Netekusi verslo sostinėje, tapo ūkininke
Prieš kelerius metus Birutė Dapkienė buvo drabužių salono Vilniaus centre savininkė. Vasarą lino gaminiais, o žiemą pačios kurtais kailiniais prekiavusi moteris viso turto neteko per naktį. Apiplėšus parduotuvę, liko milijoninės skolos ir... ryžtas viską pradėti nuo pradžių.
„Pati įklimpau ir kitus įklampinau, nes neapdraudžiau produkcijos – būtų grįžusi bent dalis sumos. Teko išparduoti visą turimą turtą, kad atsiskaityčiau su žmonėmis. Atleidusi darbuotojus, dar kurį laiką viena darbavausi salone, bet galiausiai teko priimti sprendimą kraustytis į kaimą, kur nesmaugia komunaliniai ir kiti mokesčiai. Žinojau, kad kaime tikrai išgyvensime ir pamažu pavyks atsiskaityti su kreditoriais, – pradeda pasakoti B. Dapkienė. – Atvažiavus reikėjo rinkti akmenis laukuose, kad užsidirbtume maistui.
Atvažiavus reikėjo rinkti akmenis laukuose, kad užsidirbtume maistui.
Tokia „kvaila“ prigimtis, kad nieko neimsiu iš kitų, nes turiu rankas ir kojas, pati galiu užsidirbti.
Į kaimą atsikrausčiau drauge su sūnumi ir vyru. Jam, tikram miestiečiui, buvo sunkiau prisitaikyti prie kaimo kasdienybės, žemės ūkio darbai rodėsi tikra kančia – tai nugarą įskausdavo, tai pirštą nusimušdavo. O aš dirbau nesusimąstydama, neleisdama sau sustoti. Melžiau ir kaimynų karves. Sykį gretimame kaime gyvenusi mama paskambino ir paprašė to nebedaryti, nes žmonės juokiasi, kad iš aukštakulnių tiesiai į mėšlinus batus įšokau... Atsakiau mamai, kad aš ne vagiu, o dirbu. Kad ir koks darbas būtų, aš sąžiningai užsidirbu pinigus.
Vėliau įsidarbinau „Senukų“ prekybos centre vadove, tačiau supratome, kad tokių pajamų užteks tik pragyventi, bet skolų neatiduosime. Pasitarę su vyru, nusprendėme, kad vyksiu į Vokietiją dirbti slaugytoja. Paauglys sūnus liks su tėčiu ir tvarkysis ūkyje.“
Kūrybingos naktys Vokietijoje
„Per skelbimus susiradau šeimą ir išvykau. Pakliuvo puikūs šeimininkai, jie man ne kartą didino atlyginimą, penktadieniais galėjau naudotis jų lygintuvu ir papildomai užsidirbti lygindama kaimelio žmonių drabužius.
Dirbau dieną, o naktimis budėjau ir, išgirdusi skambutį, turėjau pataisyti apklotą, pakasyti nugarą ar papurenti pagalvę. Turėjau daug laisvo laiko, o internetu naudotis negalėjau, tad pradėjau piešti. Iš pradžių paprastu pieštuku piešdavau portretus. Pamatę, kad man puikiai sekasi, šeimininkai nupirko drobę, dažų ir paskatino tapyti. Taip atsirado vienas, antras, trečias paveikslas. Vėliau vokiečiai nuvežė mane pasimokyti pas netoliese gyvenusią dailininkę. Ji nuoširdžiai nustebo, kad esu visiška savamokslė, – su šypsena prisimena Birutė. – Pardavusi kelis paveikslus, vos sulaukdavau nakties, kada vėl galėsiu tapyti. Grįžusi trumpoms atostogoms, bendruomenės namuose surengiau savo darbų parodą. Vėliau prekiavau paveikslais ir Vokietijoje, ir Lietuvoje.
