Kaip atrodytų jūsų diena, jei ją reikėtų praleisti neįgaliojo vežimėlyje? Atsakymas paprastas – saulė šviestų taip pat, bet norint kažkur nuvykti jums visuomet reikėtų pasikliauti kito žmogaus ištiesta pagalbos ranka. Kelionių organizatorius Rimvydas Širvinskas-Makalius kartu su aukojimo platforma „Aukok.lt“ ragina pažvelgti į gyvenimą ratukuose kitaip ir kviečia prisidėti prie lengvesnės neįgaliųjų kasdienybės.
Projekto „Tapk Ambasadoriumi“ dalimi tapęs R. Širvinskas-Makalius dvi savaites rinks lėšas dar vienam taksi automobiliui, specialai pritaikytam vežti žmonėms su negalia. Surinkęs užsibrėžtą 1 000 eurų sumą jis pats dienai taps šio taksi automobilio vairuotoju.
Kaip nusprendėte tapti projekto „Socialinis taksi“ ambasadoriumi?
Kasmet vis prisijungiu prie įvairių projektų. Nesvarbu, vieną kartą ar kelis metuose, tačiau visuomet stengiuosi atrasti tam laiko. Tiek su įmone „Makalius“, tiek ir asmeniškai. Juk pagalba nieko nekainuoja. Mano manymu, turiu galimybę žinią skleisti garsiau nei kiti. Ir tuo aš galiu pasinaudoti ne tik ką nors reklamuodamas ar kalbėdamas kažkokius niekus apie šių dienų aktualijas, tačiau ir prisidėdamas prie gerų darbų, skatindamas tą padaryti ir kitus žmones.
Kodėl sudomino būtent šis aukok.lt projektas?
Todėl, jog visai neseniai, prieš tris savaites, mane užgriuvo žinutės iš žmonių su negalia. Jos buvo įvairios. Vieni ragino, siūlė bendradarbiauti skleidžiant žinią, kad galima keliauti ir turintiems negalią, kiti prašė suteikti daugiau informacijos apie tai, kur nejudrūs žmonės gali atostogauti Lietuvoje, klausė, kurie viešbučiai yra tam pritaikyti.
Viena mergina net pasidalijo itin asmeniška istorija: ji pasakojo, kad dažnai sunku rasti bičiulį, su kuriuo ji galėtų vykti atostogauti. Tądien, kai šie žmonės visi atvyko į ofisą su tortu, įvairiais saldumynais, vaišėmis ir mes sėdėjome besišnekučiuodami, išgirdau daugiau įdomių pasakojimų. Tie jauni žmonės į savo negalią iš tiesų žiūri ne kaip į problemą, veikiančią jų kasdienį gyvenimą, bet atvirkščiai – dažnai iš savo situacijos jie skaniai pasijuokia.
„Socialinis taksi“ man nuo pat pradžių be galo patiko. Esu už tai, jog žmonės, kuriems reikalinga pagalba kažkur nuvykti, galėtų lengviau pasiekti vieną ar kitą tašką, nesėdėtų namuose, nebūtų užsidarę savyje. Jog galėtų gyventi socialiai aktyvų gyvenimą.
Žmonės su negalia paprastai save mato kitaip nei mes?
Taip. Pažįstama moteris man pasakojo, kaip ją tėvai augino neįgaliojo vežimėlyje. Kartą ji, gyvendama antrame daugiabučio aukšte, tėvų pasiteiravo, ar galėtų eiti į kiemą pažaisti, šie jai atsakė: „Eik“. Aišku, merginai kilo dilema: „Tai kaip aš dabar nueisiu, jei esu neįgaliojo vežimėlyje?“ Tėvai jai liepė pačiai sugalvoti. Norėjo išmokyti ją gyventi šiame pasaulyje. Žinote, mergina besilaikydama rankomis nulipo žemyn, virve ji buvo prisirišusi neįgaliojo vežimėlį. Viskas pavyko. Vėliau, paauglystėje, toji mergina be galo mėgo važiuoti į „Akropolį“. Paprasčiausiai pasivaikščioti. Taip, žmonės su negalia nesako „važiuoti“, beveik visi, sėdintys vežimėlyje, vartoja žodį „vaikščioti“.
Jūsų įmonė siūlo įvairias kelionių opcijas žmonėms su negalia?
Mes jau daugiau nei metai rūpinamės, kad visi galėtų rasti sau tinkamų pasiūlymų. Anksčiau man net būdavo pikta, jog turėdavau prie vieno ar kito pasiūlymo palikti prierašą: „Ši kelionė riboto judrumo žmonėms yra netinkama.“ Bet išties anksčiau organizuodavome daugiausia kelionių autobusu, o tokio tipo kelionės – tikrai netinkamos žmonėms, neįgaliojo vežimėlyje. Tiesa, neįgalumas nėra vien ratukai...
Asmeniškai mes esame susidūrę su pora keliautojų, kurie mūsų neįspėję nusipirko kelionę į tolimus kraštus. Abu jie buvo neregiai ir norėjo keliauti į Maldyvus. Iš pradžių galvojome: „Oho. Kodėl apie tai nebuvome informuoti?“ Vėliau pora paaiškino, kad jiems menkutės pagalbos prireiks tik oro uoste, taip pat – jog kažkas pirmą kartą aprodytų viešbučio kambarį. Supratome, kad šie žmonės patys priima sprendimus ir pasistengėme jiems garantuoti kuo geresnį laiką.
