Artūras – apie gyvenimo kovą ir lemtingą vakarėlį: „Vokai prilipo prie išdžiūvusių akies obuolių“

Antroji projekto „Lūžio taškas – pirmas žingsnis į laisvę“ istorija portale Žmonės.lt, kurią pasakoja mediatorius, psichologas-hipnoterapeutas Artūras Bakanovas, platformų sober.lt ir hipnoterapija.lt įkūrėjas, atskleidžia gilesnį savęs pažinimą, drąsą susidurti su tiesa ir sunkią kelionę link blaivaus ir šviesaus rytojaus.

A.Bakanovo istorija ne tik pasakojimas apie priklausomybę, bet ir puikus įrodymas, kad kiekvienas žmogus turi galimybę išsivaduoti iš savo vidinių demonų ir atrasti naują gyvenimo prasmę. Tai kelias, kupinas sunkumų, tačiau taip pat ir vilties, kad net tamsiausiose akimirkose galima rasti šviesą ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo.

Kada supratote, kad esate priklausomas nuo alkoholio?

Alkoholį pradėjau vartoti būdamas 13-os, o rūkyti – panašiu metu. Tai tęsėsi daugiau nei du dešimtmečius. Tačiau lūžis įvyko maždaug prieš 20 metų po smagaus vakarėlio, kuomet pabudęs supratau, kad nieko nebematau. Siaubingai skaudėjo akis, tad išsigandęs, kad kažkas yra labai negerai atsidūriau ligoninėje.

Tuomet gydytojas paaiškino, jog dėl alkoholio sukelto sąmonės netekimo mano akių vokai prilipo prie išdžiūvusių obuolių, o prabudęs juos pažeidžiau. Laimei, regėjimas sugrįžo. Šis įvykis privertė mane susimąstyti apie priklausomybę ir suprasti, kad svaigalai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi ir dėl to aš turiu kažką daryti.

Ar nebuvo sunku tai pripažinti sau?

Suprasti, kad esi priklausomas ir pripažinti tai sau, yra du skirtingi priklausomo žmogaus sąmonės būviai. Žmogus supratęs, jog yra priklausomas, dar daug metų gali su tuo laimingai gyventi, toliau priklausomybės objekto pagalba sėkmingai tęsdamas savo iliuzinius, vidinės savigydos procesus. Taip maskuodamas tai, ko labiausiai nesinori matyti savo gyvenime.

Alkoholis ir priklausomybė man puikiai tai padėjo daryti labai ilgą laiką. Ne išimtis buvau ir aš. Prireikė dar kone dešimtmečio su daugybe spalvingų asmeninių patirčių, kol aš sau leidau tai pripažinti. Pripažinimas, jog aš turiu priklausomybę, atvėrė duris kelio – iš tamsos į šviesą – paieškoms.

Kokie buvo tie patys pirmieji ženklai, leidžiantys suprasti, kad kažkas visgi yra negerai?

Suvokimas, kad kažkas yra negerai, ir yra tas ženklas. Kiekvienam tai unikali patirtis.

Kaip ši priklausomybė paveikė jūsų gyvenimą, darbą, santykius su šeima?

Tai tarsi onkologinės ląstelės, veikia iš lėto ir nejuntamai. Pradiniuose etapuose tai priimi kaip nuotykį, atsitikimą, kuris lyg ir nejuntamas, o dažnu atveju smagus vienintelis gelbėjimosi ratas iš giliai viduje slypinčio chaoso.

Man ,,pavyko‘‘ ilgainiui pačiam prie to priprasti ir pripratinti savo aplinką prie nuolatinio diskomfortiško komforto, kurį sukeldavo periodinis alkoholio vartojimas. Man tai puikiai pavyko, kadangi priklausomi žmonės, nuo ko jie bebūtų priklausomi, bėgant laikui išmoksta tobulai manipuliuoti savimi ir aplinkiniais bei randa begales argumentų, kodėl visa tai turi tęstis.

Kada nusprendėte keisti situaciją ir kovoti su priklausomybe?

Pats žodis kovoti, mano dabartiniu giliu įsitikinimu, čia nėra tinkamas. Jokia kova ilgainiui neatneša naudos, nes visada baigiasi paliaubomis. Tad, ar būtina kovoti, kad pasiektume taiką? Šis klausimas padėjo man rasti kelią iš priklausomybės į laisvę.

Išsilaisvinimas prasidėjo tada, kai nustojau kovoti. Kai kariauji – kovoja ir priešininkas, bet kai liaujiesi, kova praranda prasmę. Energiją skirtą kovai aš nukreipiau į vidinę harmoniją. Supratau, kad mano gyvenimas krypsta ne taip, kaip svajojau. Sulaukęs trisdešimties, sukaupęs skaudžių patirčių, pagaliau nustojau tik norėti ir tikėtis – pradėjau veikti.

Tai vienas nuostabiausių lietuviškų žodžių, neturinčių nieko bendro su jokia religija ir sudarytas iš dviejų dedamųjų TIK-ĖJIMAS.

