Laiką pralenkusi menininkė – instaliacijų, hepeningų, koliažų, asambliažų kūrėja, savo metu nepripažinta, o dabar Lietuvos abstrakcionizmo karaliene laikoma tapytoja Kazė ZIMBLYTĖ (1933–1999) buvo balta varna oficioziniame Lietuvos mene. 1968-aisiais iškabinta jos pirmoji tapybos darbų paroda veikė vos vieną dieną, po to ją skubiai uždarė.
Menininkė nemėgo, kai į ją kreipdavosi oficialiu Kazimieros vardu, pati save vadino tik Kaze. Ir nekentė, kai pristatydavo tekstilininke. Sovietmečiu menininkus griežtai skirstydavo pagal specialybes, kurias studijavo. Dailininkų sąjunga tiesiog spraudė į lentynas – Kazę priskyrė tekstilės sekcijai, iš kurios, šiukštu, išlįsti nebuvo leidžiama.
O kad jau išdrįsai iškelti koją, gali sau tapyti „į stalčių“. Nepaprastai produktyvi menininkė tai ir darė, žinodama, kad nebus leista dalyvauti oficialiose parodose. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, 1988-aisiais, Dailės parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras) surengta nors ir nedidelė, bet pirma oficiali personalinė Kazės Zimblytės paveikslų paroda.
„Jos abstrakcionistinė tapyba anuo laiku buvo toks proveržis, kurio pripažinti neturėjo drąsos netgi menininkų bendruomenė, – prisimena draugė žurnalistė Liudvika Pociūnienė. – Mano tėtis – skulptorius Vladas Vildžiūnas – ir Kazė kilę iš to paties krašto, kartu stojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą, į tapybą, bet tais metais stojamųjų komisija buvo linkusi berniukus nukreipti į skulptūrą, o mergaites – į tekstilę. Kazė kartais net įsižeisdavo, jei kas pavadindavo ją tekstilininke, – jautėsi tapytoja.“
Liudvikos šeimos – tėvo ir mamos iliustratorės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės – draugystė su Kaze užsimezgė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai Vildžiūnų namai Vilniaus Jeruzalės rajone tapo tikra laisvės sala. Čia rinkosi menininkai, rašytojai, teatro ir kino žmonės, disidentai, išeivijos lietuviai ir užsienio svečiai, laisvai liejosi kalbos ir meninės fantazijos.
„Mano dvaras“
Ukmergės valsčiaus gilumoje, netoli Siesikų miestelio, prieškariu vienkiemyje gimęs vaikas atrado turįs polinkį į meną. Apie jo ištakas gimtojoje Briedžiūnų sodyboje vėliau rašė dienoraščiuose: „Ta vietovė yra visai kitokia nei visoje Lietuvoje. Tam tikra zona, tam tikros paslaptys esančios šitoje vietovėje. Gamtos paslaptys? Ne, ne gamtos. Ten žmonių legendos. Ta vieta žemėje, kur užaugau, turi didžiulę paslaptį. Aš tai žinau. Aš esu įėjusi į tą paslaptį. Aš atsakau už dvasią tos vietos. Tą vietą savo intuicija jaučiu. Savo tėvų nuotaikom.“
Visur ji matė paslaptis. Jos skatino sodybos vaiko, vėliau – paauglės vaizduotę, mynė takus į avangardinį meną: ragino dvasinę būseną perteikti ne vaizdais, o spalva, faktūra, gamtoje stebėtus įspūdžius abstrahuotai išlieti drobėse ir piešiniuose, suvokti erdvės meną.
