Algis Kriščiūnas. Baimė, kuriai sakau sudie
Tai ilga istorija, prasidėjusi daugiau nei prieš 30 metų, kai dar buvau baltaplaukis moksliukas. Klasėje šalia manęs sėdėjo talentai, bet tada dar nežinojau, kad jie bus garsūs žmonės, todėl galėjome juokauti, ginčytis ir kurti smagius dalykus. Mes vaidinome pačių parašytas komedijas, filmavome filmukus, o šeštadienio vakarais prieš mokyklos diskoteką lipome į sceną linksminti publikos.
Ir dar mes grojome muziką.
Keturi dešimtokai kiekvieną pertrauką praleisdavo repetuodami – tuo metu, kai klasės draugai persirašinėdavo neatliktus namų darbus, mes prakaituodavome mažame kambarėlyje prie aktų salės. Kūrėme dainas, mokėmės klausydami mėgstamų grupių, grojome dar negalvodami apie koncertus, nes buvo smagu tiesiog repetuoti.
Bet atėjo laikas ir koncertui.
Pažįstama mokyklos scena, staigmenos laukiantys žiūrovai – viskas taip pat, kaip prieš eilinį mūsų spektaklį. Tik kodėl taip džiūsta gerklė ir dreba rankos? Juk būdavo visiškai lengva suvaidinti kvailį ar juoktis iš savęs pasislėpus po personažo kauke. Bet šįkart tai nebe komedija ir aš esu aš, nėra kur slėptis. Šįkart kiekvienas judesys bus tikras, kiekviena klaida bus mano, o jei suklysiu, nutrūks daina. Kas gali būti blogiau nei nutrūkusi daina?
Nebežinau, kaip sulaukiau pirmojo koncerto pabaigos. Grojau „autopilotu“, skaičiavau kiekvieną taktą (vienas du trys keturi), būgnų lazdelės grasinosi išslysti iš prakaituojančių delnų, o galvoje sukosi vienintelė mintis: širdie, tik nesustok!
Pagaliau viskas baigėsi, žmonės plojo net šaukdami, nes buvo gerai. Mūsų grupė pradėjo savo kelią. Pasivadinome „Foje“.
Po to buvo šimtai kitų koncertų – geresnių ir blogesnių, bet baimė niekada nepaleido. Pamažu su ja susigyvenau, kartais net pavykdavo neskaičiuoti natų ir nusišypsoti publikai. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl muzika, kuri per repeticijas teikdavo džiaugsmą, mane taip kankindavo scenoje?
Apie savo baimę galvojau ilgai, išbandžiau įvairius nusiraminimo būdus: valerijoną, meditaciją (apie mirtį ir gyvenimo laikinumą, po galais, juk viskas praeina!), fizinius pratimus, bet nepadėjo niekas. Ėmiau analizuoti, kada ir ko bijau. Štai kelios tipiškos situacijos.
1. Esu dėmesio centre, negaliu suklysti ir pasirodyti nevykėlis. Jei užsidėčiau kaukę, jausčiausi drąsiau, nes žmonės juoktųsi ne iš manęs, bet iš personažo. O, žinoma, šitaip būtų visai lengva: prisimenu kelis koncertus, kai persirengę ir išsidažę veidus grojome svetimas dainas, – nejaučiau jokio streso! Tačiau tada neišgyvenau ir tikro džiaugsmo, nes džiaugiausi irgi ne visai aš. Todėl noriu būti savimi, be jokios kaukės.
2. Nuo scenos matau stebuklo laukiančius veidus, bet viską sugriauna kažkoks atvirai žiovaujantis tipas. Mano pakili nuotaika dingsta, galvoje tik viena mintis: gal tikrai visišką š... darau? Tačiau kodėl man neberūpi keli šimtai džiaugsmu spindinčių akių, o nusimenu dėl vieno nuobodžiaujančio? Negi jo įvertinimas svarbesnis nei kitų, negi tik jis yra teisus, o kiti nieko nesupranta arba mandagiai apsimeta? Žinau, kad atsakymas yra „ne“. Bet žinoti ir jausti – ne tas pats.
3. Štai įsijungia televizijos kamera, dabar nebegalima suklysti. Delnai prakaituoja, keliai virpa, įdomios mintys išeina atostogų. Jei nepasakysiu kažko įspūdingo, visi pamanys, kad esu siaubingai lėkštas. Tada kalbu medinėmis frazėmis, juokauju mediniais pokštais, tiesiog – Buratinas. Žinau, vos tik įrašas baigsis, vėl atvirsiu žmogumi, o iš lūpų liesis sąmojis. Bandau įsivaizduoti, kad niekas nefilmuoja, tik ar galiu save apgauti?
Gerai, apžvalga taikli, bet ką gi man daryti?
Atsakymas atėjo netikėtai. Neseniai stebėjau koncertą, kuriame vokalistas dainavo pro šalį. Bet jis tai darė labai nuoširdžiai – kratė plaukus, kėlė rankas aukštyn, palaimingai užsimerkęs riaumojo į mikrofoną, ir nors man „metalas“ nepatinka, negalėjau nuo jo atplėšti akių, klausiausi iki pasirodymo pabaigos. Pataikymas į toną negerėjo, bet kam tai rūpi! Pamačiau reginį, ir jis man paliko įspūdį! Tikrai didesnį nei profesionaliai, bet be širdies sudainuotas hitas.
Ir tada supratau – viską turiu daryti pirmiausiai dėl savęs, ir tik todėl, kad tai patinka man! Jei aš jausiuosi gerai, jei „kaifuosiu“ nuo to, ką darau, tuomet mano emocijos ir energija persiduos kitiems.
Ir tai ne vien apie muziką ir sceną. Tai apie viską.
Stebėdamas gyvenimu besidžiaugiantį žmogų negali likti abejingas. Net jei tas gyvenimas ir ne pats įspūdingiausias pasaulyje, laimingo žmogaus veidas yra geriausias koncertas.
Po 20 metų mes, trys „Foje“ muzikantai, vėl turime savo grupę. Ji vadinasi „Kiti Kambariai“, o aš vėl esu ant scenos. Bet šiandien jaučiuosi kitaip – be baimės ir įtampos. Prireikė daug laiko, kad suprasčiau, kas svarbu: visos dainos ir visos dienos dainuojamos sau.
Dabar esu ne natas atkuriantis automatas.
Dabar esu grynas džiaugsmas.