Dizainerė Inga Tarėlaitė: „Drabužiai gali gydyti kūną ir sielą“

Kada ir kodėl nusprendėte kurti drabužius?

Ilgą laiką dirbau su mada, buvau drabužių parduotuvių tinklo dalimi. Vieną dieną pajutau, kad reikia laisvės.

Ilgą laiką dirbau su mada, buvau drabužių parduotuvių tinklo dalimi. Vieną dieną pajutau, kad reikia laisvės...

Laisvės daryti tai, ką noriu bei užsiimti tuo, apie ką svajoju, ištrūkti ir pagaliau patenkinti savo norus ir kūrybinį potencialą.

Daugelį metų jaučiausi tarsi mane slopintų, neleistų būti tuo, kuo esu, o darytų tokia, kaip visa kita pilka masė. Pirma mintis, kai pradėjau svarstyti apie šiuos gyvenimo pokyčius kvirbtelėjo tada, kai supratau, jog nebeeinu pirmyn, pradedu užsistovėti toje pačioje vietoje, kad norisi įkvėpti kitokio oro ir prisipildyti naujų patirčių.

Nebuvo nedrąsu?

Priimti sprendimą išeiti iš komforto zonos nebuvo lengva, tačiau įkvėpta „Mados akademijos“ mokymų apie mados verslą, išėjau iš 7 metus mados industrijoje dirbto darbo bei pasinėriau į ženklo kūrimą.

Per pirmąjį mėnesį pradėjus lipdyti „Apoteca“ supratau, jog jaučiuosi laisva, kad galiu lengviau kvėpuoti, dažniau juokiuosi, geriau miegu – visi aplinkiniai pastebėjo, kad atsigavau ir tapau laimingesnė. Nebuvo lengva, nes reikėjo apsispręsti dėl daugelio tolimesnių žingsnių: prekinio ženklo tematikos ir specifikos, pirmosios kolekcijos struktūros; išnarplioti tūkstančius klausimų ir suderinti milijonus detalių. Dienos pralėkdavo nepastebimai, kai kurios naktys taip pat, bet jausmas, jog tavęs niekas nekontroliuoja, neduoda jokių nurodymų buvo neapsakomai malonus.

Iš kur kilo pirmasis įkvėpimas?

Visuomet žmogui labai daug duoda jį supanti aplinka, todėl ir aš įkvėpimo semiuosi kelionėse, gamtoje, gyvenime, kasdienėse smulkmenose. Aplankytos naujos vietos, sutikti žmonės, paskanautas maistas ar sapnas kartais būna neįtikėtinai vertingi. Bet pradžių pradžia prasideda nuo idėjos, koks turėtų būti audinys. Tuomet atsiranda spalvos, tada modelio vizija ir galiausiai visos kolekcijos charakteris.

Pats pirmasis įkvėpimas kilo kelionėje po Kiniją, kai aplankiau šilko audinių tiekėjus ir pamačiau nenusakomą galybę spalvų ir galimybių. Tada norėjosi tiesiog pilti ir kurti, pačios mintys brovėsi būti realizuojamos.

Kodėl savo drabužiams davėte „Apoteca“ vardą?

Lietuvoje gyvenu virš senos gamybinės vaistinės, priklausančios mano tėvams. Tai viena seniausių vaistinių Kaune, interjeras joje nekeistas nuo 1984-ųjų. Galima sakyti, užaugau joje, prisiliesdama prie vaistų buteliukų, skaitydama receptus ir regėdama, kaip šioje vaistinėje gaminami vaistai. Atskiriu vaistų kvapus, galiu papasakoti, kokie įrankiai naudojami vaistų gamyboje. Mane supantys artimieji susiję su farmacijos veikla. Pasiryžusi įkurti mados ženklą nė nedvejojau dėl jo pavadinimo, žinojau, jis turi priminti vaistinę. Kadangi farmacija mane lydėjo visą gyvenimą, galvodama pavadinimą labai ilgai neužtrukau, spontaniškai ir visiškai natūraliai prekinis ženklas tapo „Apoteca“. Mano gyvenimo istorija užkoduota jame. Šiame varde telpa mano šeima, gyvenimo metai, aplinka, patirtis.

Pirmąją kolekciją pristatėte T. Ivanausko zoologijos muziejuje, kurti drabužiai ir aksesuarai ir natūralaus šilko, odos, kailio. Ar nesulaukėte pasipiktinimo iš gyvūnų mylėtojų?

Sukūrusi pirmąją kolekciją ilgai svarsčiau, kur galėčiau ją pristatyti. Norėjau tai daryti Kaune didelėje erdvėje. Visai netikėtai kilo mintis, jog kolekcijai „Miškas“ labai puikiai tiks Zoologijos muziejus, kuris yra vos už kelių žingsnių nuo mano tėvų vaistinės. Tai buvo ne tik strategiškai, tačiau ir idėjiškai pati puikiausia vieta.

Niekada nesu susidūrusi su pasipiktinusiais klientais. Tiesą pasakius, net pati kelis kartus pagalvojau, kad visgi ne tik vegetarai, bet ir veganai dėvi šilko gaminius nepagalvodami, jog tai irgi išgaunama iš gyvių.

Kodėl jums patinka siūti iš natūralių medžiagų?

