Saulius Baradinskas: „Šarūnas Bartas prarado ribą tarp kūrybos ir gyvenimo“
Neturiu kompetencijos kalbėti apie „seksualinį priekabiavimą“ nes apie tai turiu tik teorinį suvokimą. Tačiau specialybė, kurią pasirinkau yra ypatingai aktuali šia tema. Kodėl?
1. Kinas kaip meno forma yra laiko epizodų puzlė sudėliota iš personažo išgyvenimų. Kitaip tai dar vadinama istorija.
2. Pagrindinis įrankis (arba teptukas ir t.t.), kuriuo režisierius kuria istorija yra aktorius, operatorius, dailininkas (ir visa likusi komanda).
3. Režisierius sąmoningai manipuliuoja aktoriumi (bei visa komanda), bandydamas išgauti rezultatą ir sukurti istoriją.
4. Režisierius yra filmo „Dievas Kūrėjas“, kuris prisiima atsakomybę už visą istoriją ir metodus, kaip jisai kuria bei dirba.
Link ko suku? Link apibendrinimo, kad režisierius kitų žmonių gyvenimais kuria meną, kuris vėliau vadinamas kino filmais arba teatro spektakliais.
Bet esminis klausimas, kur yra tada riba tarp kūrybos ir gyvenimo? Aš asmeniškai nežinau, nes pats to dar klausiu savęs. Bet giliai širdy jaučiu, kad riba turi nepažeisti humanizmo vertybių. Tiksliau, pažeisti žmogaus garbės.
Dvi istorijos, kuriomis viešai pasidalino Julija Steponaitytė ir Paulė Bocullaitė yra dar kartą faktas, kad Šarunas Bartas prarado ribą tarp kūrybos ir gyvenimo. Ir, deja, penkių dienų tyla yra visiškai sąmoningas režisieriaus manipuliavimas. O tolimesnis atsiribojimas dar tik parodo atsakomybės vengimą ir kaip sąmoningai tam tikra žmonių grupė yra suinteresuota, kad ši istorija pasimirštų. Ir jinai pasimirš. Nes vidinė davatka sako: „Ai, nu prie ko čia aš? Pasaulyje milijonai moterų patiria netinkamo pobūdžio seksualinį elgesį kasmet... O čia zyzia dar dvi kažkokios? Pačios kaltos ir t.t.“
Palauk, taip Tu, aš klausiu Tavęs, kuris/i skaito šį tekstą, ką Tu padarei, kad tai nenutiktų?
Aš pats irgi nieko nepadariau ir tikrai tuo nesididžiuoju, bet man užtenka vien minties, kad tai būtų mano mama, tai būtų mano sesė, tai būtų mano mergina, kuri patyrė seksualinį priekabiavimą ar smurtą... Man iškart nebelieka klausimų, kodėl tai liečia mane, Tave, Mus.
Moterys, kurios patyrė seksualinį smurtą nuo Šarūno Barto, jau perėjo per savo virsmų skausmą ir tai, kas nutiko joms, nėra tik Barto atsakomybė. Tai yra mūsų visų atsakomybė, nes tik mes, žmonės, kurie dirbo kine, leido tam atsitikti. Kodėl? Nes dauguma žinojo, kas vyksta. Ką mes darėm? Tylėjom ir netikėjom. O dabar ir vėl tylim, nes nežinom ką daryti, nors jau viskas vieša.
Niekada nežadu Tavęs smerkti ir menkinti, bet tikiu, kad šiandien Tu turi problemų, apie kurias nekalbi ir net nenori pripažinti. Ir padėti išspręsti jas gali tik Tu pats, jei apie tai pagaliau pradėtum kalbėti.
Laiko praėjo daug... Per daug. Ir aš pats irgi nežinau, kaip galiu padėti. Bet man be galo skaudu ir pikta, nes tai, kas jau nutiko joms, mes galime nuspėti, atpažinti, pamatyti ir sąmoningai netoleruoti bei sustabdyti. O niekas, niekas kitas kaip tik patys mes galime tai padaryti.
Ir tikrai neturiu kompetencijos kalbėti apie „seksualinį priekabiavimą“, bet gerbiamas Šarūnai Bartai, taip, tas pats Šarūnai Bartai, kuris, gavus man patį pirmą gyvenime kino festivalio apdovanojimą, apkabinai ir šiltai išreiškei palaikymą mano kūrybai, tas pats, kuris esi mano draugas, nes visada man buvai ir būsi kūrybinis autoritetas, noriu, kad žinotum: niekada nežadu Tavęs smerkti ir menkinti, bet tikiu, kad šiandien Tu turi problemų, apie kurias nekalbi ir net nenori pripažinti. Ir padėti išspręsti jas gali tik Tu pats, jei apie tai pagaliau pradėtum kalbėti.
Siunčiu Tau ir Tavo šeimai palaikymą, nes jo dabar labiausiai reikia. Bet prašau, netylėk.
O apibendrinimui...
Pakeisti aš pasaulio nenoriu ir negaliu, bet viena žinau ir jaučiu. Atraskite empatijos savyje. O atradę empatiją sau, atraskite ją kitiems.
Skausmo buvo daug, bet gali jo būti mažiau, jei būsim dėmesingi vieni kitiems. Tik taip neleisim tokioms istorijoms pasikartoti.
O kol tylėsim, pasaulis nesikeis, bet pradėti keistis galime šiandien.