Andriaus Mamontovo „Miestas iš sapnų“ suskambo ypatingai – prie palangės, kur susikūrė „Foje“

„Miestas iš sapnų“ – tai daina iš albumo „Paleisk“ (2021), kurios vaizdo klipo (rež. Armas Rudaitis) premjera įvyko sausio mėnesį. Sostinės šerdyje filmuotame siužete dainos autorius pasirodė su vilko kauke.

Kūrybinės komandos „1Mikrofonas“ įraše atlikėjo amplua – kitoks. Tuščiame mokyklos koridoriuje A.Mamontovas dainuoja, akompanuodamas sau mokykliniu pianinu. Įrašas užfiksuotas vienu (juostiniu) stereomikrofonu ir viena kamera, be montažo, papildomų garso ir vaizdo efektų.

Kaip teigia įrašo prodiuseris bei garso režisierius Normantas Ulevičius, toks atlikimas leidžia sugrįžti prie dainos ištakų.

„Atlikėjai dažnai pastebi, jog pirminė kūrinio idėja, tas jautrumas, užfiksuotas demo įraše, vėliau kinta, pradėjus įrašinėti, prodiusuoti, miksuoti kūrinį įrašų studijoje. Šis Andriaus pasirinktas atlikimas yra artimas dainos gimimo akimirkai – natūralus, neišlaižytas ir labai emocionalus“, – kalba jis.

Įrašo premjeros proga prisiminimais apie pirmuosius įrašus, mokyklinius instrumentus bei vasaros planus su orkestru dalinasi A.Mamontovas. Jį kalbina meno publicistė Laura Kešytė.

Kuo ypatinga įrašo vieta – Vilniaus Antakalnio gimnazija?

Čia prasidėjo mano muzikinis gyvenimas – pirmosios repeticijos ir pirmieji koncertai, ir visos svajonės, susijusios su muzika – viskas buvo tenai. Susiformavo „Foje“, atsirado visi grupės nariai ir draugai. Viskas tapo kažkaip įmanoma.

Palangė, prie kurios pastatytas pianinas – irgi istorinė?

Taip, čia yra ta palangė, kur prasidėjo mūsų su Arnoldu Lukošium draugystė, svajonės apie grupę. Aš laikau, kad toj vietoj prasidėjo mūsų grupė „Foje“.

Vieną dieną visa klasė pabėgo iš pamokų. Kaip būna: kažkas ateina neišmokęs ir suagituoja visus pabėgt, kad nereiktų rašyt kontrolinio... Ir aš pagalvojau – nenoriu daryt taip, kaip daro visi. Likau stovėti prie klasės, prie tos palangės. O ten stovėjo kitas klasiokas – Arnoldas Lukošius, su kuriuo anksčiau nebendravome. Jo paklausiau: „O kodėl tu nepabėgai?“, ir jis atsakė: „Aš nenoriu būti, kaip visi“.

Aišku, mes nelikome ten, ėjom pas jį į namus, klausėmės atlikėjų, kurie mums patinka, kalbėjomės apie tai, kokią muziką norėtume groti. Buvome šeštoje klasėje.

Po ketverių metų mokykla įsigijo šiek tiek instrumentų – elektrinius vargonėlius, būgnus, gitaras. Mus buvo leista jais groti, gavome ir mažą kambarėlį prie aktų salės. Iš pradžių trise, vėliau keturiese ten ir pradėjom repetuoti.

Tai buvo laikai, devintas dešimtmetis, kai atlikėjai patys susikonstruodavo sintezatorius, aparatūrą. Kokie buvo pirmieji jūsų instrumentai, jų būklė?

Jie tikrai buvo matę gyvenimo. Sutvarkėme, suremontavome juos, kaip mokėjome.

Geriausiai iš visų radijo elektroniką išmanė Arnoldas. Jis sulitavo laidus į vieną krūvą, kad visi instrumentai skambėtų per vieną kolonėlę, kurią turėjome. Nebuvo garso pulto, nieko – tik vienas mikrofonas, ir tas, greičiausiai, visai ne dainavimui skirtas. Jį kabindavome ant šluotos koto, su izoliacija prisukę...

Gitaros buvo jugoslaviškos, atvežtos iš kažkokio vaikų klubo. Elektriniai vargonėliai vadinosi „Junost-73“ („Jaunystė-73“), ir Arnoldas turėjo gabumą išgauti iš to daikto įvairiausius garsus.

