Dvynės Kristina ir Ernesta: apie gyvenimą su cerebriniu paralyžiumi, seserystės džiaugsmą ir kaip su vaikštyne eiti per ledą

Sportiškoji Kristina taip pat nuėjo savo kelią – atsikratė daugiau nei 40 kilogramų ir ėmėsi aktyvaus gyvenimo, mat nuo pat vaikystės jos sveikata buvo prasta. Abi sesės keliauja, sportuoja ir kuria bendrą motyvacinį seminarą „Powersisters“.

Kauniečiai, besilankantys kultūriniuose renginiuose, Ernestą pažįsta. Ji – prieš kelis metus rodyto spektaklio „Supergalios“ aktorė, performanso atlikėja, o dabar vaidina nepriklausomo plastinės dramos teatro spektaklyje „Nepasidavimas“ bei kuria vaidinimą Kauno kameriniame teatre.

15min pokalbis su Kristina ir Ernesta – apie jų gyvenimą, viena kitos pamokas, kasdienybę ir nuotykius. Pokalbio metu Ernestos balsas buvo Kristina, kuri gali suprasti sesers tariamus žodžius, o į dalį klausimų Ernesta atsakė raštu.

Skirtumo niekada nesureikšmino

– Esate dvynės. Kada supratote, kad jūs gimėte skirtingos?

Kristina: Nuo pat vaikystės. Kadangi Ernesta gimė su negalia, mums tai buvo įprasta ir eilinis dalykas. Niekada nesureikšminome, kad sesuo – kitokia, skirtumo tarp mūsų tarsi nesijautė. O ir aš buvau silpnos sveikatos.

Man buvo sutrikusi skydliaukės veikla, tad nuo jos – ir kitos ligos. Širdis, kraujospūdis. Atrodo, tik šiek pajudi – ir dūsti. Be to, silpnas imunitetas, kone kas mėnesį angina. Visa puokštė ligų, todėl kasmet po kelis kartus teko gulėti ligoninėje. Visada save tokią ir prisimenu – silpną.

Kai buvau vaikas, dėl sveikatos negalėjau aktyviai sportuoti, nuo kūno fizinio lavinimo pamokų būdavau atleista. O jei žaisdavau paprastą kvadratą – tai vis gaudavau iš kamuolio į galvą. Todėl sporto vengdavau, bet visuomet su pavydu žiūrėdavau į kitus. Tarsi užsiprogramavau: aš negaliu, aš – silpna.

– Sunku patikėti, dabar ne tik jus matant sportišką, tačiau ir treniruojant kitus.

Kristina: Kai baigiau mokyklą, studijavau ekonomiką, paskui – dietologiją. Buvo įdomus laikas, ėmiau sudarinėti mitybos ir sporto planus klientėms, beje, ir padedant mitybai susitvarkiau su savo svoriu – svėriau apie 100 kilogramų, o esu nedidelio ūgio. Tačiau pati visiškai nesportavau.

Sportuoti pradėjau prieš septynerius metus. Prieš šešerius metus baigiau trenerio kursus ir pradėjau vesti treniruotes moterims.

Iš didelės meilės padėjo mama

– O kaip gyveno Ernesta?

Kristina: Su mama. Iš didelės meilės mama viską už ją darydavo: pagamindavo ir paduodavo valgyti, rūpinosi buitimi, o apie savarankišką išėjimą į miestą buvo galima tik pasvajoti.

Tokius vaikus auginančios mamos, žinoma, taip elgiasi ne iš blogos valios, tačiau iš didelės meilės. Jos bijo, kad vaikams nepavyks, nepasiseks, todėl riboja jų savarankiškumą.

Mūsų abiejų gyvenimai pasikeitė nuo 34 metų.

– Kaip?

Kristina: Mitybą jau buvau susitvarkiusi, numetusi apie 42 kilogramus, bet kūnas buvo suglebęs, visiškai neturėjau raumenų, o kūno masės analizė parodė, kad mano biologinis amžius – 75 metai. Turbūt taip ir jaučiausi, energijos nebuvo, nieko nesinorėjo. Prasidėjo depresija, kuri apie 34-uosius gyvenimo metus pasiekė piką.

Tada kiekvieną savaitgalį vartodavau alkoholį, ir daug. Tik taip, rodėsi, galiu ištverti įtampą. Galiausiai atėjo diena, kai norėjau nušokti nuo tilto. Užteko proto to nepadaryti, sulaikė žinojimas, kad auginu dukrą.

