Dukros klausimų apie skyrybas sulaukusi R.Mikelkevičiūtė: „Santuoka negali būti kalėjimas“
Pastaruoju metu itin dažnai aidint žinioms apie žinomų žmonių skyrybas, vis dažniau pasigirsta klausimų ir diskusijų šia tema ir socialiniuose tinkluose. Kodėl žmonės skiriasi? Kodėl santykiai, vainikuoti įpūdingomis vestuvėmis, nutrūksta vos po kelerių bendro gyvenimo metų? Laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė sulaukė panašių savo dukros Dominykos klausimų.
Rūta Mikelkevičiūtė su savo vyru Rolandu Remeikiu susituokė 2005-aisiais, tad santuokoje skaičiuoja jau šešioliktus metus, o kaip pora – net 26-erius metus kartu. Taigi sulaukusi dukros Dominykos klausimų apie meilę ir skyrybas, Rūta turėjo ką atsakyti.
Savo pasvarstymais meilės ir santuokos tema R.Mikelkevičiūtė sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Šiandien dukra paklausė, kodėl žmonės skiriasi iki šiol deklaravę meilę ir net besiskirdami tvirtinantys, kad myli, gerbia ir visada bus dėkingi vienas kitam? Nenulaikiau liežuvio, pasakiau, kad manau, jog kita meilė, greičiausiai, laukia kituose namuose. Velnias tempė tą liežuvį, nes tik į suaugusių gyvenimą žengiančiam žmogui „blizgūs popierėliai, į kuriuos vyniojame savo saldainius“ dar sunkiai skaitomi! Blemba, supratau, kad nėra lengva vaikui atsakyti net į esminį klausimą – ar egzistuoja meilė? Ir kodėl ją tokią rodo filmuose? Sako, mam, jūs su tėčiu daugiau nei 20 m. kartu, kaip nežinai? Bet galėjome ir nebūti! Ar aš tada patarčiau dukrai tą patį? Juk nėra taip, kad visai neturėčiau ką pasakyti.
Mano amžina atilsį močiutė sakydavo: Meilė (aistra) – liga, nuo kurios pasveikstama, reikia tik laiko! Negaliu prieštarauti! Kaip ir kitam jos: „po vestuvių bus tik blogiau“! Ji buvo kieta kaimo moteris ir „tie seilėjimaisi“ buvo ne jai! Kai pasišiaušiau dėl „bus tik blogiau“, paaiškino: pradžioje norime pasirodyti geresni, bet su laiku tampame kokie esame! Visos meilės istorijos prasideda vienodai, o kas, kai išsivadės šampės burbulai?
Net pati būdama „n“ metų žmona sakau – net kvailys laisva valia (nebent mazochistas) nepakęs dešimtmečiais besitęsiančio knarkimo, sūrio trupinių ant kilimo ir žalios kaukės su treningu savaitgaliais. (Palikime priklausomybes ir sindromus dabar nuošaly – ne šio posto esmė). Ypač, kai aplink ne palmės ir jūra, o Marytės ar Jurgiai, kurie nesmaugia „ar tu mane myli ir kaip jautiesi“, kvepia gerais kvepalais, ne atpylusiu vaiku ar dar blogiau – žodžiu, buitiaku!
Nebent, jūs esate draugai, gal geriausi! Aš net manau, kad tai vienintelė sąlyga ilgalaikiams santykiams. Dažniausiai geriausi draugai nesiskiria, skiriasi meilužiai! Meluoja tie, kurie sako, jog draugystė – meilės pabaiga! Ir tik dabar suprantu, ką reiškė kaimo moters pasakymas – „santuokai rinkis žmogų, ne vyrą“!
Ar ištikus bėdai leki namo, ar iš namų? Kai smagu, su tavimi bus visi, kai liūdna – vienetai.
Ar santuoka apie džiaugsmą? Ne. Santuoka greičiau apie liūdesį, tik suprask teisingai! Ar ištikus bėdai leki namo, ar iš namų? Kai smagu, su tavimi bus visi, kai liūdna – vienetai, tie, kuriems tu rūpi. Bet vis tiek, santuoka negali būti kalėjimas, kad ir Maldyvuose su šampanu – turime teisę būti laimingi, taip, kaip tą laimę suprantame!
Pagaliau, santykiai kaip suknelė. Ji gali būti labai graži, madinga, tokia, kuria pasipuošus, kitos pavydės, bet atiduok ją, jei varžo judesius, per siūles braška, spaudžia, ar šiaip, jautiesi nesaugiai – ne tau tos mados, dukryte! Geriau jau pižama! Ir nedaryk rimto sprendimo, kai esi apimta aistros ar pykčio – vėliau, gali tekti bėgti arba prašyti atleidimo!
P.S. Jei kada būsi viešu žmogumi ir skirsiesi, dėl dievo meilės, nerašyk skubotų viešų laiškų su visais: „gerbiu, pralaimėjau, visada būsiu dėkinga“, kol nebūsite abu „suderinę pozicijos“ ir neparuošę vaikų. Visuomenė ne psichologo kabinetas, greičiau, kiaulių gardas – tokio viešumo vaikai nenusipelnė! O, jei labai spaus, pakaks trumpo: skiriuosi, gerbkite mūsų jausmus, kol kas jokių komentarų!
Ar visa tai padėtų? Nežinau. Kaip ir nesu tikra, kad pačiai man visa tai pavyktų.“