Kazė nemėgo Vilniaus. Ir nors sostinėje praėjo didesnė gyvenimo dalis, vilniete savęs nelaikė, kaimiete – taip pat: „Man nesuprantamas gyvenimas daugiabučiuose namuose, kai įeini pro bendras duris, lipi bendrais laiptais... Mano geriausias draugas – mano namas, mano tėviškė. Ne kaimas, o tėviškė. Ten leki, ten važiuoji, ten pergyveni dėl bėdų visokių buitinių. Skausmas tų pievų... Tų išplėštų namų, tų sudaužytų stiklų... Skausmas – matyti vagių siautėjimus... naikinimus daiktų... laužymus langų, durų... Ir aš dar noriu atstatinėti tą viską...“
„Man rodos, Kazei visada buvo svarbūs namai. Gimtoji sodyba buvo ir jos džiaugsmas, ir tragedija, – pasakoja Liudvika. – Ji labai norėjo turėti prūdą. Už kažkurį geresnį uždarbį pasisamdė traktorių, iškasė kūdrą, vieta – vandeninga, greit prisipildė. Bet čia ir prasidėjo bėdos: iš gretimų kaimų ateidavo vyrai meškerioti – matyt, žuvų prisileido, o bemeškeriodami ir sodybą apšvarindavo – tokia publika kaimynystėje gyveno. Kai grįžti į savo namus ir nebežinai, ar rasi patalynę, ant kurios miegosi, ar dar yra kavinukas, kuriame išsivirsi kavos, – labai liūdna. O ji buvo svetingas, nuoširdus žmogus, kuriam labai svarbu priimant svečius gražiai padengti stalą. Staiga grįžti – o namai nusiaubti... Įsivaizduoju, kaip sunku tai atlaikyti.“
Kazės abstrakcionistinė tapyba anuo laiku buvo toks proveržis, kurio pripažinti neturėjo drąsos netgi menininkų bendruomenė.
Nuolat apiplėšinėjamą sodybą prisimena ir Zimblytės giminaitė Ona Kunskienė: „Kazė pasakojo, kad langą palikdavo prilaikomą tik vienos vinies, kad vagys nieko nedaužytų ir nelaužytų, galėtų lengvai vidun patekti. Išnešė viską, ką galėjo. Išvažiuodama Kazė lėkštes, puodus pečiuje slėpdavo, kad grįžusi rastų iš ko valgyt. Viską išnešdavo, bet paveikslų neliesdavo! Kaimiečiams jie nerūpėjo. Vis sakydavau Kazei, kad pavojinga palikti paveikslus, o ji atkirsdavo: „Mano namuose turi būti mano paveikslų.“ Sodyba ji rūpinosi preciziškai, sakydavo „mano dvaras“.
Mums nuo vaikystės Briedžiūnai buvo ypatinga vieta. Lankos aplink nešienautos – tokia senpievė su daugybe gėlių, žolynų. Dažnai kartu tuo pačiu autobusu važiuodavome į tėviškes. Dar sovietiniais laikais pakvietė savaitgalį į svečius. Ateinu – Kazė pasitinka su balta suknia, baltais bateliais, juk čia – jos dvaras. Krosnyje antį specialiai iškepusi, dideliame savo sode man vienai išskleidė ryžių popieriaus juostas – plevėsuoja vėjyje, vaizdas – neapsakomas, jauti tą energiją. Sėdim mes po obelim, tylim, jos buvimas, nuotaika – meno pilna aplink, sakytum, ore sklando. Jos abstrakcijose jauti dvasią – neprireikia konkretybių, nes kiek menininkas įdeda dvasios, tiek paveiksluose jos plevena.“
Išpieštos namų sienos
„Istorija, kaip ji tapo menininke, tiesiog fantastiška. Man ją papasakojo pati Kazė, – prisimena Liudvika. – Buvo gal penkerių, kai kartą tėvai, palikę vieną namuose, išvažiavo į turgų, o ji rado kažkokių angliukų, gal turėjo pieštuką ir visas baltai nutinkuotas sienas išpaišė! Tėvai grįžę, užuot barę, nupirko popieriaus, kad sienų nebemargintų. Nuo ankstyvos vaikystės Kazė turėjo polėkį ir erdvės jai niekada nebuvo per daug.“
Tolerantiški tėvai buvo pasaulio matę žmonės. Tėvas Antanas Zimblys penkerius metus keliavo po Pietų Ameriką, dirbo Brazilijoje, 1932-aisiais parvykęs į Lietuvą vedė Karoliną Pivaraitę ir nuėjo užkuriom į Briedžiūnų vienkiemį. Čia 1933-iųjų balandžio 4-ąją susilaukė dukters. Ne iš biednumo, kaip sakė Kazė, tėvelis į amerikas išvyko – pasaulį pažinti norėjo.