O kada įvyko esminis lūžis?

Dabar, kuomet esu nukeliavęs jau pakankami ilgą kelią ir turėdamas tiesioginės profesinės patirties bei žinių, suprantu, jog žmogaus gyvenime sąmonės lūžiai dažnai vyksta ties dešimtmečiais 20, 30, 40, 50 metų.

Tai yra tie negrįžimo taškai, kuriuos kviesčiau kiekvieną žmogų išnaudoti konstruktyviam augimui ir tobulėjimui – tiek šviesias, tiek tamsias savo sukauptas patirtis įkinkant tarnauti jums, jūsų vidinės taikos paieškoje. Tai tarsi atskaitos taškai, kuomet žmogaus sąmonėje dėl ilgalaikio cheminių medžiagų, destruktyvios elgsenos (ar kt. objektų bei subjektų) poveikio atsiradę įtrūkiai virsta dideliais skilimais, atveriančiais kelius naujai šviesai prasiskverbti į gilesnius asmenybės fizinius, sąmonės ir pasąmonės klodus.

Čia svarbu giliai įsisąmoninti tai, jog net ir pati klampiausia mūsų gyvenimo pusė visada turi ir išvirkščią pusę. Ir nesvarbu, kas su jumis nutiko, svarbu ką jūs darote dabar su tuo, kas su jumis nutiko. Kuria puse į viršų jūs laikote savo patirčių šventraštį? Jei viršelis žvelgia žemyn, vargu ar pavyks atrasti ten turinį ir suprasti, apie ką ta knyga. Net po tamsiausios nakties, visada ateina rytas ir tik nuo jūsų priklauso, koks tas rytas bus.

Kas visgi kėlė daugiausia iššūkių bandant įveikti šią priklausomybę?

Gyvenime būname apsčiai prisirinkę svetimų programų ir įsitikinimų, kurie ateina iš aplinkos, kaip pavyzdžiui – viena taurė nieko tokio, Kalėdos būtinai turi būti su dideliu buteliu vyno, juk net ir pats Jėzus Kristus vandenį vertė vynu (šypsosi). Mano atsakymas paprastas – kai būsi jis, drąsiai galėsi sau leisti bet kaip svaigintis, tik vargu, ar tuomet tu turėtum tam poreikį.

Į klausimą „visai negeri?“ atsakau – geriu kasdien: vandenį, arbatą, sultis, bet ne alkoholį. Negerti nereiškia negyventi, priešingai – tai atveria duris tikram gyvenimui. Svarbu skirti „gerti“ ir „vartoti alkoholį“ – tai du skirtingi dalykai.

Eliminavus alkoholį, pasikeičia ne tik aplinka, bet ir suvokimas apie save. Tenka iš naujo pažinti savo tikrąjį „aš“. Šis iššūkis tapo smagiu pasimatymu su savimi, kuris tęsiasi iki šiol, kasdien atskleisdamas naujas spalvas. Linkiu tai patirti kiekvienam.

Minėjote, kad nusprendus atsisakyti alkoholio iš aplinkinių sulaukėte įvairių reakcijų, kokios jos buvo?

Pradžioje buvo didelis iššūkis pakovoti už savo tiesą ir savo poziciją, kad aš renkuosi gyvenimą be svaigalų. Kartas nuo karto vis šmėsteldavo seni bičiuliai su savo pasiūlymais ir mintimis, kad jau pabuvai, gana, dabar grįžtam atgal. Sulaukdavau ir juokelių iš jų pusės – „Na, pažiūrėsim, kiek tu čia tempsi“.

Paradoksalu, bet praėjus maždaug metams gyvenimo blaivybėje bent du iš bičiulių kreipėsi į mane su užklausa: „Klausyk, papasakok, kaip ten reikia daryti?“. Tai labai gražus momentas, kuomet supratau, jog tai, ką padariau su savimi ir jau buvau pradėjęs daryti su kitais turi prasmę ir sėja vis naujas sėklas.

Tai atvedė iki gilaus gyvenimo prasmės supratimo, kad aš esu čia tam, kad palikčiau po savęs kuo šviesesnį ir spalvingesni įspaudą šioje žemėje. Tai įprasmino mano veiklas ir motyvavo toliau veikti ir tobulėti.

Iš kur sėmėtės motyvacijos nepasiduoti?

Radau stiprybės ,,kabintis sau medalius‘‘. Kitaip tariant, mokiausi pasidžiaugti ne tik galutiniu rezultatu, kurio kryptimi keliavau, bet ir mažais pasiekimais.

Žmogaus pasąmonė sukonstruota taip, kad viskas, kas tamsu, labai lengvai išdidinama ir hiperbolizuojama. Tai labai užgožia aibę mažų ir gražių dalykų, kuriais kiekvienas galime pasidžiaugti. Teko praplėsti savo suvokimo ir įsitikinimų ribas, leidžiant sau šioje tūkstančio mylių kelionėje ,,kabintis medalius‘‘ už mažus žingsnelius. Teko to išmokti, kad išlaikyčiau savo užsibrėžtą kryptį iš tamsos į šviesą.