Grįžusi visam laikui į Lietuvą, įstojau į tautodailininkų sąjungą ir mano paveikslai iškeliavo po muziejus, bendruomenių namus, bibliotekas. Dabar pati pamokau tapybos ir labai didžiuojuosi, kad mano freska išdailintos skliautinės lubos puošia koplyčią Rokiškio rajone, Skemų socialinės globos namuose, ir pagal projektą sukurtos langinės Antanašės kaimo bendruomenės namuose.“
Liko ūkyje
Kai B. Dapkienė uždirbo pakankamai pinigų, kad atsiskaitytų su visais kreditoriais (antstoliai buvo areštavę net sodybą kaime), ėmė sukti galvą, kaip priversti klestėti ūkį. „Internetu įsigijau įdomesnių veislinių vištų kiaušinių ir išperinau. Prisipirkau žąsų. Jas užauginau ir pardaviau, o už gautus pinigus įsigijau pirmą karvę. Paskui ji atvedė veršiuką, jį pardavusi nusipirkau dar vieną karvę. Galiausiai pamažu mano pieno ūkis išaugo iki dvidešimties karvių.
Karvių priežiūra, ypač reguliarus melžimas, labai įspraudžia į rėmus. Kad nepaskęsčiau toje rutinoje, įsigijau arklių, užsiėmiau edukacine veikla, jodinėjimu, tapyba, važinėjau po parodas. Tačiau netrukus ėmė kristi pieno supirkimo kainos, pastebėjau, kad „karvių pinigų“ nebeužtenka jų pašarams, elektros ir benzino išlaidoms, melžimo aparatui padengti, nuolat reikia pridurti iš vištų, žąsų ar paveikslų pinigų, todėl išpardaviau visą pieno ūkį ir įsigijau veislinių mėsinių galvijų, – pasakoja pašnekovė. – Darbai veja darbus, o kaime rasti pagalbininkų nėra lengva: dauguma prasigėrę, o tie, kurie darbštūs, dirba sau. Tad išsilaikiau traktorininkės teises ir susivežu šieną, rulonus, pervežu galvijus ar kt. Jei negaliu nuvažiuoti traktoriumi, nujoju arkliu (šypteli).“
Išbandymų netrūko
Dabar su šypsena apie savo ūkį pasakojanti B. Dapkienė neslepia, kad pasitaikė ir didelių sunkumų. „Ilgą laiką buvau šoko būsenos, naktimis visai nemiegodavau. Tapyba buvo vienintelis būdas atsipalaiduoti.
Ilgą laiką buvau šoko būsenos, naktimis visai nemiegodavau. Tapyba buvo vienintelis būdas atsipalaiduoti.
Net sunkiausius darbus atlikdavau kaip robotas.
Sykį radau negaluojančią karvę – ji gulėjo ant šono, pilvas siaubingai išsipūtęs. Prisiminiau, kad vakar daviau obuolių. Tuoj nuskubėjau į namus ir grįžau atgal. Surišau kojas, nes mėsiniai galvijai nenuspėjami, ir įkišau ranką giliai į gerklę tikėdamasi užčiuopti užstrigusį obuolį. Deja, nesėkmingai. Tuomet supyliau jai į gerklę butelį aliejaus, kad svetimkūnis nuslystų žemyn. Nepadėjo. Galiausiai prisiminiau, kaip per vieną edukacinį užsiėmimą pūtėme labai didelius tvirtus burbulus, pagamintus iš vandens, sodos ir kelių kitų medžiagų. Automobilyje kaip tik turėjau sodos, sumaišiau ją su vandeniu ir supyliau karvei į gerklę. Ji stipriai atsirūgo ir po kelių dienų jau buvo sveikutėlė.