Buvo keli aplūžę būgnai ant kurių, vietoj plėvių, Algis Kriščiūnas bandė užtempt viską, ką įmanoma – nuo celofano iki ceratinės staltiesės. Kai norėdavosi elektrinio mušamųjų skambesio, Algis prie stovo prisitvirtindavo gabalą skardos ir per jį daužydavo. Gaudavosi toks ale elektrinio būgno garsas...

Žodžiu, išradinėdavome keistus dalykus, norėdami skambėti moderniau.

Nuo to laiko dirbai ne vienoje įrašų studijoje, įrašei albumą ir legendinėje „Abbey Road“. Kiek muzikantui svarbus mikrofonas?

Atvykęs į „Abbey Road“, ką pirmiausia padariau, tai apžiūrėjau visus mikrofonus, nes ši studija garsėja ypatinga mikrofonų kolekcija, sukaupta nuo veiklos pradžios, kažkur 1930-ųjų.

Mikrofonas yra neatsiejama bet kurio, net ir elektroninę muziką atliekančio muzikanto dalis. Tai – įrenginys, kuris pasiima garsą iš gyvo pasaulio ir transformuoja į elektros impulsas, kurie yra užrašomi.

Atsimenu, kai darėme pirmuosius „Foje“ įrašus Vilniaus plokštelių studijoje, irgi didžiausią įspūdį paliko milžiniški kondensatoriniai mikrofonai. Palyginus su tuo, ką patys naudojome, tai buvo kaip kosminis laisvas...

Pakalbėkime apie naujausią įrašą. Kokia patirtis įamžinti dainą vienu dubliu, be sustojimo, montažo?

Su „Foje“ esame darę įrašus mokyklos aktų salėje, ir jie buvo įrašyti panašaus proceso būdu. Atėjo garso režisierius, pastatė garso pultą, mes viską susijungėme, sutartu laiko pradėjome groti ir... sugrojome dainą nuo pradžių iki galo. O tada klausėmės, kaip pavyko.

Taip įrašinėjant reikia gerai sugroti.

Taip, turi būti surepetavęs, iš anksto sugalvojęs aranžuotę. Kitaip nei šiandien, kai aranžuotę gali kurti įrašo metu.

Kokiu principu veikia tie metaliniai daiktai, prikabinti prie gitaros? Juos pats vadini „robotais“.

Tai yra muštukai, pagaminti lenkų kompanijos „Polyend“. Juos galima prijungt prie kompiuterio ar ritmo mašinos – to, kas kas generuoja natas, ir jie realiu laiku atlieka būgnų partiją.

Labai įdomi transformacija. Šiais laikais dažniau būna gyvas atlikėjas ir kokie sintetiniai instrumentai, o čia – sintetinis atlikėjas, grojantis gyvu instrumentu.

Tavo fantazija, prie ko tuos muštukus statysi – ar prie būgnų, ar kokio kito daikto. Aš turiu tokią gitarą, kurią naudoju kaip perkusinį instrumentą. Pagalvojau, kad minimalus ritmas labai paįvairintų dainos atlikimą pianinu.

O kodėl pagrindiniu instrumentu pasirinkai būtent pianiną?

Nors dainas daugiausiai rašau, akompanuodamas sau gitara, bet paskutiniai mano du albumai didžiąja dalimi parašyti pianinu. Taip pat ir daina „Miestas iš sapnų“.

Manau, kad dainas, kurios parašytos grojant pianinu, geriau ir atlikt su pianinu. Ne visada pavyksta perkelti kūrinį iš vieno instrumento į kitą. Būna jausmas nebe tas, arba daina labai pakinta, skamba kardinaliai kitaip.

Be to, mokyklos aktų salėje ar muzikos kabinete visada būdavo pianinas, kuriuo visi bandydavo ką nors pagroti, ir jis, aišku, visada žiauriai nederėdavo... Džiaugiuosi, kad mūsų nedidelė filmavimo akcija padėjo prisikviesti pianinų derintoją, ir mokyklai mes palikome suderintą pianiną. Tiesa, nežinau, ar jis vis dar dera ir šiuo metu (šypsosi).

Ar netolimoje ateityje galėsime išgirsti ir daugiau dainos „Miestas iš sapnų“ versijų?

Taip, ši daina bus atlikta vasarą drauge su Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru. Aranžuotę jai rašo talentingas kompozitorius Jievaras Jasinskis.

Labai laukiu šito koncerto, kuris, kaip ir pati daina, bus savotiška mano odė Vilniaus miestui. Noriu pagroti Vingio parke, kuris man pažįstamas nuo kūdikystės. Pačiam smalsu, kaip visa tai skambės – didelėje scenoje po atviru dangum.

Įvertinkite: