Kai rašau šį tekstą, yra praėję lygiai keturi mėnesiai po mano pėdos kauliuko operacijos – taip ją vadina dauguma žmonių. Oficialus tokios deformacijos pavadinimas – į pėdos išorę iškrypęs nykštys. Lotyniškai – „Hallux valgus“. Su šia diagnoze Europoje vidutiniškai susiduria apie 30 proc. moterų, o aš savo kailiu patyriau, kokia tai daugeliui aktuali problema.
Po tiek laiko vaikštau beveik nešlubuodama, nebent tą dieną būčiau nuėjusi didesnį atstumą – tada vakare abi kojos prašyte prašosi poilsio. Antros pėdos operacija dar prieš akis. Tiesą pasakius, laukia ilga distancija iki finišo, kai galėsiu negalvodama apie kojas šokti rokenrolą. Ar ką nors panašaus (norėčiau išmėginti zumbą...). Prieš operaciją ilgai svarsčiau – apie ją buvau prisiklausiusi pačių įvairiausių nuomonių. Pradedant tokia, kad geriau tempti kuo ilgiau, kol dar gali vaikščioti nejausdama skausmo ir randi batus, į kuriuos įkiši koją, baigiant pasakojimais, kad skausmas po operacijos yra nepakeliamas. Iš karto galiu pasakyti, kad jis tikrai įveikiamas ir XXI amžiuje jo nereikia bijoti. Bent jau šiuo atveju.
Mano kojos kauliuko istoriją keitė ir situaciją komentavo ortopedas-traumatologas Julius Janavičius.
Priežastys
Niekada neavėjau aukštakulnių – avalynė man pirmiausia privalo būti patogi. Tačiau mano nykštys buvo ir tebėra nemenkai iškrypęs, tad pastaruoju metu su batais būdavo prastai – mažai kurie modeliai tikdavo. Užtat visada gelbėjo ir tebegelbsti sportbačiai.
Chirurgo komentaras: „Nėra vienos priežasties, dėl ko iškrypsta nykštys. Tai gali lemti genetika – pėdos geometrija, anatomija, jungiamasis audinys. Svarbios ir bendros fizinės savybės: ar esate aktyvi, kaip išsivystęs raumenynas, koks jūsų gyvenimo būdas, nes vien kaulai be raumenų yra tik kaulai. Deformaciją paskatina ir aukštakulnė ar ankšta avalynė. Taip pat – hormonų pokyčiai. Moteris ši liga užklumpa kur kas dažniau nei vyrus. Tam tikrais moterų gyvenimo etapais gamta pasistengia, kad jų jungiamasis audinys taptų elastingesnis. Tai itin ryšku per nėštumą, ypač prieš jo pabaigą. Hormonai, veikiantys jungiamąjį audinį, irgi lemia deformacijos padidėjimą.“
Mitai
Kartą per vieną kūno masažo seansą masažuotojas prasitarė: „Jums gal jau ir per vėlu, bet kitiems tokius iškrypusius kauliukus galima sutvarkyti paprasčiausiais pratimais.“ Tuo metu juo patikėjau.
Nykštys iš esmės yra kaip burlaivio stiebas, laikomas keturių virvių. Balansas tarp jų ir lemia, ar stiebas stovi tiesiai, ar virsta į kurią nors pusę.
Chirurgo komentaras: „Jeigu atsirado deformacija, pratimai nepadės. Neegzistuoja jokios konservatyvios priemonės, kurios galėtų ją išgydyti: nei tepaliukai, nei įtvarėliai. Nebent šiek tiek pristabdyti. Nykštys iš esmės yra kaip burlaivio stiebas, laikomas keturių virvių. Balansas tarp jų ir lemia, ar stiebas stovi tiesiai, ar virsta į kurią nors pusę. Jeigu viena virvė atsileido ir jis pasviro, nakčiai galite tą stiebą iš kitos pusės remti kiek tik norite: kol nesutvarkysite tos virvės, jis vis tiek virs. O „virvės“ tvarkymas – jau chirurginiai triukai. Iš esmės keičiamas tempimo balansas arba atramos taškas, kitaip sakant, geometrinė ašis. Jau nekalbant apie visus kitus deformacijai įtakos turinčius komponentus. Kartais naktinis įtvaras gali padėti, jei žmogus neramiai miega ir dėl esančios deformacijos jaučia skausmą. Kitas įtvaro privalumas – kai smarkiai iškrypęs nykštys iš savo vietos pradeda stumti antrąjį pirštą ir atsiranda rizika, kad šio sąnarys neatlaikys ir ilgainiui išnirs. Kad to naktinio spaudimo nebūtų, iš paros „iškerpame“ kokias aštuonias valandas „karo“.
