„Coocoomos“ įkūrėja Rūta Mackevičiūtė: „Išmokau nebepaisyti primetamų stiliaus kanonų“
Drabužių, aksesuarų ir namų aromatų verslo atstovė Rūta Mackevičiūtė kartu su savo gyvenimo draugu Eduardu Fedotovu šią vasarą atsisveikino su loftu ir pasirinko namą Užupyje. Tokį pokytį padiktavo poros gyvenimo būdas, jau išaugęs iš lofto „drabužio“. Rūta susiformavo tokį stilių, kad garderobe vis mažiau vietos lieka džinsams ir daugiau – lengvoms ažūrinėms suknutėms a la Valentino.
Saugumo jausmas. „Tinkamas drabužis, kaip ir harmoningai dekoruoti namai, ne tik teikia estetinį pasitenkinimą, bet ir užtikrina tam tikrą saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Man nuo mažens rūpėjo, kad, pavyzdžiui, bateliai derėtų prie megztuko, taip pat dievinau pūstas sukneles, o prie veidrodžio užtrukdavau ilgiau už mamą, kai ruošdavomės savaitgaliais į miestą. Iš Vilniaus miegamųjų rajonų troleibusu išvažiuoti pasivaikščioti į Senamiestį visada būdavo didelė pramoga – tai suprasdavo ir vertindavo tik tie, kurie gyveno mikrorajonuose. Esu viena iš nedaugelio savo kartos merginų, kurių močiutės dar ir siuvo, ir mezgė. Tad kiekvienas grįžimas iš Lazdijų į Vilnių gerokai papildydavo mano drabužinę: ir šiandien dar matau kabantį žydrą megztinį su milžiniška margaplunksne papūga.“
Promenados. „Iki šiol tai vienas didžiausių iš vaikystės atsineštų malonumų: šlifuoti senamiesčių gatveles, stebėti žmones ir prie lango kavinėje gurkšnoti kavą. Rinkdamiesi būstą, mudu su Eduardu visada prioritetą teikiame vietai: dažniausiai apsistojame ten, kur galima nesunkiai pėsčiomis pasiekti senamiestį. Kai ėmėmės savo verslo, kad ir kiek jis reikalautų energijos, kantrybės, atsakomybės, vis dėlto pajutome didelį gyvenimo ritmo komfortą: turėti savo rytą – būtent savo!
Užjaučiu žmones, kurie rytais prabunda lydimi streso, begalinio skubėjimo, darbinių rūpesčių, nenoro eiti į darbą.
Atsikėlusi ramiai galiu mėgautis stikline vandens su citrina, paskui mankšta ant pripučiamo gimnastikos kamuolio ir kilimėlio, vėliau – kava, stiprūs pusryčiai (dažniausiai kokie nors patiekalai su kiaušiniais). Pakilios ryto emocijos lemia visos dienos nuotaiką. Užjaučiu žmones, kurie rytais prabunda lydimi streso, begalinio skubėjimo, darbinių rūpesčių, nenoro eiti į darbą.“
Keturios sienos. „Gerai jaučiuosi tokioje erdvėje, kur modernus interjeras turi organiškai tinkančių art deco stiliaus detalių. Nors pati stengiuosi, kad kuo daugiau buities daiktų slėptųsi uždarose lentynose, stalčiukuose, kad aplinkui neįsiviešpatautų chaosas, tačiau nepripažįstu ir kito kraštutinumo – sterilios, minimalistinio puristinio stiliaus aplinkos. Kita vertus, mano polinkiui slėpti daiktus neretai pasipriešina Eduardas, ypač jei tai yra virtuvės daiktai, kurie, jam atrodo, visada turėtų būti po ranka. Panašiai kaip man namų kvepalai: vienas kampas turi kvepėti levandomis, kitas – ambra, vonia – saldymedžiais.
Kadangi mudviem namai – dar ir darbo vieta, tad juose, galima sakyti, praleidžiame didžiąją paros dalį. Jeigu nebūtų jaukumo, mane jie slėgtų. Rutina? Daug keliaujame, tai mus išblaško, įkvepia naujai pažvelgti į vietą, kurioje gyvename, pagaliau (jei kelionės trunka ne vieną savaitę) sužadina nostalgiją. Prie namų esu labai prisirišusi, gal net sentimentaliai, tad dažnai juos keisti – didelis emocinis išmėginimas.“
Tolimos ikonos. „Domėtis mados pasauliu ir pati kurti madą pradėjau ne iš karto. Kodėl darau būtent tai, šiandien nerasčiau labai tikslaus atsakymo. Kaip ir daugelis gyvenimo pasirinkimų, taip ir šis, matyt, užkoduotas vaikystėje. Supermodelių karta – Cindy Crawford, Naomi Campbell, Linda Evangelista, Christie Turlington, Claudia Schiffer ir kitos manekenės, įskaitant ir vėliau pasirodžiusią Kate Moss, – mums, vaikams, na, gal jau paauglėms, uždėjo antspaudą ir formavo skonį. Tada man pavyko laikytis aukso vidurio: nebuvau nei reiverė, nei reperė, netapau ir fyfa, greičiau jau panėšėjau į pilką pelytę.
