Anksti ligos palaužtas: Rolandas Janavičius iki paskutinės dienos neprarado optimizmo
2007-ųjų liepos 1 dieną pasklidusi žinia apie 37-erių atlikėjo Rolando Janavičiaus mirtį sukrėtė ir tuos, kurie retai klausėsi jo dainų. Du dešimtmečius atidavęs didžiajai aistrai – muzikai, dainininkas daugeliui buvo tapęs savu. Ne vienas tuoj pat galėtų paniūniuoti bent po eilutę iš populiariausių jo dainų „Rytas perone“ ar „Sudie, Eliza“. Žurnalo „Žmonės“ specialus leidinys „Išėję per anksti“ kviečia prisiminti šią šviesią, kūrybingą asmenybę.
Jūra baltų gedulo žiedų, žvakių liepsnelės ir šimtai gerbėjų, lyjant vasaros lietui, į paskutinę kelionę palydėjo Lietuvos popmuzikos žvaigždę Rolandą Janavičių – keturis mėnesius trukusi kova su atsinaujinusiu vėžiu baigėsi... užgesusia gyvybe. Amžino poilsio dainininkas atgulė Klaipėdos rajono Lėbartų kapinėse.
Pirmasis jo, tada aštuoniolikmečio, koncertas buvo Šiauliuose su grupe „Nerija“. Šalia tokių asų kaip Vitalijus Pauliukas, Džordana Butkutė, Vygantas Keliauskas.
„O aš išėjau į sceną taip, kaip supratau: ilgu, į chalatą panašiu švarku, odiniais batais, „tigrinėmis“ kelnėmis... Atrodžiau netipiškas „nerijietis“. Visi gyvenimo ir muzikavimo laikotarpiai man svarbūs, nes be kurio nors vieno nebūtų ir manęs. Gal geresnis ar blogesnis būčiau, bet ne toks“, – yra sakęs Rolandas.
Paskutiniais gyvenimo metais dainininkas dirbo kartais daugiau, nei galėjo pakelti. Būdavo, per dieną surengdavo du koncertus, asmeninis rekordas – keturi: „Tai iš tiesų labai sunku net fiziškai, nes stengiuosi dirbti iš širdies. Ir įvertinimas paprastai būna labai akivaizdus: jei po paskutinės dainos salė neskanduoja pakartoti, vadinasi, dirbome prastai. O didesnio kritiko už mane turbūt nėra.“
Jūs manęs laukėte? Aš sugrįžau!
Pirmą kartą apie akistatą su vėžiu dainininkas prabilo dar dešimtajame dešimtmetyje. „Jūs manęs laukėte? Aš sugrįžau!“ – taip 1997-aisiais Rolandas reklamavo savo pirmąjį grįžimą į sceną po onkologinės operacijos. Išgirdęs sukrečiančią diagnozę dainininkas pakeitė įpročius: stengėsi gyventi itin sveikai, tapo abstinentu, naudojosi netradicinės medicinos paslaugomis. Atrodė, liga jau įveikta...
Su sugrįžusiu skrandžio ir žarnyno vėžiu Rolandas kovėsi keturis mėnesius. Dienos ir naktys ligoninėje, trumpi atokvėpiai namie, chemoterapijos procedūros. Susirgęs atlikėjas mažai bendravo su aplinkiniais, meldėsi, sąžiningai vykdė medikų nurodymus.
Po trečiosios chemoterapijos procedūros jėgos išseko. Tačiau ir tuomet su mylimomis moterimis – mama Genovaite ir sužadėtine Deimante – Rolandas bendravo neprarasdamas optimizmo ir humoro jausmo. Jis nei sau, nei kitiems neleido galvoti, kad reikia rengtis išeiti. Vis kartojo: „Duok, Dieve, jėgų. Noriu gyventi, kovosiu.“ Tačiau begalinės dainininko pastangos vėl ir vėl kabintis į gyvenimą, artimųjų parama ir maldos nieko nepakeitė.
O juk prieš atsinaujinant nelemtai ligai Rolandas su Deimante turėjo didžiulių planų – ruošėsi vestuvėms, kalbėjosi apie bendrą ateitį ir vaikus. Gyventi su popžvaigžde – nemenkas darbas.
Dainininkas tai vertino taip pat kaip mylimosios gebėjimą atskirti Rolandą-dainininką ir Rolandą-vyrą: „Su žmogumi, kuris į tave žiūri apsalusiomis akimis turbūt labai sunku sukurti... bendrą projektą. Nes tokia moteris iš proto eina dėl ŽMOGAUS SCENOJE. O bendra buitis iliuzijas paprastai surikiuoja į savo vietas: atsiranda neplautų puodelių ir lėkščių, nešvarios grindys... Gerbėjos labai retai įsimyli tave, nes myli tai, ką mato scenoje, dainas, žodžius. Ir tikisi, kad tas dainas joms suoksi dieną naktį...“
+26