Aktorė Emilija Latėnaitė tapo projekto „Raudonos nosys“ ambasadore: globos namuose lankys senjorus

Jau metus vykdoma organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ programa „Tu ateik į pasimatymą“ atskleidė, kad individualus bendravimas su senjorais padeda jiems atsiverti, atsipalaiduoti, socializuotis, jaustis svarbiais ir mylimais bei tapti laimingesniais.

Norėdama pakeisti mūsų visuomenės požiūrį į senjorus, aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė kartu su aukojimo platforma „Aukok.lt“ ragina atkreipti dėmesį į šią programą. Projekto „Tapk Ambasadoriumi“ dalimi tapusi aktorė surinkusi užsibrėžtą 2 000 eurų sumą žada apsilankyti senjorų globos namuose ir praskaidrinti jų kasdienybę.

Tapote projekto „Raudonos nosys“ ambasadore senelių globos namuose. Kuo jus sužavėjo ši idėja?

Labai ja tikiu. Esu dirbusi ligoninės klounu, tačiau dar neturėjau patirties su seneliais. Man atrodo, tai yra fantastiška mintis – praskaidrinti jų kasdienybę. Vis dar negaliu suvokti mūsų šalyje vyraujančios vyresnių žmonių padėties. Neva, jiems niekuo padėti jau nebegali, nes vis tiek artėja pabaiga... Tai yra baisu. Juk gyveni tol, kol esi žmogus!

Tikriausiai yra labai liūdna, kai gyvenant senelių namuose vienintelis tave aplankantis žmogus yra seselė. Juk kiekvienam iš mūsų norisi artimo ir žmogiško ryšio, pabuvimo kartu, galimybės išgyventi savo prisiminimus, pasidalyti patirtimi. Manau, tai labai prasminga veikla – tapti tokio projekto ambasadore.

Ko tikitės iš šios patirties?

Labai noriu, kad pasikeistų požiūris į senyvo amžiaus žmones. Mane erzina vis dar Lietuvoje egzistuojantis jaunystės kultas. Pikta, kai žmogus ilgus metus gyvena, sukaupia didžiulę patirtį ir staiga pasidaro niekam nebereikalingas.

Be to, liūdina ir tuomet, kai jie patys tarsi ima gėdytis savo amžiaus. Senti oriai yra labai svarbu.

Minėjote, kad jau turėjote panašios patirties – dirbote ligoninėje. Kaip tai atrodė?

Buvau ligoninės klounas ir tai buvo labai jaudinanti patirtis. Kai esi aktorius, po spektaklio nusilenki ir išeini. Tuomet gali tik įsivaizduoti, ką žiūrovas gavo iš tavo pasirodymo ir ar sugebėjai jam perteikti norimą žinutę. O tuomet, kai atsiduri palatoje vienas prieš vieną, tai yra visiškai nuostabus jausmas. Ši patirties mane labai daug išmokė.

Pirmiausia, ką supratau, kad aktorystė ir klounada yra absoliučiai skirtingos profesijos. Būdama ten suvokiau, kad apie klounadą nieko nesuprantu ir nė nenutuokiu, koks turėtų būti geras klounas.

Visiškai sutinku su vienu iš mano mokytojų pasakymų: „Geras klounas tikrai visada yra ir geras aktorius, bet geras aktorius ne visada yra geras klounas“.

Klounas privalo gebėti sujungti gyvenimo horizontales ir vertikales, matyti ir girdėti kitą, o ne rodyti save.

Kas vyksta, kai į palatą įžengia klounas?

Elgiesi taip, kaip tam žmogui, kurį matai, reikia (šypsosi). Yra keistas įsivaizdavimas, kad įėjęs į palatą klounas turi prajuokinti joje esantį žmogų. Toli gražu ne.

Įžengi į palatą, o joje, pavyzdžiui, guli paauglys, kurį užknisa visas gyvenimas ir jis neturi, kur savo jausmų padėti – tuomet klounas tampa ta vieta, kur jis gali išlieti savo emocijas. Arba, šalia vaiko sėdi mama, kuri nesuvokiamai bijo artėjančios operacijos, tačiau jausmų rodyti niekam negali. Vėlgi, klounas yra tas, kuris gali pabūti su jos baime ir palaikyti už rankos.

Pamenu, kartą užėjau į vieną iš palatų. Joje gulėjo mergina, panirusi į komą, o šalia sėdėjo jos tėtis. Tuomet ėmiau dainuoti lopšinę merginai, o tėtis visą tą laiką verkė. Vėliau jis padėkojo ir pasakė, kad jam palengvėjo.

Niekada nežinai, kokia bus klouno funkcija. Klounas yra emocijų sugertukas, kuris savo atėjimu gali pakeisti esančią situaciją. Žinoma, ne su visais mes verkiame ar kalbamės. Daug yra ir dūkimo, šėlionių bei juoko.

