Dainininkės Monikos Liu paauglystė bėgo su smuiku ir tardytojo užrašais

Klaipėdoje gimusi, bet jau ne vienus metus Londoną namais vadinanti 28-erių dainininkė užsienyje lyginama su islandų žvaigžde Björk ir giriama dėl neįprasto dainų skambesio, įdomių, gilesnių už įprastą radijo popsą tekstų.

Tačiau net po tokių liaupsių ji nosies neužrietė ir priėmė kvietimą užlipti į sceną per Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą. Jau tradiciniu tapęs verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje vyks liepos 8–10 dienomis.

Pirma alga – talonais už baletą

Monikos Liubinaitės (tokia jos pavardė, kurią sutrumpintą naudoja scenoje) mama – profesionali muzikė, tėtis – irgi muzikalus.

„Nuo mažens gyvenau su muzika. Jau būdama mamos pilve girdėdavau įvairias melodijas‟, – sako ji.

Vos trejų sulaukusi mažylė ėmė lankyti baleto pamokas. Už šokį sulaukė ir pirmos algos (iki šiol pamena gavusi pluoštelį tuomečių pinigų – talonų). Penkerių atsidūrė muzikos mokykloje ir dešimt metų griežė smuiku, kol ėmė pati dainuoti.

Muzika neišvengiamai tapo Monikos tapatybės dalimi („negali nebūti muzikantas po tokios patirties‟, įsitikinusi ji), bet tėvai ėmė atkalbinėti nuo menininkės kelio ir gyvenimui rinktis „konkrečias‟, pavyzdžiui, teisės studijas. Paauglė ir pati įsivaizdavo, kad būtų nebloga advokatė, net skaitė „Rinktines advokatų kalbas teisme”, „Tardytojo užrašus‟, „Kriminologijos enciklopediją‟ ir panašius leidinius, kodeksus.

Gal ateityje ji ir būtų tapusi teisininke, jei ne likimo ironija. „Ąžuolyno‟ gimnazijoje buvo sustiprintas matematikos dėstymas, o kaip tik šis dalykas Monikai nesisekė.

„Baigiau su penketu. Tik dėl to, kad paklausė: „Ar stosi į muziką?” ir aš atsakiau „Taip”, – dabar su šypsena atlikėja pasakoja, kaip muzika ją išgelbėjo nuo dar prastesnio pažymio, o mokytojai padėjo pasirinkti gyvenimo kelią.

Mergina ėmė studijuoti džiazą Klaipėdos universitete, bet netrukus šį išmainė į JAV Berklio koledžą, kuris laikomas bene geriausiu šioje srityje. Užpildžiusi paraišką ir sudalyvavusi perklausoje, lietuvė laimėjo stipendiją penkių savaičių vasaros programai, o paskui – dvejų metų studijoms.

Tarp gangsterių ištvėrė tris savaites

Gyvenimas tolimoje šalyje prasidėjo nuo pavojų. Monika gavo stipendiją studijuoti prestižiniame koledže, bet pasirūpinti būstu teko pačiai. Beieškodama vietos gyventi ji netyčia atsidūrė gangsterių rajone, kur rasizmas buvo kasdienybė, dažnai aidėdavo šūviai ir nuolat teko drebėti dėl savo gyvybės. Kurso draugai negalėjo patikėti, kad lietuvė – turbūt vienintelė baltaodė – ten apsigyveno.

Vos po trijų savaičių studentė susirado kambariuką studentų rajone, vėliau įsikūrė sunkiai finansiškai besiverčiančių jaunų moterų namuose. Dar kitame būste skylę lange nuo vėjo dangstė lagaminu.

Po trijų semestrų Monika studijas pristabdė ir persikėlė į Londoną. Jame jau gyveno nemažai draugų, todėl kurtis buvo paprasčiau. Tiesa, lietuvė iki šiol Didžiosios Britanijos sostinėje labiau jaučiasi svetima. Jungtinėse Valstijose, anot jos, gyvenama šiandien – jei tą dieną ten esi, esi tos kultūros dalis. Didžioji Britanija stipriai skiriasi ir istoriškai, ir kultūriškai, turi gilias tradicijas.

Užtat Londoną nuo gimtosios šalies skiria vos pustrečios valandos skrydis, todėl Monika dažnai grįžta aplankyti artimųjų ar kitais reikalais ir nespėja pajusti gyvenanti svetur.

Juolab kad šiame didmiestyje jau anksčiau buvo įsikūręs Monikos mylimasis – vienas geriausių Lietuvos būgnininkų Marijus Aleksa. Bet turbūt svariausia priežastis kraustytis buvo pats Londonas, kurį pelnytai galima tituluoti pasaulio muzikos sostine.