Dažnai žmonių naudojamas silikoninis įdėklas tarp pirmojo ir antrojo pirštų – visiškai netinkamas sprendimas. Nors jis nykštį, kad nekryptų, šiek tiek ir paremia, bet sustiprina konfliktą tarp pirmojo ir antrojo pirštų, tad nykštys greičiau išstumiamas iš vietos.“
Dar vienas patarimas, kurį buvau girdėjusi iš pažįstamos, turinčios panašią problemą: „Kuo ilgiau neoperuok – lauk, kiek gali, nes bus tik blogiau.“
Chirurgo komentaras: „Jei deformacija jau vizualiai matoma, ji sukelia diskomfortą, vadinasi, yra kokia nors jos priežastis. Atsikišęs kauliukas dažnai būna kitos patologijos – plokščiapėdystės, raumenų kontraktūros, pasekmė. Jeigu kauliukas pasirodė, krūviai pėdoje pasiskirstę ne taip, kaip reikia, kenčia kiti sąnariai, dyla paties nykščio sąnarys ir vystosi artrozė. Kuo ilgiau delsite, tuo daugiau reikės taisyti ir tuo bus prastesnis rezultatas. Niekas dar nesugalvojo, kaip išauginti naują kremzlę.“
Nejautra
Aišku, prieš operaciją prisiklausiau pačių baisiausių istorijų iš pacientų gyvenimo. Bijojau, kad skaudės, kad girdėsiu medikų pokalbius ar dar baisiau – procedūros garsus. Tai, kad bus taikoma bendroji nejautra, šiek tiek apramino. Ant operacinio stalo miegas apėmė greitai, atsibudau girdėdama savo balsą, kviečiantį visą personalą į svečius, – nuotaika buvo kuo puikiausia. Dar kelias valandas po operacijos gulėdama palatoje jaučiau euforiją, kad „jau viskas!“
Chirurgo komentaras: „Atliekant tokią operaciją galimi keli nejautros variantai. Pats paprasčiausias – tik vietinė nejautra, kai vaistų suleidžiama į raumenis, kad pacientė pasidarytų ramesnė, šiek tiek „pasistumtų“ skausmo slenkstis, o jau operacinėje į pėdą suleidžiama anestetikų. Kitas būdas – sedacija, ją atlieka anesteziologas. Žmogus kietai užmiega. Tada į pėdą suleidžiama vaistų, pacientė nieko nejaučia, atsibunda ir toliau pasakoja tą patį anekdotą. Medikamentais anesteziologai sugeba koreguoti ir pojūčius, ir nuotaiką. Trečias variantas – visiška narkozė, kai pacientė „atjungiama“. Dar vienas būdas – vadinamoji laidinė nejautra, kai vaistais užblokuojami nervai, žmogus operuojamos kūno dalies nejaučia, bet lieka sąmoningas. Sprendimą, kokią nejautrą taikyti, priima anesteziologas, atsižvelgdamas į operacijos apimtį, ligonio būklę, ligas, amžių.“
Skausmas
Kelios draugės, atlaikiusios panašias operacijas, apie jas kalbėdamos paslaptingai vis nukąsdavo sakinius, iš ko reikėdavo suprasti, kad skausmas gresia nemažas. Viena pažįstama pasakojo, kad kurį laiką pati sau leisdavosi vaistų nuo skausmo, nes be jų – niekaip. Turbūt normalu, kad mano baimės akys buvo didelės. O kur dar vaikystės prisiminimai iš stomatologų kabinetų: „Pakentėk, tuoj baigsiu...“ Žodžiu, vienas svarbiausių klausimų, besisukusių galvoje, – ar smarkiai teks kentėti?
Operacija – tik ledkalnio viršūnė. Vėliau daug ką lemia, kaip pacientė bendradarbiauja su gydytoju, ar laikosi režimo, nurodymų.
Chirurgo komentaras: „Gydytojas neturi teisės nieko daryti, jeigu pacientui skauda. Didžiausia žmonių fobija prieš operacijas – ar skaudės? Galiu pasakyti: taip nebus, kad mes darysime operaciją, o pacientas kentės. Aišku, tie dūriai, kai į pėdą leidžiami vaistai, nemalonūs, bet visi tai sėkmingai iškenčia. O premedikacija visus aštrius kampus suapvalina. Šios patologijos gydymas – ne vien chirurgo darbas. Operacija – tik ledkalnio viršūnė. Vėliau daug ką lemia, kaip pacientė bendradarbiauja su gydytoju, ar laikosi režimo, nurodymų. Begalė tokių, kurios nesilaiko. Pasakai, kad negalima ta pėda minti, bet moteris neklauso, nes jai „labai reikia“. Ir tikrai nebūtinai skauda. Tačiau pirmomis paromis po operacijos skausmo šalinimas – labai svarbus dalykas. Pacientė išvykusi namo turi laiku išgerti vaistų. Kiekvieno mūsų skausmo slenkstis labai individualus, todėl visada prašome: jeigu tik pradėsite ką nors jausti, iškart prašykite vaistų, neleiskite įsiskaudėti. Kitos sako – pakentėsiu. Jokiais būdais! Jeigu pirmos trys paros praeina drausmingai, skausmas laiku pagaunamas ir numalšinamas, tada viskas būna gerai.“
Mankšta
Iškart galiu pasakyti – dėl mankštos gydytojas prigąsdino. Matyt, ne kartą teko susidurti su tinginčiomis ar bijančiomis operuotą pirštą daugiau pajudinti pacientėmis. Tad stengiausi. Lanksčiau jį pirmyn atgal, šiek tiek per skausmą, kad nejudrus pirštas kasdien atsilenktų vis labiau. Bet po kurio laiko mano pastangos pasidarė nebe tokios aktyvios: kad pirštas tobulai judėtų, šiek tiek pritrūko diapazono. „Negi jau per vėlu jį daugiau išmankštinti?!“ – tikiu, tą akimirką mano akys atrodė paklaikusios. „Geriau vėliau nei niekada“, – išvydau paguodžiančią gydytojo šypseną.
