„Čia atvažiavusi pirmiausia turiu prisiskinti gėlių – iš pievos ar savo darželyje žydinčių. Jei nėra gėlių ant stalo ir vazoje prie durų, vadinasi, mintimis aš dar ne sodyboje“, – sako mados dizainerė Jurgita JANUŠKEVIČIŪTĖ (52), per beveik tris dešimtmečius mylimoje vietoje susikūrusi ne vieną gražų įprotį.
Sodyba dizainerės gyvenime atsirado prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Pirko pliką žemės sklypą. „Labai norėjome prie ežero. Ir kad jo vanduo būtų geras. Nes sodybos aplinką gali pakeisti, o ežero – ne. Todėl labai atidžiai rinkomės vietą, kad ji trauktų, kad norėtųsi kuo dažniau būti, – pasakoja žemės sklypą prie Ilgų ežero Trakų rajone radusi dizainerė. – Kaip nustatyti, ar vanduo geras? Ateini prie ežero, įmerki kojas ir jauti – norisi jame maudytis ar ne. Tiesa, į laboratoriją ištirti nuvežiau ir ežero, ir šulinio vandens.
Man sakė: „Ponia, gal jūs sumaišėte...“ Ežero vanduo buvo švaresnis. Ilgai – labai gilus vandens telkinys, kai kur gylis siekia net trisdešimt devynis metrus. Vanduo – ypač skaidrus.“ Sodybos pakalnėje tyvuliuojantis ežeras netgi suformavo tradiciją: ar vasarą, ar žiemą čia pabudus būtina eiti nusimaudyti. Jurgitai šaltas vanduo – joks baubas, jau bus šešta žiema, kai ji kasryt Vilniuje su bendraminčiais neria į Vilnelę. „Jei žiemą atvažiuojame į sodybą, išsipjauname eketę ir einame maudytis“, – šypsosi.