Aktorei Violetai Podolskaitei – 70: apie šventę Keistuolių teatre ir mamos Onos 100-ąjį gimtadienį

Violeta, kokį etapą šiuo metu išgyvenate?

Darbingos mano dienos, ačiū Dievui, kad dar yra darbų. Darbuojuosi savivaldybėje, pagrindiniai klausimai ir darbai dabar yra socialinių reikalų komitete. Taip pat vadovauju teatrų vaikams ir jaunimui asociacijai „ASITEŽAS“, neseniai, balandžio mėnesį, Alytuje organizavome 7-ąjį tarptautinį festivalį „Jėga/Cool“. Tai irgi reikalavo jėgų ir rūpesčio.

Asociacija jungia 33 teatrus ir individualius asmenis, tai yra teatro profesionalai, kurie dirba vaikams ir jaunimui. Jau 22 metai, kaip jai vadovauju, ją įkūriau ir vis dar esu prezidentė. Bet labai džiaugiuosi, kad asociacija išaugo, plečiasi ir atsirado daugiau žmonių, kurie nuoširdžiai dirba ir skiria savo laiką asociacijos tikslų įgyvendinimui. Esame tarptautinės organizacijos nariai, bendradarbiaujame, turime programas ir užsienyje.

Tikslas yra tas, kad mūsų vaikai ir jaunimas augtų su teatru, nes turime spektaklius nuo 0 iki 18+ metų. Norime, kad ir jie savyje turėtų teatro dvasią, augtų kartu su juo. Turime projektą „Teatras keliauja pas vaikus“, kai važiuojame į atokias Lietuvos vietas. Mūsų tikslas yra pasiekti kiekvieną vaiką ir jaunuolį, nors kartą metuose su geru profesionaliu teatro spektakliu.

Jeigu aš dar galėčiau, jeigu atsistočiau, tai varyčiau į diskoteką, – sakė mama.

Kaip manote, ar ateis toks laikas, kai norėsis mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis?

Su tuo aš visada kovoju. Nėra taip ir dabar, kad nenorėčiau nieko neveikti. Bet pastebiu, kad vos tik pasakau, jog dabar ilsėsiuosi ir skirsiu laiką tik sau, viskas baigiasi tuo, kad imu kažko negaluoti. Ieškau kokių nors problemų savyje, draugauju su daktarais. Jie, pasižiūrėję, patikina, kad viskas gerai.

Tai, matyt, kad gyvenimas dar duoda šansą būti reikalingai ir pajėgumą dirbti. Tą ir reikia daryti ir netinginiauti, o laikas parodys, kiek dar bus jėgų.

Kaip dabar žvelgiate, tie 70 metų atėjo greitai ar lėtai? Kaip dabar apskritai suvokiate laiko tėkmę?

Pasakysiu savo mamos žodžiais, kuri pernai iškeliavo anapilin būdama 101 metų ir 7 mėnesių. Iki pat galo ji buvo sąmoninga, turėjo gerą humoro jausmą. Aišku, jau gulėjo lovoje ir sunkiai judėjo. Bet vis tiek, ji sakydavo tokius žodžius: „Dieve, atrodo, kad tas gyvenimas prabėgo kaip viena diena. Jeigu aš dar galėčiau, jeigu atsistočiau, tai varyčiau į diskoteką.“

Galiu patvirtinti tuos žodžius, tik diena, kaip ir visas gyvenimas, turi visokių spalvų, išgyvenimų, nuotaikų, džiaugsmo, liūdesio. Svarbu, kaip išgyveni, ką padarei, ką palieki.

Ar dar užsukate į teatrą? Kokie jausmai užplūsta ten būnant?

Žinoma, taip. Bet šiuo metu ten nedirbu. Dabar likimas ir gyvenimas mane nubloškė, kaip juokauju, kitą teatrą – miesto savivaldybę. Bet čia maži juokai, nes darbas yra labai rimtas, atsakingas ir atima daug laiko.

Kažkada mane pakvietė filmuotis ir paklausė, ar galėsiu per savaitę turėti keletą visiškai laisvų dienų. Tada tų dienų neradau, tiek viskas buvo užimta. Supratau, kad dalintis negaliu. Jei reiktų kažką repetuoti, tektų viską mesti ir susitelkti į tą veiklą, bet šiuo metu skiriu savo darbą vilniečiams.

Galbūt palaikote santykius su teatro kolegomis? Su kuriais dažniausiai susitinkate ar susirašote?

