Smetonos laikais kavinėse, restoranuose ir aukštuomenės poniučių arbatėlėse nepaprastai išpopuliarėjo vėsus, burnoje tirpstantis vaflinis pyragaitis „MIKADO“. Su Japonija šis gardėsis nesusijęs, nebent tik pavadinimas. Iš kur kilo saldumyno receptūra, kodėl jis taip pavadintas – vis dar mįslė.
Žymūs lietuviškos kulinarijos istorikai gūžčioja pečiais pasiteiravus apie vaflinį pyragą „Mikado“: girdėjo, bet neragavo, recepto nežino. Kiti nurodo į kepamą tortą „Mikado“, kurio du recepto variantus tarpukariu pateikė Pranė Grinkevičienė (jie publikuoti knygelėje „Pranės Grinkevičienės receptų užrašinė“).
„Jau trejų metukų žinojau skanumyno pavadinimą „Mikado“! – pasakoja šį desertą „Legendoms“ pagaminusi, kitąmet 90-ąjį jubiliejų minėsianti pirmosios Sovietų Sąjungoje merginų roko grupės „Bitės“ įkūrėja Jūratė Viktorija Rita DINEIKAITĖ. Jo skonį mena dar nuo tarpukario laikų. – Jis neturi nieko bendra su tokio paties pavadinimo kepamais tortais. Nes šis desertas – tik iš vaflių.“