Dailininkas Arshile’as Gorky: žmogus-kaukė, mylėjęs ir kūręs lyg apsėstas

Jo nenoras adaptuotis svetimoje kultūroje, nemokėjimas bendrauti, nevaldomas temperamentas, daug kitų bruožų galiausiai virto paranoja.

Arshile’as neįstengė pasidžiaugti net gražiausiu savo biografijos epizodu – septyneriais metais, praleistais su žmona Agnes. Bet apie tai – vėliau. Šioji meilės istorija tam tikru požiūriu neįkainojama: vienintelė Agnes išties permatė menininką, tik jos informacija galime pasikliauti, jei norime pažinti vieną iš abstrakčiojo ekspresionizmo pradininkų.

Gorky buvo žmogus kaukė. Vos vienas kitas bičiulis žinojo, kad jis armėnas, kurio tikrasis vardas Vostanikas Manoogas Adoyanas; kad kalbos apie giminystę su Maksimu Gorkiu iš piršto laužtos. Kad nebuvo studijų Paryžiuje, mokslo laipsnių, daugybės kitų dalykų, kuriais vyras gyrėsi. Net Agnes tikėjo tik tuo, ką matė. Ji buvo išmintinga moteris: nebandė pagauti sutuoktinio meluojant, netardė jo. Suprato, kad kartais tylima norint kai ką pamiršti.

Tokių atsiminimų Gorky turėjo ne vieną. Tapytojo senelį per hamidų skerdynes nukryžiavo ant jo bažnyčios durų. Mama per armėnų genocidą mirė badu. Tėvas prieš tai metė šeimą. O ir tada, kai visi dar buvo drauge, santykiai namie buvo tokie įtempti, kad vaikas pirmą žodį ištarė tik būdamas penkerių metų. Ne todėl, kad buvo prastesnis už bendraamžius, – protestavo...

1919 m., mirus mamai, keturiolikmetis Gorky Amerikoje susirado tėvą. Mokėsi Bostono dizaino mokykloje, imitavo įvairius stilius. Skaitė knygas apie garsius dailininkus, kad suprastų jų sėkmės receptus, ir nė nebandė ieškoti savo braižo. Jis dalyvavo grupinėse parodose, surengė personalinę; susidraugavo su keletu įdomių tapytojų, kurie kentė nelengvą Gorky būdą tik iš pagarbos kūrybiniam jo fanatizmui. Buvo talentingas, bet niekuo neišsiskiriantis. Kūno nealino, turėjo meilužių. Tačiau nei pats skubėjo vesti, nei damos būtų rizikavusios paskirti jam gyvenimą.

Būtent viena iš meilužių, Elaine, jau metusi Gorky, nutarė, kad jam laikas prie altoriaus. Tuo metu ji gyveno su tapytojo draugu Willemu de Kooningu ir buvo nepatenkinta, kad šis daugiau laiko skyrė bičiuliui nei jai. Tad Elaine surezgė planą. Gorky ir Agnes Magruder buvo pakviesti į vakarėlį: jai buvo pažadėta pažintis su temperamentingu gražuoliu, kurio dainos ir šokiai kaitina kraują; jam – žavinga blondinė. Abu užkibo. Ir visą vakarą juodu prasėdėjo greta, įnirtingai dairydamiesi. Merginai net nekilo mintis, kad greta tūnantis niūrus tipas yra žadėtasis širdžių ėdikas. O Gorky vis ieškojo blondinės; kaimynės plaukai buvo rudi. Tik kompanijai pradėjus skirstytis jis atkuto ir pakvietė Agnes į kavinę.

Ji buvo Amerikos laivyno kapitono duktė, turtinga ir maištinga panelė, apkeliavusi pusę pasaulio. Gorky tėvas plušo ūkyje, sesuo taisė batus, svainis dirbo šiukšlininku. Agnes grožiui ir žavesiui neatsispirdavo nė vienas vyras; ypač masino retas įžūlumo, subtilumo ir moteriškumo derinys. Gorky, dvigubai vyresnis už ją, galėjo pasigirti tik didele nosimi ir baisiais ūsais. Ji buvo laisvūnė, bohemiškos natūros, o Armėnijos kaime augęs Arshile’as manė, kad moters vieta už krosnies… Tačiau juodu ėmė gyventi kartu. Agnes nesuvokė, kaip galėjo ryžtis tokiam beprotiškam poelgiui.

Kita būtų iškart sprukusi. Dar iki vedybų Agnes spėjo patirti, koks pavydus jos vyras, kaip įtūžta, jeigu jam nepritariama. Gąsdino ne tik Gorky puritoniškumas, bet ir anksčiau nepatirtas skurdas. Sykį net tapytojas pašiurpo pamatęs, kad visas mylimosios kūnas sukandžiotas blakių; skubiai surado naują būstą, ėmėsi jį švarinti ir taip nugrandė lubas, kad šios tapo pralaidžios lietui... 1941 m. juodu susituokė. Nusipirko užuolaidų žiedus, išgėrė šampano, o pirmą naktį praleido pigiame kempinge, dviguliame miegmaišyje...

Jis rašė žmonai nuostabius laiškus, sakė, kad yra Dievo išrinktasis, nes sutiko Agnes. Tačiau veik nieko nedarė, kad palengvintų jos gyvenimą.