Taip, žinoma. Yra mano kurso draugai, ne visi bendraujame taip intensyviai, kaip anksčiau, bet susiskambiname, yra kolegų, su kuriais – vos ne kasdien. Seku įvykius, nueinu ir į spektaklius, progai pasitaikius. Teatras manyje niekur nedingo, jis visada yra. Neatmetu galimybės kada nors sugrįžti į sceną, o šiuo metu turiu svarbių įsipareigojimų, kuriuos turiu atlikti.

Be to, sulaukiu pritarimo iš tų, kuriems skiriu savo darbą. Atrodo, šioje erdvėje kyla minčių, idėjų norų, girdžiu tuos žmones, man patinka bendrauti. Esu laiminga, kad turiu gyvenime etapą kažką padaryti, nuveikti, nors ir ne viskas nuo manęs priklauso, bet reikia tik kantrybės.

70 gimtadienį pavyko atšvęsti išties smagiai. Kiek žmonių susirinko pasveikinti?

Prieš gimtadienį, kaip ir turbūt daugeliui, norisi pasislėpti, nieko nedaryti, nesirodyti. Bet taip susiklostė, kad mano 50-metis buvo pažymėtas labai galinga švente, tada dar dirbau „Jaunimo teatre“. Mano gimtadienis net turėjo pavadinimą – „Vilkinės“. Birželio 4 dieną turėdavome gastroles, būdavome įvairiose Lietuvos vietose. Buvo laisvo laiko, nes spektaklis – tik vakare. Visi labai laukdavo bet kokių švenčių, nes norėdavome pasilinksminti. O tas mano gimtadienis būdavo kaip kokios vardinės, o kadangi vardas Violeta, mano kolegos praminė gimtadienį „Vilkinėmis“. Šventės būdavo įsimintinos.

Jau ne su visais ir galiu susitikti, iš kurso netekau savo draugo Arūno Storpirščio.

Visada švęsdavau, nuo mažens. Mama rengdavo mano gimtadienius, ta diena būdavo svarbi. Po 50-mečio atrodė, kad reiks ir toliau juos rengti, bet prieš 10 metų buvo labai sunkus laikas, sunkiai sirgo vyras, kurio paskui netekau. Vėliau slaugiau mamą. Nenorėjau švęsti ir 70-mečio, bet vaikai sakė, kad turiu pasistengti ir kažką sugalvoti, nes negalima šitaip.

Priešinausi, sakiau, ne, bet po to atėjo tokia mintis, kad yra galimybė susitikti su tais žmonėmis, su kuriais tiek metų esame pažįstami. Turėjome karantino laiką, kai visi buvome atskirti, tai dar labiau vertinu buvimą kartu. Be to, pagalvojau, kad jau ne su visais ir galiu susitikti, iš kurso netekau savo draugo Arūno Storpirščio. Norėjau pamatyti savo draugus, savo kursiokus ir artimuosius kartu.

Mano mama, kai buvo gyva, sakydavo: „Reikia dar kursą sukviesti ir pasėdėti.“ Ji labai gražiai bendraudavo su mano kurso draugais. Tada supratau, kad šventė bus.

Visus pakviečiau į Keistuolių teatrą. Tą dieną, visai man nesuplanavus, sužinojau, kad pagal repertuarą turi vykti legendinis jų spektaklis „Geltonų plytų kelias“. Tai buvo man gera žinia. Spėjau rezervuoti vietas, nes bilietai smarkiai tirpo. Save ir savo draugus pakviečiau trumpai kelionei į vaikystę, tai buvo labai simboliška – mieli keistuoliai, teatro šeimininkai priėmė mane po savo stogu ir ten po spektaklio galėjau surengti šventę. Labai jiems už tai esu dėkinga.

Ar pavyko su visais pasišnekučiuoti? Nes kartais gimtadieniuose būna, kad paskęstame visame šurmulyje ir nesuspėjame su visais pasikalbėti.

Kai dabar pagalvoju, tai dėl šito reiktų pakartoti gimtadienio šventę ir ištaisyti klaidas. Aišku, norėjau su kiekvienu pabendrauti daugiau, pakalbėti. To galbūt pritrūko.

Kitas dalykas, gailiuosi, kad nepasidariau pakankamai nuotraukų. Nebuvo numatyta fotosesija, nepagalvojau apie ją. Visgi kiekviena šventė turi pliusų ir pastabų.

Ką buvo smagiausia matyti, galbūt atvyko koks seniai regėtas bičiulis?

