, – „The Economist“ sakė Davidas Martinas, Džordžijos ožkos mėsos platintojų savininkas.

Skoniu ožkiena primena laukinių gyvūnų mėsą (pavyzdžiui, stirnieną). Ožkiena nėra „nei sviestinė, nei švelni, kaip jautienos nugarinė, tačiau ji suteikia daugybę galimybių būti išradingais virtuvėje“, – rašė Markas Scarbroughas ir Bruce‘as Weinsteinas, „Washington Post“ žurnalistai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Salotų priedai, kurie padės sulieknėti

Vabzdžiai

Maždaug 2 milijardai pasaulio žmonių, daugiausia tropikų regionuose, vartoja vabzdžius kaip baltymų šaltinį. Tačiau kitose pasaulio vietose valgomi vabzdžiai – tokie kaip vabalai, vapsvos, vikšrai, žiogai ir kirmėlės – vis dar turi tą „fui“ faktorių, kurio dar reikia atsikratyti.

2013-aisiais Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija pranešė, kad vabzdžių valgymas galėtų sumažinti pasaulinį badą (vabzdžius lengva auginti ir jų yra daug), padėtų aplinkai (vabzdžiai eikvoja mažiau vandens nei kiaulės ar karvės ir maitinasi atliekomis) bei būtų puikus maistinių medžiagų šaltinis (vabzdžiuose yra gausu baltymų).

Jungtinėse valstijose vis didesnis susidomėjimas rodomas javainiams, pagamintiems naudojant žiogų miltus, o mokslininkai kuria įdomius receptus, kad vabzdžiai atrodytų patrauklūs. Tačiau vabzdžių auginimas nėra populiarus, o „pirkėjų pasišlykštėjimas“ vis dar yra barjeras, neleidžiantis žmonėms reguliariai vartoti šiuos mažylius.

Pupelės

Pupelės yra pigios, lengvai paruošiamos ir ilgai galioja. Tačiau amerikiečiai vis tiek nesuvalgo pakankamai šių maistinių medžiagų kupinų ankštinių kultūrų atstovų, dar 2012-aisiais teigė ekspertai. Britai taip pat praranda susidomėjimą pupelėmis. Pasak „The Grocer“, 2013-siais Jungtinėje Karalystėje suvartotų pupelių kiekis sumažėjo 8,3 mln. kilogramų.

Yra nemažai valgomųjų pupelių rūšių – pinto pupelės, juodosios pupelės, avinžirniai, paprastosios pupelės ir dauguma kitų pupelių rūšių. Vienoje pupelių porcijoje yra daug B grupės vitaminų, geležies, kalcio, ląstelienos, baltymų bei mažai kalorijų.

Pupelės yra labai unikalus maistas. 2010-ųjų mitybos gairėse amerikiečiams, pupelės klasifikuojamos arba kaip daržovė, arba kaip baltymas (išskyrus žaliąsias pupeles, kurios priskirtos prie kitų daržovių). Dauguma vartotojų nesuvokia, kad pupelės yra daržovė.

Baltųjų pupelių, mažųjų baltųjų pupelių, didžiųjų baltųjų pupelių bei pupų vartojimas nuo 1960-ųjų sumažėjo daugiau nei perpus, teigia Jungtinių Valstijų Žemės Ūkio Departamentas. Spalvotas pupeles ištiko toks pats likimas.

Sidabrinė šeferdija

Šeferdija – rūgštokas, serbento dydžio vaisius – galėtų tapti naujuoju „supervaisiumi“. Bent jau taip teigia mokslininkai, žurnale „Journal of Food Science“ publikavę savo atradimus.

Mažai žinomą uogą valgydavo indėnai, ji auga indėnų rezervatuose Šiaurės ir Pietų Dakotoje.

Vienoje pupelių porcijoje yra daug B grupės vitaminų, geležies, kalcio, ląstelienos, baltymų bei mažai kalorijų.