Chirurgo komentaras: „Koreguojant deformaciją atlaisvinami minkštieji nykščio sąnario audiniai. Po operacijos jie randėja. Sąnario kapsulė – irgi. Jeigu nieko nedarysite, tokioje tiesioje padėtyje ji ir surandės – nykštys pasidarys nelankstus. Kai vaikštote, labai svarbu, kad jis lankstytųsi. Jei pirštas neišmankštintas, vaikštant sąnarys nejuda, pirštas laužiamas ir smarkiai spaudžiama kremzlė. Nuolat traumuojama ir nemaitinama, ji atrofuojasi, išsivysto sąnario artrozė, sąnarys sunyksta, jį ima skaudėti. Tada tenka daryti kitą operaciją, panaikinti tą sąnarį ir suauginti du kaulus, kad skausmas išnyktų. Labai svarbu pradėti pirštą mankštinti kuo anksčiau po operacijos, kai sparčiau vyksta randėjimo procesas. Tai daryti reikia tol, kol pradedama pėdą ant žemės statyti visą, nes vėliau mankštinamasi natūraliai – vaikštant. Pradėjus minti nykščiu, pirštus irgi galima lankstyti sėdint, pėdą atrėmus į žemę. Gerai yra iš pradžių kas porą trejetą valandų padaryti po keletą pratimų.“
Gijimas
Iš pradžių po namus teko vaikščioti su ramentais, patirti šiokių tokių nepatogumų prausiantis po dušu (sutvarstytai kojai nesušlapti padėjo maišeliai ir lipnioji juosta, kokia filmuose aukoms užklijuojamos burnos), po šešių savaičių numesti į šalį likusį ramentą ir be jo minti puse kojos, o po dešimties savaičių mėginti stotis ant abiejų. Visą šį laiką ant operuotos kojos teko avėti specialų ortopedinį batą. Nusiavus ir jį, koja ilgokai buvo jautri, sunkiai radau patogią avalynę. Gydytojas rekomendavo neavėti senų, kauliuko pratampytų batų, ortopedas patarė nesirinkti pernelyg minkštų sportbačių. Reikėjo užsisakyti ir specialius vidpadžius: vienas jų palaiko naujai suformuotą pėdos skliautą, kitas padeda taisyklingiau statyti „senąją“ koją. Ir iki šiol koja vis dar jautri, einant basomis vis dar primena apie save, šiek tiek patinusi ties kulkšnimis.
Chirurgo komentaras: „Jausti tam tikrą diskomfortą, neigiamus pojūčius – visiškai normalu. Pėdai reikia laiko, turi prisitaikyti kraujagyslės, limfagyslės. Pradėjus minti visa pėda atsiranda naujų krūvių, į kuriuos reaguoja raiščiai, raumenys, sausgyslės, kraujagyslės. Jei iki pusės metų pėda tinsta – irgi normalu, nors tai nereiškia, kad taip būna visada.“
Laikas sau
Galiu pasakyti, kad, nepaisant nepatogumų, tos ilgos savaitės namie priminė tikras atostogas, kupinas knygų, filmų ir bendravimo. Buvo galima niekur neskubėti ir daugiau laiko skirti sau. Beje, tuo metu dažnai pagalvodavau, koks teisingas yra posakis „laikas – geriausias gydytojas“. Kadangi operuota dešinė koja, dešimt savaičių negalėjau ir vairuoti. Tad „vairavau“ kėdę su ratukais sukiodamasi virtuvėje.
Operacija kompensuojama: už komfortiškai privačioje klinikoje praleistą parą mokėjau 250 eurų (į šią kainą įskaičiuoti ir pusryčiai). Dar panašiai tiek po kurio laiko kainavo ortopedijos techniko konsultacija, specialiai man gaminti vidpadžiai ir specialūs ortopediniai batai. Užtat dabar su jais kasdien minu vis tvirčiau ir jau mintyse planuoju kitos kojos operaciją – pėdos viena nuo kitos kol kas labai smarkiai skiriasi.