Su visais, kurie atėjo, bendrauju. Nebuvo tokio, su kuriuo ryšys nutrūkęs. Kas negalėjo dalyvauti, sveikino telefonu, žinutėmis. Atrodė, kad visi esame kartu ir jaučiau bendrystę. Dabar madinga būti ir nuotoliu, tai viskas gerai (juokiasi).

Ko draugai jums linkėjo, ką dovanojo?

Oi, gavau visko... (juokiasi) Pirmiausiai, sėdžiu apsupta gėlių, išsidėliojusi jas vaikštau po namus kaip alpiniariume. O šiaip, gavau visokių dovanų, mielų man. Įdomių knygų, visokių dovanų ir kūnui ir sienai. Su didžiausia meile mane pasveikino, o aš priėmiau su didžiausia laime.

Kokia akimirka buvo pati įsimintiniausia?

Viena gražioji ir nuostabioji akimirka – kad įvyko mano šventė ir kad joje dalyvavo tiek daug nuostabių žmonių. Dar tame – šiltas akimirkos jausmas, kai tave apkabina tiek mielų tavo širdžiai žmonių. Ir dar – džiugi, pilna padėkos akimirka, nuostabių aktorių Ilonos Balsytės, Aido Giniočio, Dariaus Auželio padovanotas koncertas, taip pat – mano mielų svečių padovanoti muzikiniai pasveikinimai.

Turbūt todėl ir svarbu švęsti gimtadienius...

Ne tik gimtadienius – nepamiršti švęsti savo gyvenimo. Švenčių mums reikia, nes visi esame per daug užsidarę, pabirę, gal pavargę nuo darbų. Šventės akimirkos išlieka širdy, gauni impulsą gerumui, meilei, pajunti žmonių šilumą. Nors ir spyriojiesi, jauti stresą, kol organizuoji, bet verta.

Vėlgi atsimenu savo mamą, kai laukėme jos 100 metų. Tada su jos sveikata būdavo ir geresnių, ir blogesnių dienų. Mes jai linkėjome sulaukti 100 metų. Sugalvojau, kad tuos metus sutiksime kaip Naujuosius, su šampanu vidurnaktį ir panašiai. Klausiau jos, ar sugebės išlaukti iki tokios valandos. Mama neieškodama žodžių kišenėje atšovė: „Ką čia kalbi nesąmones, kaip aš tokią dieną nesugebėsiu?“

Savo šimtmetį pasitiko su šampanu rankoje, iš pasitenkinimo ir džiaugsmo pražydusi kaip gėlė. Nors dažnokai mėgdavo pasišaipyti iš artėjančių gimtadienių, pavadindama juos nesąmone, bet kai jie ateidavo, mėgaudavosi dėmesiu, sveikinimais ir dėkodavo Dievuliui, kad jai leido sulaukti tų metų. Pamenu, sulaukusi 101, kartą kalbant jos paklausiau, ar laiminga būdama tokio amžiaus, susimąstė ir atsakė: „Čia jau rimta, reikia susirūpinti...“

Nebūtinai turi būti didelė šventė, reikalaujanti daug finansų ar žmonių gausos. Šventę gali susiorganizuoti ir paprastą dieną – mūsų šeimoje tokia yra – ji vadinasi „Mes namie“. Jeigu yra galimybė susitikti nors 2 ar 3 šeimos nariams ir pabūti kartu, būdami laisvi nuo darbų rengiame vakarienes su maloniais pabendravimais. Svarbu rasti laiko ir susitikti.

Ar užsuko pasibūti kartu vaikai ir anūkai? Kiek dabar turite anūkų?

Turiu penkis anūkus. Gimtadienyje negalėjo dalyvauti dukra, bet buvo du sūnūs ir trys vyresnieji anūkai. Du iš jų – kaip tikri suaugę svečiai, nes vienam jau 22-eji, o kitam – 18-ka.

Kokių planų turite vasarai? Ar tai – mėgstamiausias jūsų laikas?

Vasara man labai patinka. Tik nemėgstu, kai būna labai sausa ir dega žemė. Kol kas ypatingų planų atostogoms neturiu, bet, manau, jie dar atsiras. Kartais ir pora gerai, įdomiai praleistų dienų atstoja savaitę nuobodžių atostogų. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Ko norėtumėte sau palinkėti?

Linkiu, kad būčiau darbinga, sveika, per daug nepasiduočiau tinguliui ir sugebėčiau atlikti tuos darbus, kuriuos esu susiplanavusi ir kuriuos man siunčia gyvenimas. Na, ir, aišku, nepamesti ryšio su žmonėmis, kurie man yra brangūs – su vaikais, anūkais ir draugais. Tai yra labai svarbu.