Šilkas – niekuo nepakeičiamas audinys, jo neįmanoma padirbti – jis 100% natūralus, išgaunamas tik iš šilkverpių kokonų. Net ir geriausiai atrodantis kitos sudėties siūlas ar audinys gali būti lengvai patikrinamas uždegus – šilkas nedega. Tai tauriausia tekstilės medžiaga, kuri metams bėgant, keičiantis epochoms, neprarado savo vertės. Šilko audinys vasarą vėsina, o žiemą šildo, nealergizuoja. Vieną kartą prisilietus, nesinori apie jokį kitą audinį net pagalvoti. Jis puikiai krenta, jį malonu dėvėti, liesti. Kai moteris ateina į renginį pasidabinusi šilko gaminiu – ji niekada neliks nepastebėta. Šilką dėvėjo imperatoriai, karaliai, jis buvo gabenamas į tolimiausius pasaulio kampelius, o dabar juo gali mėgautis ir „Apoteca“ klientės.

Esate užsiminusi, kad drabužiai gydo. Nuo kokių negalavimų ir kokie drabužiai Jus pačią „gydo“?

„Apoteca“ – gydo KŪNĄ ir SIELĄ, toks mūsų šūkis. Kuomet dėvi drabužį, pagamintą iš natūralių medžiagų, atsiradusį iš mus supančios gamtos, jauti malonumą – tai gydo kūną. Kai kūnas jaučiasi gerai, ir siela džiaugiasi. Noriu, kad ženklo „Apoteca“ drabužiai leistų moterims jaustis gražiomis, džiaugtis aplinkinių komplimentais ir žvilgsniais. Neatsitiktinai vis kartoju, kad mano kūriniai skirti toms, kurios mėgaujasi šilko prisilietimais, šildosi vilnos glėbyje, jaučiasi jaukiai apsuptos medvilnės kerų, nuolatos lepina save kašmyro bučiniais.

Drabužiai, kaip ir poezija, turi suteikti sielai džiaugsmo bei pakylėti. Gydomoji drabužių galia tikrai slypi ne tik spalvose, bet ir pačiuose audiniuose. Dalis jų sudedamųjų dalių, tokių kaip šilkas ar kašmyras, gali ir tiesiogiai gydyti žmogaus kūną. Kašmyras šildo, nealergizuoja. Šilkas vėsina, jame nesikaupia bakterijos. Medvilnė ar bambuko pluoštas puikiai tinkamas naujagimiams. Tačiau didžiąja dalimi drabužiai gerina žmogaus savijautą, leidžia susikurti norimą nuotaiką, įvaizdį, statusą bendruomenėje. Ne veltui sakoma, pagal drabužį sutinka, o pagal protą palydi...

Ar pati dėvite tik savo drabužius, ar mielai vaikštote po parduotuves?

Stengiuosi kiekvieną dieną dėvėti „Apoteca“ drabužius, nes tai mano kūriniai ir noriu būti ženklo ambasadore. Taip pat galiu net ik išbandyti audinius, siuvimo kokybę, tačiau pažiūrėti, ar daiktai yra patogūs, universalūs, praktiški. Nuo tos dienos, kai „Apoteca“ atėjo į mano gyvenimą, dėviu tik šio ženklo paltus, kašmyrinius megztukus bei šilko drabužius. Žinoma, kaip ir visos moterys, mėgstu žvalgytis po parduotuves ir paieškoti gaminių, kurių pati nekuriu ir kurie derėtų prie mano kuriamų drabužių.

Kokiai moteriai kuriate?

„Apoteca“ kolekcijos skirtos moteriai, kuri nebijo būti pastebėta, vertina geros kokybės audinius, ir mėgaujasi aplinkinių žvilgsniais. Moteriai, kuri nesirengia juodai, bet priešingai – dievina spalvas. Tai savimi pasitikinti, nebijanti išsiskirti iš minios moteris. Tokiai, kuri nori, jog ją nulydėtų komplimentų banga. Moteriai, kuri brandi, bet šiek tiek valiūkiška.

Ar dar prisimenate pirmąją savo kūrinių fotosesiją?

Prisimenu puikiai. Nebuvo baisu ar netikėta, nes dar studijuodama dirbau mados žurnalo redaktore, ši patirtis leido strategiškai suplanuoti visus žingsnius ir įgyvendinti idėjas. Su manimi dirbo puiki komanda ir nuostabus fotografas, mano pusbrolis – Darius Tarėla. Pasitikėjau jo profesionalumu ir gebėjimu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Papasakokite šiek tiek apie mados pasaulio užkulisius.

Konkurencinga aplinka su kūrybingais žmonėmis. Mada transformuojasi kasdien. Tas, kas buvo slow fashion – tampa fast fashion. Visi nori būti čia ir dabar, eiti koja kojon su technologijomis ir naujausiomis galimybėmis. Tačiau tuo pačiu vis labiau atsigręžia į gamtą, žmogų, jausmą. Tampa svarbu gyventi ne tik ten, kur esu, tačiau kuo daugiau judėti ir būti ten, kur vakar net nesvajojai būti. Mada susipina su moderniuoju menu, istorija, kasdieniais epizodais ir apvelkama į naują pavidalą. Bet kokiu atveju kiekvienam iš dalyvių norisi būti išskirtiniam ir pastebėtam savo auditorijos.

Ar pati prieš dešimtmetį būtumėte pasvajojusi, kad būsite ten, kur esate dabar?

Niekaip. Džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikė šitą galimybę – būti ten, kur šiandien esu. Tapau be galo laiminga, mėgaujuosi kiekviena akimirka, galiu skirti laiko mėgstamai veiklai, bendrauti su įdomiais žmonėmis, atrasti neragautų skonių, pamatyti vietas, apie kurias net nežinojau egzistuojant. Daug daugiau šypsausi ir vertinu aplinką pozityviai. Gyvendama super viskam atviroje ir viską priimančioje aplinkoje pati esu labiau atvira pasauliui ir žmonėms, kitokioms mintims ar išraiškos būdams.