Dailininkas Vaidas ŽVIRBLIS (63) per savo gyvenimą, atrodo, išbandė visus vietovių mastelius: nuo modernizmo architektūra garsėjančio Kauno ir Melburno dangoraižių iki vienkiemio Rimeisiuose Ukmergės rajone. Kai po penkiolikos metų, praleistų Australijoje, grįžo į Lietuvą ir senelių žemėje užkūrė laužą, žiūrėdamas į spragsinčias malkas ir žvaigždėtą dangų paklausė savęs: „Kur norėčiau būti – ten ar čia?“ Širdis nedvejojo: „Čia!“
Net ir gyvendamas vienkiemyje Vaidas jaučiasi pasaulio piliečiu: tokią pasaulėjautą išduoda ir klausoma muzika, ir žiūrimi filmai, ir skaitomos knygos, ir galiausiai – kuriami tapybos bei skulptūros darbai. Vietos, kurioje kuriasi, estetika jam labai svarbi, menininkas turi savitą jaukumo ir jaukių namų sampratą – nuo vaikystėje rytais, tėčiui garsiai įjungus radiją, pažadindavusių giedančių gaidžių šaukinių (sovietmečiu buvo transliuojama „Kolūkietiška radijo stotis“) iki šiandien vienkiemyje skambančių britų eksperimentinės muzikos atlikėjo Fredo Fritho kūrinių.
„Tėtis atsikeldavo pirmas, pasidarydavo juodosios arbatos, į ją įsimesdavo keletą šviežio obuolio skiltelių. Skystį išgerdavo, o nuosėdos su obuoliais likdavo dugne.
Kai išgirsdavau, kad jis jau išeina į darbą, stryktelėdavau iš lovos ir suvalgydavau tuos arbatoje išmirkusius obuolius. O šalia visada stovėdavo didelis puodas mamos išvirtos sriubos, kad mes, trys berniukai, grįžę iš mokyklos, rastume ką pavalgyti“, – kaip saldžiausią jaukių vaikystės namų prisiminimą pasakoja dailininkas ir priduria, kad labai dažnai, vežamas rogutėmis, tėčio klausdavo:
.