Kuo toliau, tuo daugiau „Makalius“ gauna informacijos, kokie viešbučiai yra tinkami, įvairias negalias turintiems žmonės. Nors daugelis viešbučių pasaulyje yra paskelbę, kad jie pritaikyti žmonėms su negalia, bet realiai patys žmonės ten nuvykę susiduria su nemalonia realybe. Pavyzdžiui, žmogus su negalia mato liftą iki registratūros, tačiau iki to lifto veda laiptai. Tai kaip tai gali būti pritaikyta praktiškai? Dabar visa mūsų įmonė kaskart prašo, jog keliaujantys su negalia dalytųsi savo nuomone, naudinga informacija. Norime ateityje tiems žmonėms garantuoti geriausias kelionių kryptis. Kol kas didžiausias rojus pasaulyje – Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten viskas pritaikyta asmeniui neįgaliojo vežimėlyje.
Ar asmeniškai jums teko rūpintis žmogumi su negalia? Ne tik laiškais, dalijantis informacija telefonu.
Net ir per šventę, kai „Makalius“ minėjo savo veiklos dešimtmetį, pasitikau negalią turinčius svečius, vedžiau jiems ekskursiją. Tiesa, ne viskas mūsų biure pritaikyta neįgaliajam, bet pagrindinėse erdvėse jis tikrai gali nevaržomai judėti.
Taip pat kasmet apsilankau žmonių su negalia dienos centre „Viltis“, nes viena iš mūsų kelionės vadovių augina negalią turintį sūnų. Ten vedu viktorinas, aktyviai dalyvauju užsiėmimuose, pasakoju apie keliones. Man pačiam teigiamų emocijų ten nuvykus netrūksta, bet ir aš noriu jiems kažką dovanoti.
Daugiau laiko praleidus su žmonėmis, turinčiais negalią, požiūris į juos tikriausiai keičiasi?
Kol nesi su tuo susidūręs – iš pradžių keista. Neslėpsiu, kai kalbiesi su ratukuose sėdinčiu žmogumi ir suvoki, kad jis juokiasi iš savo negalios, šiek tiek kitaip į šią situaciją pažvelgi. Pavyzdžiui, mano anksčiau minėta moteris dabar man pasakoja istoriją, kad jei jos dukra supyksta, ši paslepia jos vežimėlį. Girdėdamas istoriją pirmą kartą, prisipažinsiu, nustėrau. O ji tik man patapšnojo per petį, nusišypsojo ir sako: „Atsipalaiduok, aš taip gyvenu“.
Žinote, dažnai mes tikrai jautriau reaguojame, nei patys žmonės su negalia. Kita mergina neseniai į mane kreipėsi dėl to, kad ji nori bičiulio, su kuriuo ji galėtu keliauti, ne tik gulėti prie jūros, bet ir naktinį klubą nueiti. Kai asmeniškai kiti susiduria su tokias žmonėmis, laikui bėgant jie ima su jais bendrauti kitaip. Nuo šiol, kai padedu asmeniui su vežimėliu, aš sakau ne „važiuojam“, o „einam“.
Kokių dalykų, kalbant apie žmonių su negalia turizmą, Lietuvoje iki šiol labai trūksta?
Mano nuomone, tai turizmą skatinantys centrai, žmonėms su negalia gerą laiką garantuojančios vietos, turėtų skleisti daugiau informacijos apie tai. Aš net norėčiau, jog žmonės, kurie nusprendžia kažką naujo padaryti, paprašytų žmonių su negalia tapti jų „bandomaisiais triušiais“. Manau, jie su didžiuliu noru sutiktų išbandyti įvairias paslaugas ir pasakytų, jei kas yra ne taip.
Asmeniškai aš norėčiau, jog vežimėlyje sėdintys asmenys nesislėptų. Kad jie drąsiai apie save kalbėtų. Jei turi įdomią veiklą, talentą – jį parodytų. Pažįstų moterį, kuri gamina nuostabiausius patiekalus, jos tortai neįtikėtini. Vis skatinu ją savo talentu sužavėti aplinkinius ir apie tai papasakoti didesnei auditorijai. Taip pat linkiu visiems artimesnio bendravimo su šiais žmonėmis, suteikti daugiau galimybių jiems gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą.
Pasiryžote surinkti 1000 eurų naujam, žmonėms su negalia vežti pritaikytam automobiliui. Sakėte, jei pavyks, pats vienai dienai tapsite pavežėtoju. Esate ką nors panašaus daręs anksčiau?
Man asmeniškai tai bus didžiulė patirtis ir nereali galimybė susipažinti su keturiais puikiais žmonėmis. Pasidomėsiu, galbūt jie keliauja, gal galime kažką padaryti, jog jų kelionės taptų patogesnės. Niekada nesu kažko panašaus daręs, net vieną kartą galvojau, gal pabandyti laisvu metu pasidarbuoti pavežėju. Kai pačiam tenka naudotis pavežėjimo įmonių paslaugomis, aš susipažįstu su be galo daug įdomių žmonių. Juk daugumai jų – tai papildomas darbas.
Norintys prisidėti prie Rimvydo Širvinsko iniciatyvos, tai galite padaryti ČIA.