Kazės senelis – mamos tėvas – tarnavo netoliese esančiame Lokinės dvare, jame nuolat gyvendavo ir jos mama, vėliau ten ir tarnavo, o Kazė vaikystėje su mama dvare lankydavosi. Matyt, todėl, kaip pabrėžia ją pažinoję, išsiskyrė aristokratiška laikysena, turėjo įgimto elegantiškumo, gerą skonį. Ir laisvai kalbėjo lenkiškai – tai sovietmečiu atvėrė langą į Vakarų kultūrą: meno žurnalai, knygos, albumai lenkų kalba plėtė akiratį, pažindino su gyvenimu už geležinės uždangos.
Ji rado kažkokių angliukų, gal turėjo pieštuką ir visas baltai nutinkuotas sienas išpaišė! Tėvai grįžę, užuot barę, nupirko popieriaus, kad sienų nebemargintų.
Tėvai išsiuntė Kaziūnę, kaip namuose ją vadino, mokytis į Ukmergės 2-ąją mergaičių gimnaziją (dabar – Antano Smetonos). Kaip pasiturinčių ūkininkų šeima atlaikė pirmą sovietų bangą, karą, antrą sovietizaciją – sunku pasakyti, bet, laimei, net ir stalinizmo metais šeima liko savo sodyboje.
Paauglę Kazę graužė prieškario laikų, dvaro prabangos nostalgija, ją išliejo savo dienoraštyje: „Užsieninis filmas, prabangus romanas, teatro vaidinimas apie dvarininkus – visa tai man sukelia gilų liūdesį, ilgesį praėjusių puikių laikų...“
Svajoklei paauglei labiau rūpėjo per pamokas piešti, nei mokytis algebros ir geometrijos – savo pačios gėdai, dvejetų prisirinko tiek, kad grėsė vasaros pataisos. Tačiau daug skaitė, labiausiai mėgo įnikti į namuose turėtus prieškario „Naujosios Romuvos“ komplektus: iš ten sėmėsi išminties, pažino modernųjį meną ir susižavėjo juo.
Nutrauktos studijos
„Abu tėvai taip pat mėgo paišybą, abu domėjosi paveikslais. Jie nutarė leisti mane studijuoti meną. Dalyvavau ir aš tame pokalbyje, bet, kaip paprastai, šaltai ir abejingai“, – pasidžiaugė dienoraščiui. Abiturientė 1952-aisiais įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija), deja, studijuoti teko ne mėgstamą tapybą, o tekstilę. Tačiau ir tapybos, vadovaujant garsiajam Antanui Gudaičiui, ir piešimo užsiėmimai buvo privalomi. Kaip ir peržiūros.
Kartą per vieną iš peržiūrų nutiko įvykis, vėliau apipintas legendomis, kurį aprašė dienoraštyje: „Įeinu į studiją ir sustoju. Pro praviras duris girdisi komisijos balsai. [...] Vienas stovi prie durų, pažvelgiu į rankoje laikomą lapelį ir piktai suraukiu kaktą. Atsiremiu į langą ir sustingstu. Kokia neteisybė! [...] Kodėl? Kodėl kiti, iš tikro blogiau piešiantys, gavo geresnį atlyginimą? Nuoširdus savarankiškas darbas čia, atrodo, nėra pastebimas...“
Kažkodėl vėliau buvo kalbama, kad Kazė spintoje pasislėpusi klausėsi, kaip dėstytojai po peržiūros vertino jos darbą. Matyt, neigiami atsiliepimai taip sukrėtė studentę, sukėlė tokį nepasitikėjimą savimi ir dvejones pasirinktu keliu, kad net nutraukė studijas. Ką veikė tuos kelerius metus, dabar jau nežinia.