Kiek metų jau nevartojate alkoholio?

Jau greitai pradėsiu skaičiuoti antrą dešimtmetį. Tačiau svarbiausia ne tai, kiek laiko žmogus gyvena be alkoholio, o kaip jis tai daro ir kaip jaučiasi. Kai kuriems pats sveikimo procesas tampa priklausomybe, tačiau tikrasis tikslas – gyventi harmoningai, o ne amžinai sveikti.

O jei manęs klausia, atsakau tiesiai – taip, esu buvęs alkoholikas ir narkomanas. Čia dažnai susiduriu su replika, kad „buvusių“ nebūna, bet šioje vietoje turiu labai aiškų žinojimą: buvusių būna. Vieną jų matote prieš savo akis. Nė vienas mūsų negalime pasakyti, kas su mumis gali nutikti mūsų gyvenimuose. Tačiau kiekvienas galime prisiimti atsakomybę už tai, kas buvo, ir bent jau dėti visas įmanomas pastangas, kad ateityje būtų kitaip. Šios patirtys tapo mano turtu, kurį įkinkiau savo naudai, kad šiandien gyvenčiau šviesoje, ramybėje ir pilnatvėje.

Kaip jūsų gyvenimas atrodo dabar, kai esate blaivus? Kokie pokyčiai įvyko per tą laikotarpį?

Mano gyvenimas toks pat linksmas ir spalvingas, kaip tų, kurie svaiginasi, tik man nebereikia svaigalų. Tiesiog dingo poreikis jiems. Galiu mėgautis socialiniu gyvenimu – vakarieniauti, lankytis klubuose, sportuoti ar tiesiog leisti laiką su draugais ir tą daryti be jokio poreikio svaigalams.

Nesmerkiu kitų pasirinkimų, bet pats renkuosi sąmoningą gyvenimą, palikdamas šviesius pėdsakus po savęs. Blaivus gyvenimas man suteikė dvi papildomas laisvas dienas per savaitę – nebereikia atsigauti po vakarėlių.

Didžiausias atradimas – praplėsta pasaulėvoka. Nustojęs svaigintis, supratau, kad daugelį dalykų galima patirti aiškiau ir maloniau, be alkoholio miglos.

Ką galėtumėte patarti tiems, kurie bijo ar nesiryžta kreiptis pagalbos, nes mano, kad nesugebės įveikti priklausomybės?

Jūs galite daugiau, nei manote – svarbu nepasilikti vien savo mintyse, nes ne visos jos teisingos. Jei bijote – išdrįskite ir baimė išnyks. Jei dvejojate – prisiminkite, kad neveiklumas tik išlaikys dabartinę situaciją arba net pablogins ją. Pažvelgus atgal suprasite, kad gyvenimas su svaigalais veda tik žemyn. Tad tik jūs patys sprendžiate, koks bus jūsų rytojus, nes niekas kitas už tai neatsako – tik jūs.

Svarbu ne tik asmeninis žmogaus pasiryžimas

Projekto iniciatorė, žurnalistė ir visuomenininkė Greta Kondrataitė-Paleckienė dėkoja A.Bakanovui už atvirą pasidalijimą savo istorija ir tikina, kad svarbu ne tik asmeninis žmogaus pasiryžimas, bet ir bendruomenės, aplinkos palaikymas bei švietimas apie priklausomybes.

„Priklausomybės tema reikalauja atvirumo ir bendruomenės įsitraukimo. Nors asmeninis žmogaus pasiryžimas yra būtinas, tik bendrų pastangų dėka galime sukurti tikrą pokytį. Švietimas, supratimas ir atjauta yra kertiniai akmenys, kuriais turime remtis, kad padėtume žmonėms ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų ir suteiktume jiems šansą kurti blaivų ir šviesų rytojų“, – dalijasi Greta.

Jeigu jums šiuo metu reikia pagalbos, galite kreiptis:

112 skubi pagalba.

www.pagalbasau.lt – Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą.

www.rplc.lt – Respublikinis priklausomybės ligų centras – Telefonas: 0 5 213 7274, El. paštas: rplc@rplc.lt

www.caritas.lt – pagalba esant priklausomybių problemoms.

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS „CARITAS" – bendruomenė „Aš esu‘‘.

Šv. Stepono g. 37, Vilnius; Tel. nr. +370 699 68 409

El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt

LAIKINIEJI NAMAI

Šv. Stepono g. 35, Vilnius, Tel. +370 652 85 818

El.p. laikiniejinamai@vilnius.caritas.lt

TELŠIŲ VYSKUPIJOS „CARITAS“

Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos ,,Caritas‘‘.

Katalikų bažnyčios g. 3, Šilutė; tel. +370 650 89 055; el.p. caritassilute@gmail.com

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS „CARITAS" – pagalbos centras „Rūpintojėlis‘‘.

Bažnyčios g. 42, Marijampolė; tel. +370 655 16 739; el.p. vvcaritas@gmail.com