Tyrimas parodė, kad šeferdijų uogose yra daug likopeno, antioksidanto, mažinančio tam tikrų vėžio rūšių riziką. Likopenas taip pat yra vienas iš pigmentų, pomidorams ir paprikai suteikiančių gilią raudoną spalvą. Pasak tyrimo, likopeno koncentracija, esanti šeferdijų uogose, yra „labai didelė, lyginant su pomidorais ar kitais prieinamais vaisiais.“

Be to, kad šios uogos yra labai naudingos sveikatai, jos gali gyvuoti praktiškai visur (net sausoje aplinkoje su prastos kokybės dirvožemiu). Dėl to, pasak tyrimo, jos yra puikus potencialus maisto pasėlis.

Jūros dumbliai

Sušiai po truputį skverbiasi į vakarietišką virtuvę, tačiau, pasak žurnalo „Trends in Food Science & Technology“ 2012-siais atlikto tyrimo, jūros dumblių vartojimas vis dar yra „minimalus“, palyginti su Azijos šalimis.

Mūsų vandenynai yra pilni jūros dumblių – įvairiausių jų rūšių. Nors jūros dumblių molekulės paprastai naudojamos kaip maistinis tirštiklis, valgomosios raudonos, rudos ir žalios rūšys susilaukia vis daugiau dėmesio kaip vitaminų, mineralų, ląstelienos, kalcio ir baltymų šaltinis. Pasak žurnale „Journal of Agricultural and Food Chemistry“ publikuoto tyrimo, populiariuose raudonuosiuose jūros dumbliuose, labiau žinomuose kaip nori, gali būti net 47 proc. baltymų. Paruošti su šlakeliu alyvuogių aliejaus jūros dumbliai turi mažai kalorijų ir riebalų.

Žalių jūros dumblių vis dar sunku rasti įprastose Amerikos ar Anglijos parduotuvėse, tačiau maistinių medžiagų kupinos jūros žolės vis dažniau parduodamos patogiose pakuotėse kaip sausas ar kepintas užkandis.

Ole Mourtisenas, Pietų Danijos universiteto profesorius kartą sakė BBC: „Dumblių pasaulis, kurį galima vystyti, yra didžiulis“. 2011-aisiais O. Mourtisenas tapo tyrimo, aprašančio naujus būdus, kaip pagerinti jūros dumblių skonį pakeliui į vakarietišką virtuvę, autorius.

Susirūpinimą kelia jūros dumbliuose esantis arsenas. Labiausiai nerimą kelia hijiki, jūros dumblių rūšis, išsiskirianti juoda ir apdriskusia išvaizda (sušiams jie nenaudojami).

TAIP PAT SKAITYKITE: 9 alternatyvos, kurios padės baltymais praturtinti kiekvieną savo valgį

Vaisių ir daržovių odelės

Odelė, šerdis ir kotelis – vaisių ir daržovių dalys, kurias dažniausiai išmetame – gali būti kupinos maistinių medžiagų. Pavyzdžiui, švelni kivio odelė yra valgoma ir joje, pasak buvusios Karališkosios medicinos bendruomenės maisto ir sveikatos forumo prezidentės Marilyn Glenville, yra „trigubai daugiau antioksidantų nei minkštime“.

M.Glenville sakė The Daily Mail, kad rudas pūkelis „taip pat padeda apsiginti nuo parazitų, tokių kaip stafilokokas ir E.coli, skatinančių apsinuodijimą maistu“.

Kad būtų lengviau valgyti odelę (daugumai nepatinka kivio odelės tekstūra), patariama palikti odelę ir supjaustyti kivį plonais griežinėliais, kad vieno kąsnio metu jums kliūtų tik nedidelis odelės kiekis.

Bulvių odelė, apelsino žievelė (neluptą apelsiną galite dėti į sulčių spaudimo prietaisą) bei brokolio stiebai – puikus maistinių medžiagų šaltinis.