Mergina, gaminanti veganiškus sūrelius: „Tai – vaikystės nostalgija“

Gabriele, papasakokite, kaip kilo idėja gaminti sūrelius iš sojų varškės?

Pieno atsisakiau gerokai prieš tapdama vegane, o idėja gaminti sūrelius kilo supratus, jog tokio produkto rinkoje paprasčiausiai nėra. Tai buvo idėja, kurią nusprendžiau išbandyti. Tačiau svarbesnis aspektas buvo, ar tokio produkto reikia žmonėms ir ar iš esmės pavyks idėją paversti realiu produktu. Idėjų visuomet visi turi daug, aš ne išimtis, bet visada jas reikia išbandyti. Paviešinusi šį sumanymą socialiniame tinkle susilaukiau didelio susidomėjimo. Vėliau, susiklosčius aplinkybėms, surengiau pirmą degustaciją. Žmonės tikrai labai susidomėjo, didžioji dalis į renginį atėjo būtent dėl sūrelių, jie ne tik ragavo, džiaugėsi, bet ir klausinėjo, kada gi bus galima jų įsigyti prekybos vietose. Toks buvo pirmasis ir turbūt svarbiausias žingsnis, nes jei niekas nebūtų parodęs susidomėjimo, vargu ar būčiau mėginusi vystyti verslą.

Ar pritartumėte nuomonei, kad daugelis dalykų sukuriama iš trūkumo?

Iš dalies taip, nes dažniausiai naujovės atsiranda kažkam pastebėjus trūkumą arba pamačius, ką galima būtų daryti geriau, tačiau mano atveju buvo dar vienas aspektas. Sūreliai nebuvo sugalvoti kaip produktas ar prekė, tai buvo labiau malonus vaikystės prisiminimas, su kuriuo asocijuojasi šis skanėstas. Daugeliui žmonių tai – vaikystės nostalgija arba malonus kasdienis ritualas. Prieš atsisakydama gyvūninės kilmės produktų, pripažinsiu, sūrelių suvalgydavau ne po vieną ir ne po du. Suvokiau, jog esu tikrai ne vienintelė, kuriai šis desertas nostalgiškas ir kelia sentimentus. Juk tai lietuviškas produktas, kurių kitose šalyse tiesiog nėra.

Sakykite, ar iškart atradote tinkamiausią receptūrą?

Recepto idėja kilo gerokai prieš įgyvendinant pačią idėją, ir aš tikrai nežinojau, ar mano sugalvotas receptas duos tokius rezultatus, kokių tikėjausi. Sūreliai gaminami iš sojų varškės (tofu). Pagaliau prisiruošusi išbandyti receptą pati save nustebinau, o davusi desertų paragauti šeimos nariams sulaukiau reakcijų, kurios privertė imtis tolimesnių veiksmų. Nors kai kurių sudedamųjų dalių gamybos tobulinimo procese buvo atsisakyta, bet iš esmės liko pirminis receptas. Šiuo metu parduotuvėse galima įsigyti keturių skonių desertų: vanilinio, kokosinio, aguoninio ir kakavinio. Mugių metu dar siūlau žmonių jau pamėgtus išskirtinio skonio desertus – mėtinius ir karamelinius.

Nemažai žmonių klausia, ar bus ir kitokių gaminių, tačiau laikausi nuomonės, jog reikia ištobulinti vieną produktą, o tada judėti toliau. Kaip minėjau, idėjų turiu krūvą, tačiau didžiausią dėmesį šiuo metu stengiuosi skirti sūreliams. Ateityje planuoju daugiau skonių. Juk šioje srityje fantazijai ribų, galima sakyti, nėra.

Ar sulaukėte daug palaikymo, kai nusprendėte, kad jums negana gaminti tik sau ir artimiesiems?

Mano tikslas niekuomet nebuvo gaminti tik sau ar artimiesiems. Visų pirma, tai ilgas procesas, tad degustacijos metu pasitikrinau, ar tokio produkto reikia, ar žmonėms jis patinka, ar yra skanus, nes be klientų nebus jokio verslo. Jei nebūčiau sulaukusi milžiniško palaikymo iš būsimų klientų ir susidomėjusiųjų, vargu ar būčiau išdrįsusi idėją paversti verslu. Tuo metu išvis nesuvokiau, koks svarbus bus šis gana mažas žingsnis tolimesniam mano gyvenimui.

Ar jaunam žmogui Lietuvoje sunku pradėti verslą?

Nemeluosiu, pradėti neturint žinių ar patirties tikrai nėra lengva, tačiau visada vadovaujuosi taisykle ir vidiniu tikėjimu, jog kai tikrai kažko nori, randi būdų ir priemonių, kaip rašė Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“. Mokykloje mūsų iš esmės nemokina gyvenimo, tik išėję suprantame ir išmokstame išties svarbius dalykus. Noras ir ryžtas kažką daryti yra svarbiau už bet kokias tikras ar įsivaizduojamas kliūtis. Gyvenimo be iššūkių nebūna.

TAIP PAT SKAITYKITE: Knyga „Jokios alergijos!“ – sveikiems vaikams ir jų tėveliams

Koks požiūris į jauną verslininkę moterį? Ar teko susidurti su neigiamu vertinimu?