„Visada planavau po Amerikos kraustytis į Londoną. Jis yra viena didžiausių muzikos sostinių. Tik čia yra galimybių, kokių nėra kitur. Atsirado pora darbo pasiūlymų. Atvažiavau trumpam, bet užsilikau ilgiau, – kalba pašnekovė. – Londonas yra puikus miestas jaunam žmogui prie meno. Jis nelengvas, testuojantis, kiek nori, ar tikrai taip nori, nes čia nelengva gyventi. Tačiau begalė įdomių žmonių, įdomių veiklų. Gali išbūti ilgiau, jei žinai, ko tiksliai nori. Negali būti paklydusi siela, kitaip bus per sunku.‟

Lietuvoje jau buvo žinoma

Gimtojoje šalyje atlikėja buvo žinoma dar prieš išvykdama: dirbo su garsiu prodiuseriu Mario Basanovu, bendradarbiavo su elektroninės muzikos šeima „Silence“, su grupe „Sel“ įrašė dainą „Ne vakar‟, būta pergalių vokalistų konkursuose, jau gyvendama Londone sėkmingai pasirodė LRT televizijos projekte „Auksinis balsas“. Kūrybiniams sumanymams Lietuva tapo per maža.

Užsienyje atsivėrė platesni horizontai, bet laukė buities rūpesčiai. JAV, kur gyveno kaip studentė, Monika dėl kai kurių dalykų galėjo nesukti galvos, o Londone jau teko rūpintis, iš ko gyventi. Prieš keletą metų žurnalistams ji atviravo, kad sunku galvoti, kaip prasimanyti pinigų – tai žlugdo, užgniaužia polėkį ir neleidžia atsidėti muzikai.

Pašnekovė dėl to nesiskundžia, nors ir pripažįsta, kad Lietuvoje būtų lengviau. Jau buvo susikūrusi tam tikrą pagrindą, tad nebūtų reikėję nei padėklų nešioti, nei pardavėja dirbti. Londone, anot Monikos, esi niekas, kaskart turi pradėti nuo nulio, bet toks gyvenimas esanti neįkainojama patirtis jaunam, kūrybiškam žmogui.

Piešti lengviau, bet dailininke nebus

Įsikūrusi Londone, lietuvė pradėjo bendradarbiauti su kompanijos „Sony Music“ atstovais. Šie siūlydavo kurti dainas su įvairiais šokių ir popmuzikos atlikėjais. Bet atlikėja nusprendė rašyti kūrinius savo muzikiniam projektui ir pati jį prodiusuoti. 2014 metų rudenį buvo pristatytas solinis Monikos kūrinys „Journey To The Moon‟. Monika sukūrė ne tik dainą – vaizdo klipe matyti ir jos piešiniai.

„Ką vadinate menininku? Žmogų, kuris dainuoja, šoka, tapo ar kažką kuria? – pernai, pristatydamas šį klipą, klausė tinklalapis bobe.me. – O ką, jei vienas žmogus pats atlieka visa tai? Nedidelė mergina iš nedidelės šalies – Monika Liu – tai geba.‟

Kitame muzikai skirtame interneto puslapyje newsroom.indiemunity.com lietuvės kūryba apibūdinta kaip „stipriai elektro-pop (ir mažiau keista) Björk versija‟. Čia pat ji pagirta už įdomų ir gilų tekstą, gerokai pranokstantį lėkštą ir hipnotizuojantį radijo popsą.

Pašnekovei miela visa, kuo užsiima, – rašyti ir atlikti dainas, stovėti scenoje, piešti. Įdomiausia jai pats žmogaus kūrybiškumas, išreikšti save per muziką ar vaizdą. Įdomu, kad muzikos į užsienį išviliota mergina atrado ir talentą piešti. Ypač įsikūrus Londone piešiniuose atsirado daugybė detalių, skirtingų spalvų.

„Amerikoje pradėjau šiek tiek piešti. Kitaip negalėjau. Anglijoje – dar labiau. Būdavo: nebegaliu, sprogstu, trokštu, reikėdavo viską ištraukti. Paišymas, visos detalės ir spalvos parodo, kiek daug dalykų vyksta manyje dėl to, kad čia esu.

Negaliu išskirti, kas arčiau širdies. Man be galo patinka būti ant scenos, ten jaučiuosi geriausiai, jaučiuosi savimi. Mėgstu su žmonėmis kažkuo dalintis – dainomis, muzika, buvimu scenoje, rūbais su savo piešiniais. Viskas išvien, nes viskas yra aš. Tik kai kuriuos dalykus daryti paprasčiau.

Dėl piešimo neturiu lūkesčių, tiesiog piešiu, kaip išeina. Muzika – sudėtingesnis procesas, su daug pašalinių, techninių dalykų. Negali būti vienas, turi rasti žmones, kurie padėtų viską įgyvendinti. Tai daryti fiziškai sunkiau. Bet muzika yra pagrindinė mano veikla. Dailininke savęs niekada nevadinsiu.‟