Visgi 1959-aisiais Kazė baigė mokslus Sofijos Veiverytės vadovaujamoje Tekstilės katedroje. Diplominiam darbui sukūrė raštų projektą, pagal jį fabrike išmargino audinius ir pati iš jų pasiuvo kursiokėms rūbus madų vakarui.
Tekstilė – ne jos temperamentui
Po studijų Kazė dirbo Vilniaus dailės darbų gamybiniame kombinate „Dailė“ – kūrė masinės gamybos audinių projektus, dailiosios tekstilės darbus, aplikacijas. Kai tais pačiais metais įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, gavo dirbtuves Antakalnyje, Vinco Grybo gatvėje, 1958-aisiais specialiai menininkams statytame name.
Po truputį ji apsigyveno dirbtuvėse, vėliau net pardavė butuką. Ir nors buitis buvo minimalistinė, pašnekovės prisimena, kad svečius priimdavo prie gražiai serviruoto stalo.
„Tekstilė stabdydavo kūrybinį procesą – Kazė mėgo dirbti ekspromtu, greitai, temperamentingai, o su tekstile reikia kantrybės... – prisimena Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. – 1973 metais ji laimėjo konkursą sukurti Maskvos Gnesinų aukštosios muzikos mokyklos scenos uždangą. Tą draperiją kūrė Šv. Jonų bažnyčioje. Mes su Vladu lankydavome – Kazei reikėjo jo pagalbos. Uždangos kompoziciją sudėliojo iš vilnonių siūlų. Tik, kaip dauguma talentingų žmonių, realizacijai neturėjo kantrybės – norint išpildyti jos planus, reikėjo papildomų auksinių rankų. Ir tos rankos atsirado – tai buvo Regina Daugėlienė. Rezultatas buvo užburiantis, Kazė atrodė labai laiminga.“
Asmeninis gyvenimas – tabu
Kazės Zimblytės asmeninis gyvenimas – vis dar paslaptis, apie kurią nekalbama. „Pirmą kartą ją pamačiau dar septintajame dešimtmetyje, per šventę, kurioje susirinko daug menininkų, – pasakoja Marija. – Tuo metu ji buvo ištekėjusi už tapytojo Vincento Gečo. Atrodė labai gražiai: tamsūs garbanoti plaukai, tamsiai raudona suknelė... Kazė buvo vakaro žvaigždė, apsupta žmonių, ją tiesiog nešiojo ant rankų – tikra šventės karalienė. Kai pirmąkart apsilankė pas mus Jeruzalėje, ji jau nebuvo Gečienė. Iškart nė neatpažinau: stilius pasikeitęs, plaukai „berniuku“ nukirpti. Labai džiaugiausi mūsų draugyste. Vladas labai vertino jos talentą, abstrakcijas.“
„Kazės santuoka nenusisekė: Gečas turėjo savo ambicijų, Kazė – savų, – pasakoja Liudvika. – Labiausiai jai buvo nepriimtinas falšas siekiant karjeros. Tik spėju, kad tai galėjo tapti skyrybų priežastimi. Kitos šeimos nesukūrė, vaikų neturėjo. Kazė nebuvo kompanijos, bohemos žmogus – laikėsi tam tikros distancijos, mėgo kamerinę draugiją, kurioje galima pasišnekėti. Laikėsi per pagarbų atstumą nuo kitų ir reikalavo pagarbos sau.“
Dirbtuvės virto tikra nesankcionuotų pogrindinių avangardinio meno parodų sale – „Atstumtųjų salonu“.
Labdaros nepriėmė
Negalėdama pragyventi iš tapybos, negaudama nuolatinių tekstilės užsakymų, Kazė vertėsi sunkiai. Pasakoja Marija: „Labai išgyvendavo dėl lėšų stygiaus. Ji buvo labai išdidi. Tik paklausę, ar turi pinigų, stengdavomės jai įduoti. Bet ji būtinai kokį darbelį mainais atnešdavo – labdaros nepriėmė.“ Dabar šie darbai iš Vildžiūnų kolekcijos, surinkti į parodą „Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Kazė“, eksponuojami Vlado Vildžiūno galerijoje.
„Architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai atjautė Kazę, kad jai neleidžiama dalyvauti tapybos parodose, suorganizuodavo užsakymų, pavyzdžiui, „Neringos“ restorane (jos dekoruotos pačios ankstyviausios užuolaidos), „Lietuvos“ viešbutyje“, – prisimena Liudvika.
1986-aisiais suprojektavęs antrą Vilniaus ritualinių paslaugų rūmų Olandų gatvėje korpusą architektas Česlovas Mazuras pasiūlė Kazei ne tik suprojektuoti drapiruotes ir parinkti spalvinius sprendimus, bet ir nutapyti paveikslų – menininkė sukūrė ciklą „In memoriam“.
1987-aisiais, kai Lietuva šventė krikšto 600 metų jubiliejų, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pasikvietė Kazę ir Vladą Vildžiūną: pastarojo paprašė sukurti emblemą, o Kazės – arnotus.
Į atstumtųjų gretas
„Iš spaudos sužinojau, kad bus pirmoji Kazės tapybos paroda „Vagos“ leidyklos fojė, – prisimena pusseserė Onutė. – Atvažiuoju, o parodos nėra. Pasirodo, kitą dieną po atidarymo liepė ją nurinkti, nes Kazė nepakluso socialistinio realizmo taisyklėms. Visąlaik ji dėl to buvo spaudžiama.“
Meno oficiozams buvo nepriimtina naujoviška, modernistinė meninė kalba. Savo abstrakčia monochromine tapyba Kazė oponavo netgi tuo metu Lietuvoje kelią prasiskynusiai ekspresionistinei koloristikai. Jos tapyba – faktūriška, reljefiška, tapytuose koliažuose derino įvairias tekstilei būdingas technikas. Dominuoja žemės, dirvos tonai ir pamėgta skaidriai žalia, lyg žydinčių lankų, kurios supo sodybą.
Parodą „Vagoje“, o vėliau ir daugiau Kazės darbų savo namuose priėmė tuo metu žinoma Dailės parodų rūmų darbuotoja Judita Šerienė su vyru menininku Vytautu Šeriu. Jie Užupyje, ant Vilnelės kranto, raudonų plytų buvusiame malūne, turėjo nedidelį butą ir dirbtuves. Šios dirbtuvės virto tikra nesankcionuotų pogrindinių avangardinio meno parodų sale – „Atstumtųjų salonu“, kaip įvardijo pati Judita Šerienė.
„Parodos pas Juditą buvo labai reikšmingos ne tik man, bet ir visos Lietuvos kultūrai, – sakė Kazė. – Tai buvo egzistencinė būtinybė, nes galėjau išsikabinti paveikslus, žmonės ateidavo jų pažiūrėti, man tai reiškė labai daug. Taip mano darbus pamatė viena prancūzų sociologė, su ja tapome artimos bičiulės, daug darbų išvažiavo į užsienį.“
Socializmo pamatų „griovėja“
Dailininkė labai pamilo Vildžiūnų Jeruzalės sodą – vietą, kur galėjo realizuoti menines vizijas: kūrė pirmąsias Lietuvoje instaliacijas, Vildžiūno lauko dirbtuvėse improvizuotose neformaliose parodose demonstruodavo savo abstrakčią tapybą ir koliažus.
