Laiką pralenkusi menininkė – instaliacijų, hepeningų, koliažų, asambliažų kūrėja, savo metu nepripažinta, o dabar Lietuvos abstrakcionizmo karaliene laikoma tapytoja Kazė ZIMBLYTĖ (1933–1999) buvo balta varna oficioziniame Lietuvos mene. 1968-aisiais iškabinta jos pirmoji tapybos darbų paroda veikė vos vieną dieną, po to ją skubiai uždarė.
Menininkė nemėgo, kai į ją kreipdavosi oficialiu Kazimieros vardu, pati save vadino tik Kaze. Ir nekentė, kai pristatydavo tekstilininke. Sovietmečiu menininkus griežtai skirstydavo pagal specialybes, kurias studijavo. Dailininkų sąjunga tiesiog spraudė į lentynas – Kazę priskyrė tekstilės sekcijai, iš kurios, šiukštu, išlįsti nebuvo leidžiama.
O kad jau išdrįsai iškelti koją, gali sau tapyti „į stalčių“. Nepaprastai produktyvi menininkė tai ir darė, žinodama, kad nebus leista dalyvauti oficialiose parodose. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, 1988-aisiais, Dailės parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras) surengta nors ir nedidelė, bet pirma oficiali personalinė Kazės Zimblytės paveikslų paroda.
„Jos abstrakcionistinė tapyba anuo laiku buvo toks proveržis, kurio pripažinti neturėjo drąsos netgi menininkų bendruomenė, – prisimena draugė žurnalistė Liudvika Pociūnienė. – Mano tėtis – skulptorius Vladas Vildžiūnas – ir Kazė kilę iš to paties krašto, kartu stojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą, į tapybą, bet tais metais stojamųjų komisija buvo linkusi berniukus nukreipti į skulptūrą, o mergaites – į tekstilę. Kazė kartais net įsižeisdavo, jei kas pavadindavo ją tekstilininke, – jautėsi tapytoja.“