Kitą kartą plikomis rankomis gimdoje teko atlenkti veršiukui kojas, kad karvė sėkmingai pagimdytų, – stebina moteris. – Tokie jau tie ūkiniai darbai – prispaudžia ir turi daryti (šypsosi).“
Edukacinė veikla
B. Dapkienė savo ūkyje dažnai sulaukia mažų lankytojų. Aplinkinių vietovių mokyklos ir vaikų darželiai atvyksta į edukacinius užsiėmimus, rengiamos ir stovyklos. „Mano ūkyje daugybė visokiausių paukščių – nuo egzotinių vištų iki stručių, taip pat yra alpakų, arklių. Vaikai atvyksta čia ne tik pasidairyti. Drauge plauname paukščių girdyklas, surenkame kiaušinius ir t. t. Po darbų jau galime ir kiaušinienės išsikepti, pajodinėti, tapyti. Noriu vaikus įtraukti į kuo daugiau ūkinės veiklos, kad žinotų, iš kur viskas atsiranda ir kiek priežiūros reikalauja.
Bene labiausiai vaikams patinka stebėti, kaip išsirita viščiukai. Specialiai atskaičiuojame 21 dieną, kai prasideda skilimas, ir pasikviečiame vaikus į inkubatorių, kuriame vienu metu būna ir keturi šimtai kiaušinių. Atidarau duris, vaikų būrys stovi tylutėliai ir klausosi, kaip cypsi viščiukai, nors dar tebėra kiaušiniuose, ir staiga įtrūksta vienas, antras, trečias, dvidešimtas kiaušinis ir išsirita didžiausias pulkas jauniklių. Vaikų reakcija įspūdinga“, – šypsosi ūkininkė.
Karjerą sostinėje iškeitusi į ūkininkavimą moteris taip pat daug ko išmoko. „Kantrybės, nuoseklumo, atidumo, gebėjimo matyti visumą, priimti greitus sprendimus, planuoti biudžetą. Ne kartą jis buvo kiauras, o gyvuliams nepasakysi: „Pakentėkit, pašersiu rytoj.“ Pirmiausia reikia pasirūpinti jais, tik tada savimi. Pamenu, kartą labai brangiai pavyko parduoti paveikslą. Pripirkau kombinuotų pašarų, skanėstų karvėms, šuniui, katinui, paukščiams... Labai greitai tie 500 eurų virto skanėstų pilna mašina, bet man tų pinigų nė kiek nebuvo gaila“, – atvirauja Birutė.
Nieko nekeistų
„Nenorėčiau grįžti į miestą, nes nebegalėčiau dirbti nuo 8 iki 17 valandos, būti uždaroje patalpoje. Čia jaučiuosi laisva ir laiminga, neapribota jokio vadovo ir jokio darbo grafiko. Atsikeliu, išleidžiu paukščius, palesinu juos, pašeriu galvijus ir pagal sezoną, oro sąlygas atlieku visus reikalingus darbus. O daugiau visas laikas skirtas sau.
Džiaugiuosi galėdama kasdien matyti nuostabią gamtą, besikeičiančius metų laikus, sutikti retus paukščius, stirnas, elnius, net vilkus, gyvenančius laisvėje, jodinėti ir tapyti“, – sako B. Dapkienė.
Pažvelgęs į B. Dapkienę iš šalies, tikrai neatspėtum, kad jos kasdienybė būtent tokia. Daili moteris visada pasitempusi, pasidažiusi, pasipuošusi. „Ar jūs matėte, kokios gražios ir didelės karvių akys, kokios tamsios ir riestos blakstienos? Na, negaliu ir aš nusileisti, – juokiasi ji. – Tiesą sakant, niekada nekeliu kojos iš namų nepasidažiusi blakstienų. Norėtųsi, kad ir kitos kaimo moterys nepamestų noro būti gražios. Ne dėl kitų, dėl savęs. Padažytos blakstienos, paryškintos lūpos suteikia pasitikėjimo savimi.
Beje, aš labai nemėgstu kelnių. Tik sijonai arba suknelės, net tada kai vairuoju traktorių ar joju arkliu.“