Nelepinama daiktais, juo labiau drabužiais, ramios prigimties ir gana griežtai auklėta, negalėjau tapti kokia nors išsišokėle. Iki pat studijų labiausiai bijodavau, kad išvaizda nedarytų įtakos pedagogų vertinimams, juk visur viešpatavo nuomonė: jei panelė dažosi ir nagelius lakuoja, vadinasi, ji labai prasta mokinė ar studentė. Šarkos sindromas pasigavo, kai buvau gal dvidešimties, tačiau irgi truko gana trumpai.“
Tikslinė pirkėja. „Esu labai racionali ir pragmatiška vartotoja: jokių atsitiktinių pirkinių! Ir jokios greitosios mados! Esu jai priešiška, nes išmesti drabužį, vieną kartą jį apsivilkus, man atrodo amoralu, kad ir koks pigus jis būtų. Jei vasarai reikia naujos skrybėlės, vadinasi, žinau, kokios ir su kokiais jau turimais drabužiais bei aksesuarais ją derinsiu. Baisiausia – spontaniškai įsigyti kokį nors daiktą, o paskui sukti galvą, kur jį dėti, kaip jį derinti, kai niekas netinka? Protinga ir taupi ta pirkėja, kuri iš anksto mato bent kelis vieno ar kito daikto derinius: pavyzdžiui, įsigydama baltą palaidinę, jau matau, su kokiais džinsais, kelnėmis ir sijonais ją dėvėsiu.
Jei per penkerius metus drabužį apsivilkai tik du ar tris kartus, vadinasi, jis tau absoliučiai nereikalingas.
Jei per penkerius metus drabužį apsivilkai tik du ar tris kartus, vadinasi, jis tau absoliučiai nereikalingas. Tokį požiūrį į daiktų pasaulį išugdė trys įgytos specialybės: verslo informacijos vadyba, tarptautinė komunikacija ir kultūros vadyba. Ir, žinoma, supantys žmonės: nuo tų, kurie gyvena skaičių pasaulyje, iki įkvėpimo ieškančių ir nerandančių menininkų.“
Prancūziškas atsainumas. „Prancūzės mane visada žavėjo dėl kelių stiliaus niuansų: jos dažosi taip, kad atrodo tarsi nepasidažiusios (jokių blizgių – visada tik matinis lūpų pieštukas); jos plaukus šukuoja taip, kad šie atrodo natūraliai susivėlę; jos rengiasi taip, kad prabanga niekada nerėžia akių. Elegantiška lengvabūdė – taip visa tai pavadinčiau. Tačiau senatvėje norėčiau būti panaši į stilingą brandaus amžiaus italę: raudonas kokybiškos vilnos kostiumėlis, geltoni bateliai, ryškios lūpos, skaistalais pagyvinti skruostai…
Šiandien darbo dieną praleidžiu vilkėdama klasikinių ir laisvalaikio drabužių derinius, pavyzdžiui, šviesią palaidinę, klasikinį šviesų arba tamsų švarkelį, mūvėdama džinsus ar labai plonos vilnos kelnes su kantu. Nemažai pakeliavusi po pasaulį, išmokau nebepaisyti kažkieno sukurtų ir primetamų stiliaus kanonų: net ir žiemą į vakarėlį galiu ateiti atrodydama britiškai – lengvais bateliais ar net basutėmis, nemūvėdama kojinių. Ir būtinai – su suknele, nes kelnės ir taip pabosta per visą darbo dieną.
Ruošdamasi į vakarėlį, sugaištu daugiausiai pusantros valandos, nes gaila laiko ir neįsivaizduoju, kiek reikia puoštis, kad prabėgtų visa diena ar kad ir pusdienis. Šiuo požiūriu Eduardas kur kas kruopštesnis ir reiklesnis sau.
Galiu į miestą išeiti neišsiplovusi plaukų (juk žinote, kad kasdien trinkti galvą kenkia plaukams) ir juos susukusi į kuodelį, tačiau Eduardas tokio atsainumo sau neleis. Prieš išeidami į renginį, skrupulingai nederiname, kuris ką apsirengs, tačiau pasižiūrime į veidrodį, kad neatrodytume kontrastingai: pavyzdžiui, aš – su aukštakulniais, jis – su sportbačiais. Reikliausia esu avalynei – ji turi būti itin patogi mano gana specifinei aukštai pėdos kelčiai, tad niekada neprašaunu, įsigijusi „Christian Louboutin“ ar „Santoni“. Panašiai vertinu ir drabužių kokybę: jei audinys tobulai išdirbtas ir siluetas idealiai tinka, visa kita pasidaro nebesvarbu. Štai kodėl tarp mano mėgstamiausių – „Valentino“, „Lanvin“, „Prada“. Kita vertus, puikiai pasiūti balti vyriško stiliaus marškiniai, nepaisant jų etiketės, visada papuoš bet kurią moterį.“