Bet, kaip tuomet susitvarkyti su savo emocijomis, kai užėjus į palatą matai kito žmogaus skausmą?

Tai tikriausiai yra tos raudonos nosies stebuklas. Kai ją dėvi, dirbi tik su sveikąja žmogaus dalimi ir nematai jo kančios ar ligos. Matai tik norą gyventi, sveikti ir gyvas emocijas. Būnant klounu reikia leisti sau vadovautis impulsais, nes protas ne visuomet gali padėti.

Viena įspūdingiausių mano patirčių, kai supratau, kad ši raudona nosis ir matymas kito žmogaus iš tiesų yra stebuklas, buvo tuomet, kai pradėjome lankytis neišnešiotų kūdikių skyriuje. Juk, atrodo, ten guli vos telefono dydžio žmogutis, prijungtas prie daugybės laidų, ir sunku suvokti, ką jis gali jausti.

Į skyrių užėjau grodama fleita. Ir stebuklas! Visi aparatai ėmė pypsėti, o tas mažuliukas kūdikėlis judėjo! Pamenu, kad subėgo visi gydytojai ir negalėjo patikėti tuo, ką mato.

Klounas tikrai padeda. Niekada nežinai nei ką tam žmogui suteikei, nei ką padarei, bet supranti, kad kažkuo padėjai.

O kas jums yra gerumas? Koks jūsų santykis su aukojimu?

Gerumas yra didelis džiaugsmas, kai esi drąsus būti geras. Kiekviename iš mūsų yra labai daug gerumo, tik ne visada išdrįstame jį parodyti. O aukojimas man labai patinka, kai jis yra daromas su protu. Tai reiškia, kad aukojama ne tada, kai norima pavaidinti prieš save, kad esu geras, bet tada, kai iš tikrųjų norisi. Žmonės tuo ir yra ypatingi, kad gyvendami bendruomenėmis stengiasi padėti vieni kitiems.

Visada aukoju „Trims paršeliams“, kurie rūpinasi ūkyje kankintais gyvūnais. Padedu, kai netikėtai ištinka nelaimės, pavyzdžiui, gaisrai ar ligos. Remiu operatorių Saulių Lukoševičių, kuris turi svajonę ir studijuoja Holivude. Remti svajones yra labai gera!

Kaskart atiduodu mūsų šeimos nebenešiojamus drabužius ar nereikalingus daiktus. Galbūt jų man jau nebereikia, tačiau kitam tai gali tapti tikru lobiu.

Kaip manote, ar mes, lietuviai, esame vis labiau atviri aukojimui?

Manau, kad ateina aukojimo kultūra. Galbūt dėl augančios gyvenimo gerovės atsiranda tam tikras sąmoningumas. Įdomu, kokia situacija su išmaldos prašytojais, besibūriuojančiais gatvėse.

Pamenu, buvo Kalėdos ir namuose liko daug keptos anties. Žinojau, kad daugiau svečių nesulauksime, o namuose liekame trise: aš, vyras ir sūnus. Tuomet kartu su sūnumi sugalvojome, kad tą antį galime gražiai supakuoti ir atiduoti benamiui. Ir prie pat namų radome tokį žmogų, kuris buvo visiškai blaivus, šviesus, tačiau nuskriaustas gyvenimo. Kalėdinė antis jį labai pradžiugino, o kartu ir mus.

Savo sūnui stengiuosi įskiepyti dalijomosi vertybes. Nuo mažens skatinu jį tvarkyti savo kambarį ir kaskart rūšiuoti: ką galima išmesti, kas jau mums nebereikalinga, tačiau dar gali būti panaudota kitų žmonių. Noriu, kad sūnus suprastų, jog jeigu daiktai baigė savo gyvenimą mūsų namuose, jie gali savo vietą atrasti pas kitus žmones.

Dažnai girdime pasakymą – aukoti reikia tyliai. Ar pritariate šiai minčiai?

Priklauso nuo situacijos. Neabejoju, kad yra dvi aukojimo pusės. Visgi, dažnai pasitaiko, kad žmonės netgi nežino, kur ir kam galėtų paaukoti.

Viena gražiausių mano gautų kalėdinių dovanų buvo tais metais, kai mūsų draugai, mano ir vyro vardu, parėmė nukentėjusius nuo karo Ukrainoje. Labai didžiavausi gavusi tokią dovaną ir pati stengiuosi tokias dovanoti. Norisi geru pavyzdžiu užkrėsti ir kitus, tad kalbėti apie tai yra būtina.

Norintys prisidėti prie Emilijos Latėnaitės-Beliauskienės iniciatyvos, tai galite padaryti ČIA.