„Kazė plastiškiausia ir mažiausiai literatūriška iš mūsų visų, bandančių kurti modernizmą, avangardą, – 1999-aisiais komplimentus pažers kolega avangardistas Valentinas Antanavičius. – Reakcija į jos kūrybą buvo labai baisi. Ji tikrai socializmo pamatų nenorėjo griauti ir negriovė, bet reakcija buvo labai baisi. Su instaliacijom ji pirmoji pradėjo: tai, kas dabar labai madinga, vos ne visuotinis stilius, ji prieš dvidešimt metų išbandė.“
„Pasukusi į nuoseklų minimalizmą, Kazė supratimo nerado net dailininkų bendruomenėje. Kad ir kaip pasivadinę – formalistais ar realistais, – labai sunkiai priėmė jos meną. Net tokie patys neliaupsinami jos nesuprato, – stebisi Marija. – O Vladas labai vertino Kazės kūrinius, jie vienas kitą labai palaikydavo – paramos jos sielai labai reikėjo. Tai mus savaime suartino. Ji visiškai nusisuko nuo socialistinio realizmo, kurio atgrasūs siužetai buvo svetimi vidiniam pasauliui. Puikiai suprato, kad atsiras formalių ir neformalių priežasčių nepriimti jos tapybos darbų į valdiškas parodas. Užtat per ryšius su Maskvos pogrindžio menininkais jai atsivėrė keliai į Vakarų kolekcininkų akiratį.“
Pogrindžio draugijoje
Kaip tapytojai Kazei Zimblytei iki 1988-ųjų buvo užtrenkti visi keliai oficialiai demonstruoti kūrybą, tačiau kaip tekstilininkė galėjo reikštis respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse parodose – jos aplikacijos, dekoruoti audiniai, įvairios draperijos pasiekė Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, net tolimąją Japoniją.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje vykstant Pabaltijo respublikų dailės parodai, Kazė susipažino su artimais jos sielai ir kūrybos stiliui pogrindžio menininkais: „Maskva buvo tokia vieta, kur, begalinei mano laimei, buvo meno žinovų šeima. Ten rinkosi žmonės, mezgėsi pažintys, ten vyko ir mažutės, ir didelės parodos, iš ten mano darbai pakliūdavo į užsienio privačias galerijas. Tik Lietuvoj visiems buvo vis tiek, ką aš darau, – iškritau iš konteksto...“
Kazė aktyviai įsitraukė į kūrybinę ir parodinę vietos avangardistų veiklą. Pasakojama, kad su žymiu rusų avangardo teoretiku Anatolijumi Strigaliovu siejo ne tik kūrybiniai, bet ir asmeniniai ryšiai – bene šešerius metus ji ilgam pas jį apsistodavo. Menininkę domino ir į Sovietų Sąjungos sostinę atvežamos pasaulinės meno parodos.
Per ryšius su Maskvos pogrindžio menininkais jai atsivėrė keliai į Vakarų kolekcininkų akiratį.
„Maskvos menininkai disidentai rengdavo pogrindines parodas, mes irgi į jas važiuodavome, – pasakoja Marija. – Pirmą kartą pamačiau, ką rusai kuria: jie taip pat pasuko į minimalizmą, koliažus, papurškimo techniką. Apžiūrėjau parodą ir pasakiau: „Ne. Mūsų Kazė daug talentingesnė.“ Dažname tų parodų darbe būta tarsi butaforijos. O Kazės darbuose glūdi paslaptis, ji eidavo į spalvos paslaptį...
Kartą susitikome Palangoje. Pasiprašiau, kad noriu pažiūrėti, kaip ji tapo. Kazė pasvarstė, pasvarstė: „Gerai, ateik su vynu.“ Ant grindų, kur gyveno, padėjo didelę drobę, gurkšnodama vyną kelias valandas tapė nesustodama. O kaip temperamentingai dirbo!“
Vijokliais apaugęs, nevaldomoje žalumoje paskendęs jos gimtasis namas palaipsniui virto troba su kiauru stogu, joje paveikslai pradėjo „sirgti“. Su didele širdgėla ji atsisveikino su paveikslais, iš sodybos išvežamais restauravimui ir parodai.
Ir lyg gulbės giesmė, likus tik kelioms savaitėms iki gyvybę nusinešusio insulto, „Lietuvos aido“ galerijoje įvyko pirma tikra, didelė Kazės Zimblytės kūrybos paroda.
Menininkę palaidojo Siesikuose, šeimos kapuose. Vladas Vildžiūnas savo draugei sukūrė antkapį – iš skirtingų spalvų lauko akmenų sudėlioti kryžių raštai primena jos tapybą.
+11