Dėkingi likimui: kepėjai Bakanovai gyvenimo meilę ir profesinę laimę rado darbovietėje
Vieni blaškosi po pasaulį ieškodami laimės, o štai kiti ją randa visai šalia: „Maximoje“ dirbantys kepėjai Maksimas ir Jelena Bakanovai ne tik daug metų dirba mėgstamą darbą, bet ir vienas kitą sutiko darbovietėje. Juodu nemano, kad „pas kaimynus žolė žalesnė“, – vertina, ką turi, ir jaučiasi dėkingi.
„Taip nutiko, kad mudu „Maximoje“ įsidarbinome tą pačią dieną, tik iš pradžių į vienas kitą neatkreipėme dėmesio“, – juokiasi Maksimas, prisiminęs 2006 metus.
Sutuoktiniai šypsosi, kad nors iš karto ir nekrito vienas kitam į akį, ilgainiui susipažino artimiau, susibendravo ir dabar didžiuojasi gausia darnia šeima – pora augina tris dukteris: dvylikametę Arianą, aštuonmetę Liviją ir penkerių Vestą.
Tiek gyvenimo meilę, tiek profesinę laimę radę vienoje vietoje, juodu džiaugiasi ir jaučiasi dėkingi likimui, kad aplinkybės susidėliojo būtent taip. Jelena gali pasigirti net 14 metų stažu šioje įmonėje, o Maksimas – 10-ies: turėjo kelerių metų pertrauką, kai buvo išvykęs į užsienį. „Labai ilgai ten neužsibuvau, grįžau atgal pas žmoną“, – čia pat priduria juokdamasis.
Pora neslepia, kad šventiniu laikotarpiu darbo krūvis didesnis, tačiau ir nuotaika dažniausiai būna pakilesnė – juk asortimentas pasipildo šventiniais kepiniais, o kai nosį kutena malonūs kvapai, nejučiomis pradedi galvoti apie didžiąsias metų šventes. Abu sutaria: žinojimas, kad kepiniai nuguls ant šventinių pirkėjų stalų, išties glosto širdį.
„Man šventės iškart asocijuojasi su kūčiukais – kaipgi be jų! Kad ir kiek prikepdavome, rodos, vis tiek būdavo per maža“, – šypsosi Maksimas. Ir sako, kad pirkėjai dar itin mėgsta aguonų pyragą: be jo ne vienas jau nebeįsivaizduoja savo šventinio stalo.
„O šiaip man turbūt didžiausias malonumas yra kepti duoną. Šis kepinys išskirtinis. Būna, žmonės klausia, ar turime dar šiltos, vieni ieško labiau apskrudusios, kiti – su plonesne plutele, tačiau dauguma be jos neįsivaizduoja ne tik savo kasdienybės, bet ir švenčių. Kad ir kokios kepinių mados ateitų ir praeitų, duona yra tai, kas pastovu, paprasta, kartu ir labai ypatinga“, – sako M. Bakanovas.
Kepėjų namai be kepinių? Ne, tikrai ne!
Maksimas ir Jelena pasakoja, kad turbūt būtų keista, jeigu pirkėjams kasdien kepdami įvairiausius kepinius savo namuose jais nepasilepintų, juolab kai juose – trys vaikai. „Tikrai ir kepame, ir skanaujame, bet stengiamės per daug nepiktnaudžiauti“, – linksmai kalba sutuoktiniai.
Per Kalėdas namuose dažniausiai pakvimpa medumi ir imbieru. Tradiciniai imbieriniai sausainiai mėgstami kone visų, o darant skirtingas formeles ir puošiant kepinius progų pasireikšti turi ir dukros. „Mergaitės išties labai padeda, vyriausioji jau moka viena iškepti keksiukų, sausainių“, – giria mama.
Per šventes Bakanovai taip pat neapsieina be pyragėlių su grybais ar kopūstais – šie tapę kone tradiciniu jų šventiniu patiekalu. „Tikras skanumėlis!“ – patikina Maksimas.
Sutuoktiniai juokiasi, kad auginant tris dukras šeimoje netrūksta ne tik mergaičių čiauškėjimo, bet ir patiekalų pageidavimų – kas ko norėtų, ką labiau mėgsta ar kas jau spėjo ir pabosti. Na, bet šventės juk puiki proga stalą nukloti įvairiausiais skanėstais, kad kiekvienas namiškis rastų kuo pasimėgauti, o kai tėvai dirba maisto srityje, tai ko jau ko, bet patiekalų idėjų nepritrūksta.
Per Kalėdas šeima lanko giminaičius, o Maksimas prisimena, kad jam ne kartą yra tekę vaidinti ir Kalėdų Senelį, tik sykį jauniausioji dukra aptiko, kad šis kažkodėl apsiavęs tėčio šlepetėmis. „Na, teko prisipažinti... Bet Kalėdų tai nesugadino, juk svarbiausia, kad esame visi kartu, mums nieko netrūksta.“
