Ar įmanoma išmokti atleisti? Padės 4 žingsnių terapija
Išduotos, pažemintos ar patyrusios fizinį smurtą ilgai negalime išsivaduoti iš neigiamų emocijų. Ką jau kalbėti apie atleidimą skriaudikui. Tačiau nesugebėdamos to padaryti labiausiai kenkiame pačios sau. Ar įmanoma išmokti atleidimo meno?
Sunki našta
Atleidimas įprastai išvaduoja nuo neigiamų emocijų, nes jaučiame palengvėjimą, paaugame dvasiškai.
Psichologai teigia, kad būdami užvaldyti keršto idėjos tiesiog įprantame prie savo neigiamų reakcijų, gerai jaučiamės ant kitų pykdami ir su tuo jausmu nenorime skirtis. Be to, jaučiamės tarsi kontroliuojantys situaciją, būdami nuskriaustojo pozicijoje sulaukiame aplinkinių užuojautos. Jei kažkas pažemino, trokštame atsakyti kitam tuo pačiu, kad tik tas žmogus pajustų tai, ką mes jautėme, tarsi vykdytume teisingumą. Galvojame, jog atleidę suteiksime skriaudėjui galimybę vėl blogai elgtis. Tačiau šiuo atveju reikėtų galvoti ne apie kitą, bet apie save. Apie tai, kaip mums tokie neigiami jausmai kenkia.
Žinoma, jei kažkas pasielgė labai neteisingai, nereiškia, kad turime akimirksniu ištarti „atleidžiu“ ir nutylėti, kad jaučiamės blogai. Išsakyti tai, ką galvojame, yra svarbu – būtina permąstyti išgyventas emocijas ir laikui bėgant paleisti visas neigiamas. Atleidimas tikrai nereiškia, kad pritariame blogam elgesiui, bet kad pripažįstame įvykusią skriaudą, įvertiname žalą, pripažįstame ir išgyvename kilusius jausmus. Jei to nepadarome, kaskart iš naujo prisimenama skaudi situacija tik didina pyktį, jis užpildo mus vis labiau, tačiau neatneša išsvajoto palengvėjimo ir teisingumo. Laikui bėgant atjautos ir supratimo kitų žmonių atžvilgiu mumyse tik mažėja. Be to, tai neišvengiamai paveikia ir mūsų ateities santykius, suvokimą apie save, vertės pajautimą.
Atleidimas įprastai išvaduoja nuo neigiamų emocijų, nes jaučiame palengvėjimą, paaugame dvasiškai. Psichologė M. Girard, atlikusi tyrimus, padarė išvadą, kad gebėjimas atleisti yra susijęs su žmogaus branda. Emociškai ir dvasiškai augdamas asmuo ima suprasti, kad klaidų daro visi, kad nešiojamas pyktis atima energiją, tad į padarytą skriaudą imama žvelgti plačiau, įsijausdami į kito poziciją, stengdamiesi suprasti skriaudėjo motyvus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Amžina problema: keršyti ar atleisti? Tikros istorijos ir naudingi patarimai
Veikia emocijas ir sveikatą
Kodėl dažnai pabrėžiama, kaip svarbu yra atleisti kitam? Tarptautinio atleidimo instituto įkūrėjas dr. Robertas Enrightas atliko tyrimus, po kurių paaiškėjo, kad tie, kurie geba atleisti, yra ne tik laimingesni, bet ir džiaugiasi geresne sveikata. Mūsų ligos – įvairių reakcijų į tam tikras mūsų mintis ir jausmus rezultatas. Atleidę nuoskaudas atsikratome pykčio, pagiežos, neapykantos ir pageriname širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos veiklą. Dr. Robertas Enrightas teigia, kad tie žmonės, kurie niekaip neranda savyje jėgų atleisti kitiems, rizikuoja susirgti rimtomis ligomis, pavyzdžiui, onkologinėmis.
Tad atleidimas labai svarbus, jei norime fiziškai ir emociškai būti sveikos, jausti ramybę, mėgautis laime. Psichiatras Geraldas Jampolsky, parašęs knygą „Atleiskite“ teigia, kad atleidimo praktika mus lydi visą gyvenimą, tai yra ilgas ir nesibaigiantis procesas, nes kol gyvename, tol kasdien susiduriame su pačiomis įvairiausiomis, dažnai mums nepatinkančiomis situacijomis, kitus vertiname, smerkiame. Todėl nuolat turime sau priminti apie skaudžių situacijų paleidimą.
4 žingsnelių terapija
Kokius žingsnius atlikti, kaip su savimi dirbti, kad pavyktų paleisti visus neigiamus jausmus kito žmogaus atžvilgiu? 4 žingsnelių terapija – lėtas, nuoseklus, bet užtikrintas kelias atleidimo link.
4 žingsnelių terapija – lėtas, nuoseklus, bet užtikrintas kelias atleidimo link.
1. Suvokimas. Pirmiausia reikia suvokti bei įsisąmoninti, ką iš tikrųjų reiškia atleisti. Jūs pati prisiimate atsakomybę už savo jausmus ir tampate jų šeimininke. Jūs sąmoningai galite paleisti neigiamus jausmus ir įsileisti teigiamus, nepriklausomai nuo to, ką kitas žmogus jums iškrėtė. Ir tai yra ne silpnumas, bet stiprybė! Be to, ir pati užduokite sau klausimą, ar esate tobula. Supratus, jog ir pats esi pridaręs klaidų, bus lengviau neteisti ir kito.
2. Jausmų atskleidimas. Kai pripažįstate, jog pykstate, jaučiate įniršį ar kitus neigiamus jausmus, pasakykite sau, kad tai – normalu, kad įskaudintas žmogus paprastai taip ir jaučiasi. Nebarkite, nebauskite ir nemenkinkite savęs už tai. Pasižiūrėkite į save tarsi iš šalies ir pamatysite, kiek daug energijos iššvaistote kaskart mintimis sugrįždama į tą pačią situaciją.
3. Atlikite pratimą. Įsivaizduokite, kad kitas žmogus, kuris jus įskaudino ar padarė kažką blogo – specialiai jums siųstas, kad išmoktumėte kažkokią, jums labai reikalingą pamoką. Jis – tarsi jūsų veidrodis, parodantis, kokia esate iš tikrųjų. Užduokite sau klausimą – ko šis žmogus jus išmokė ar vis dar moko? Likimas tam tikrus žmones mums siunčia ne atsitiktinai, bet tam, kad jie mūsų gyvenime atliktų kažkokią užduotį, kuri padėtų mums tobulėti. Tai supratus, nuoskaudos gali dingti savaime, o išmokus kitomis akimis pažvelgti į skriaudėją, situacija natūraliai keičiasi.
4. Užrašykite. Kai pavyks suprasti, kodėl kitas žmogus jums yra siunčiamas, paimkite lapą popieriaus ir užrašykite, ką gero tas žmogus jums gyvenime parodė, kokią tiesą apie save padėjo atskleisti. Be to, įvardykite ir parašykite bent kelias teigiamas jo savybes. Kiekvienas žmogus jų turi ne vieną! Rašykite, net jei viduje kyla nemenkas pasipriešinimas. Tikroji vidinė ramybė ateis vėliau. O supratimas, kad atleidimas – gebėjimas judėti į priekį, jus visiškai išlaisvins.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lektorius: „Nesu matęs depresija sergančių jogų...“