Nors pati asmeniškai su neigiamu požiūriu nesusidūriau, tačiau tą tendenciją galima pajusti. Gaila, kad mūsų visuomenėje dar juntama atskirtis tarp vyrų ir moterų. Nors vis daugiau atkreipiu dėmesį ir pastebiu, kad Lietuvoje tikrai nemažai įmonių ar organizacijų vadovių yra būtent moterys. Tikiu, jog situacija gerėja ir tai tikrai pastebima. Žinoma, to nebūtų be veiklių ir ryžtingų moterų, kurios ryžtasi šią problemą viešinti ir apie ją kalbėti garsiai. Aš žaviuosi žinoma televizijos ir laidų vedėja Beata Tiškevič, kuri labai aktyviai diskutuoja šia tema, manau, kalbėti apie atskirtį tikrai svarbu.

Ar kaip nors specialiai ruošėtės prieš pradėdama veiklą?

Rinkdamasi pirmuosius savo darbus gana sąmoningai tai dariau siekdama įgyti patirties maitinimo sektoriaus versle. Dirbau ne vienoje maitinimo įstaigoje, tai dariau nuoširdžiai norėdama pamatyti verslo virtuvę iš vidaus, kadangi dar vaikystėje turėjau svajonę turėti kavinę ar restoraną. Tačiau šis noras apslopo įgijus daugiau patirties, tai tikrai nėra lengva verslo sritis, ypač Lietuvoje. Kitas aspektas, jog restoranų versle reikalingos nemažos investicijos, kita vertus, visiškai neatsisakau šios idėjos.

Sūrelius gaminate beveik pusantrų metų. Ko išmokote per tą laiką, kokių klaidų nekartotumėte?

Kaip klaidą visada įvardiju delsimą, svarbių dalykų atidėliojimą. Versle reikia ryžtingai priimti sprendimus, nebijoti rizikuoti. Nors aš stengiausi viską daryti ganėtinai atsargiai. Nenorėjau „sudegti“ per pirmus metus ar, neduokdie, prisidaryti skolų, į kurias dažnai įklimpsta jauni verslininkai, neturintys patirties.

Kas jums pačiai yra gaminimo procesas?

Maisto gaminimas mane žavėjo nuo vaikystės, man patikdavo maloniai stebinti draugus ir šeimos narius. Pasąmonėje save vienaip ar kitaip siejau su maistu. O norai, kaip žinia, pildosi. Kadangi sūrelius tebegaminu rankomis, procesas užima daugiau laiko, nei galbūt norėtųsi. Tačiau mano aistra maistui ir jo gamybai niekur nedingo, man patinka eksperimentuoti, nors šiuo metu negaliu tam skirti laiko tiek, kiek norėčiau.

Kokių reakcijų sulaukiate?

Renginių metu tenka susipažinti su daugybe įvairių žmonių. Žinoma, smagu, jog yra tikslinė auditorija, kuri renginių ar parodų metu ieško produkto, nori ne tik paragauti, bet ir pasidžiaugti.

Nemaža dalis žmonių stabteli neslėpdami, kad mėgsta išbandyti naujoves ir atėjo vedini smalsumo. Tačiau yra ir skeptikų, kurie traukia per dantį, bet, manau, tai natūralu ir visuomet tokių žmonių atsiras. Mums, lietuviams, itin svarbios produktų kainos, gaila, tačiau mano gaminamus desertus sau leisti gali tikrai ne kiekvienas ir galbūt ne kasdien. Tačiau tie, kurie išgirsta visą sūrelių ir kainodaros istoriją, puikiai supranta, kodėl kaina didesnė nei įprastų sūrelių. Pati pradėjusi užsiimti savo veikla pakeičiau požiūrį į gamintojus ir prekes ar produktus apskritai (šypsosi).

Kokių patarimų duotumėte jauniems verslininkams, kurie tik pradeda savo kelią?

Tiems, kurie planuoja kurti savo verslą, asmeniškai rekomenduočiau susirasti mentorių, kuris konkrečioje srityje turi daugiau patirties, kuria galėtų pasidalyti. Šis žmogus galbūt ne visada palaikys jūsų idėjas, tačiau neabejotinai pakreips reikiama linkme, įkvėps, padės susiorientuoti rinkoje ir patars, kaip išvengti dažniausiai daromų klaidų ar sutrumpinti kelią iki tikslo.

Visuomet skatinu kitus nebijoti rizikuoti, bet žinoma daryti tai protingai, neprarandant sveiko proto. Idėjų turime visi, skirtumas tik tas, kad vieni imasi veiksmų, kiti pasideda savo idėjas į idėjų banką galvoje ir laukia tinkamo momento. Iš esmės toks momentas neegzistuoja, kita vertus, kiekvienas momentas yra tinkamas. Daug svarbiau pradėti kažką daryti, nei apie tai galvoti. Bet kuriuo atveju laimėsite, net jei idėja pasirodys nieko verta, tai bus patirtis, kuri neabejotinai padės augti jūsų asmenybei.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kulinaras Paulius Strasevičius: „Nėra nieko, ko atsisakyčiau paragauti“