Gorky meilė buvo kaip apsėdimas. Jis rašė žmonai nuostabius laiškus, sakė, kad yra Dievo išrinktasis, nes sutiko Agnes. Tačiau veik nieko nedarė, kad palengvintų jos gyvenimą. Šeima kartais neturėdavo duonos, bet Arshile’as pirko kokybiškiausius dažus, geriausius teptukus ir drobes. Gelbėdavo tik bičiuliai, kurie pamaitindavo, priimdavo pas save pagyventi. Draugų jau buvo daug. Ponios Gorky magnetizmui neatsispyrė gražus pulkelis siurrealistų, palūžo net poetas Andre Bretonas, be galo įtakingas asmuo. Kai Agnes jį pavaišino artišokais, plovu ir sūriu, o paskui nuviliojo į dirbtuvę, siurrealizmo tėvas nori nenori buvo priverstas pripažinti Gorky genialumą.

Agnes pasidarė nepakeičiama vyro vadybininke: perprato, kaip įtikti meno pirkliams ir galerijų savininkams, kuo pritraukti parodų kuratorius. Rado į save panašią Jeanne Reynal, prieš tėvų valią ištekėjusią už menininko (bet paveldėjusią turtus), – ši tapo Gorky gerbėja ir mecenate. Agnes darė viską, kad vyro kūryba būtų įvertinta, kad jis galėtų ramiai dirbti. Tačiau pati nebuvo laiminga. Kartais moteriai atrodydavo, kad ištekėjo už paveikslų, o ne vyro. Vis dėlto dviejų dukrų, Maro ir Natashos, šeima susilaukė; vadinasi, būta ne vien darbo santykių.

Tuo metu jie jau nebadavo. Apie tapytoją Gorky imta kalbėti su pagarba. Be to, atlyžo Agnes mama (jai rūpėjo bendrauti su anūkėmis), tad atsirado galimybė vasaras leisti Virdžinijos valstijoje, jos ūkyje. Ten Arshile’as būdavo itin kūrybingas. Gyvenimą nuodijo tik dailės kritikai, kurie kategoriškai nenorėjo suprasti jo meno. O ir pats Gorky abejojo savimi, nuolat klausdavo Agnes: ar gerą paveikslą nutapė, ar žmonės nelaikys jo bepročiu?

Viskas ėmė byrėti kažkaip staiga. 1946 m. tapytojas supleškino savo studiją. Gal ir netyčia ją padegė, bet vyras taip mėgo ugnį, kad ilgai stebėjo, kaip raitosi jo paveikslai, o kai atsitokėjo, buvo per vėlu. Už poros mėnesių jam buvo diagnozuotas gaubtinės žarnos vėžys ir atlikta kolostomija. Gorky niekaip negalėjo susitaikyti su pilve styrančiu vamzdeliu: tūžo, bjaurėjosi savimi, visus vijo šalin, nustojo kalbėtis su Agnes. Toji nebelindo į akis, tik stengėsi, kad vyras galėtų dirbti: tapyba buvo vienintelis dalykas, kuris priversdavo jį susikaupti, nurimti.

Net tose drobėse, kurias derėtų vadinti spontaniškomis, tapytomis tarsi nesąmoningai, justi preciziškos, kone liniuote matuotos kompozicijos, kyšo akademiniai įgūdžiai.

Per dešimt mėnesių Gorky nutapė 25 paveikslus, ir būtent šie kūriniai tapo jo veidu, jo savitumo apraiška. O gal net charakterio atspindžiu: keista jį deginusių aistrų ir vidinio susikaustymo pusiausvyra. Net tose drobėse, kurias derėtų vadinti spontaniškomis, tapytomis tarsi nesąmoningai, justi preciziškos, kone liniuote matuotos kompozicijos, kyšo akademiniai įgūdžiai.

Agnes darėsi vis sunkiau tverti vyro „nekalbadienius“, depresiją, pykčio priepuolius. Kartą neišlaikiusi ji dvi dienas praleido su Gorky draugu, siurrealistu Matta Echaurrenu, kuris iš seno bandė suvilioti Agnes. Dvidešimt septynerių metų moteris tenorėjo įsitikinti, kad dar gali būti geidžiama, kad dar verta kabintis į gyvenimą.

Paskui buvo avarija: dailininką vežė išgėręs vienos Niujorko galerijos savininkas ir nesuvaldė automobilio. Prie vamzdelio prisidėjo didžiulis kaklo įtvaras, tapytojui paralyžiavo dešinę ranką ir jis baiminosi, kad niekada nebegalės dirbti. Tačiau nei nejudri ranka, nei kaklo trauma neužkirto kelio pavėluotam pavydo priepuoliui: vieną naktį Arshile’as ėmė daužyti baldus, plėšyti Matta piešinius. Žmona mėgino sutrukdyti – vyras ją nustūmė nuo laiptų. Ryte gydytojas prisaikdino Agnes, kad šioji mikliai suruoš dukras ir bėgs, kur akys veda: vyrui paranoja, jis labai pavojingas.

Kai Gorky paskambino į Virdžiniją ir pasakė, kad ketina nusižudyti, Agnes patikėjo: prašė to nedaryti, žadėjo tuoj pat grįžti. Bet nespėjo... Atrodo, kad jis ilgai rinkosi mirties vietą, nes kai Agnes parvažiavo, virvės kabojo kone ant visų sodo medžių, o Gorky buvo pasikoręs daržinėje… Vėliau ji gyveno su Matta, dar ne kartą tekėjo ir skyrėsi, pražydo, vėl tapo savimi: elegantiška, sąmojinga, kerinti. Bet visi vyrai žinojo, kad namie bus nuolat minimas Gorky vardas, akis badys jo albumai ir paveikslai.