Be to, prastėjo sveikata, medikai prabilo apie cukraligę. Būdavo, laiptais užlipu į trečią aukštą ir negaliu ištarti nė žodžio.

Supratau, kad turiu kažką daryti, nes jei nedarysiu nieko – tapsiu visiška daržove. Tada nutariau nueiti į sporto klubą, nors pati jau buvau sveikatingumo trenerė. Man pasisekė, nes patekau pas labai gerą trenerį. Kai ėmiau daug ko jo klausinėti, jis pasakė: kodėl tu manęs klausinėji? Tokios, kaip tu, nesportuoja. Dar savaitė–kita, ir tavęs čia nebus.

Įsižeidžiau, bet į treniruotes vaikščiojau. Vaikščiojau specialiai. Maždaug po mėnesio pajutau, kad fiziškai stiprėju, o sportas teikia malonumą. Tokia juokinga buvo pradžia. Manau, kad labai svarbu atrasti savo trenerį. Vienam reikia švelnaus, kitam – griežto.

Treneris labai atsakingai man parinkdavo pratimus – ne tik pagal mano sveikatos būklę, tačiau ir pagal charakterio bruožus, pamatė, kas man tinka, kas suteikia motyvacijos.

Netrukus susižavėjau „CrossFit“, mat šios sporto šakos atstovas buvo ir mano treneris. Man šie atletai, pamenu, atrodė kaip dievai. Pasakiau treneriui, kad noriu treniruotis „CrossFit“, o jam tai pasirodė juokinga. Šiam sportui buvau per silpna. Bet užsibrėžiau tokį tikslą ir tada atėjo tikroji motyvacija sportui.

Pradėjau daryti viską, ką galiu, dar labiau rūpintis mityba, susitvarkiau miego režimą, atsisakiau alkoholio.

Praėjusią vasarą pagerinau pritūpimų su savo kūno svorio štanga Guinneso pasaulio rekordą

Sekė vienos, paskui kitos „CrossFit“ varžybos, bet rezultatai nebuvo tokie, kokių aš tikėjausi. Būdavo, po kiekvienų varžybų paverkiu ir tada dar labiau ant savęs supykstu, užsispiriu. Savo svajonių ir tikslų pavyko pasiekti tik pernai, po maždaug penkerių metų treniruočių.

Praėjusią vasarą pagerinau pritūpimų su savo kūno svorio štanga pasaulio Guinneso rekordą. Rudenį dalyvavau atrankose į vienas didžiausių „CrossFit“ varžybų Amerikoje, ir ko tikrai nesitikėjau - patekau į elito grupės gyvas varžybas savo amžiaus kategorijoje.

Šiemet sausį dalyvavau tose varžybose, įgavau labai daug patirties, susipažinau su savo dievaičiais. Na, o šį pavasarį įgyvendinau didžiausią savo svajonę. Kasmet vyksta „CrossFit Games“ online varžybos visame pasaulyje. Mano svajonė buvo patekti tarp 10 proc. stipriausių pasaulyje moterų, ir aš tą padariau.

Sportas suteikia gyvenimą

– Šia sporto šaka užsiimate iki šiol?

Kristina: Po to, kai pasiekiau savo tikslą – atėjo dvejonių metas, ką daryti toliau ir kokius tikslus išsikelti. Bet likimas viską sudėliojo – patyriau kojos traumą ir „CrossFit“ sportuoti negalėjau.

Bet tada atradau trenerį, kuris veda gatvės gimnastikos treniruotes, o aš apie jas irgi buvau svajojusi. Visada patiko pratimai ant skersinio, stovėjimai ant rankų ir panašiai, vis bandydavau ką nors padaryti, tačiau neišeidavo.

Tad ėmiausi šio sporto, o mano treneris – labai motyvuojantis, jis gana per trumpą laiką pastatė mane ant rankų be atsirėmimo į sieną, išmokau specifinį pratimą ant skersinio, kurio vis nepavyko padaryti pačiai.

Po kiekvienos treniruotės išeinu kaip nugalėtoja – treneris sugeba sukurti tokį jausmą. Esu labai laiminga, o kojos trauma padėjo atrasti naują kelią ir dar daugiau iššūkių. Kai koja visiškai pagis – galbūt grįšiu ir į „CorssFit“.

Išmokau specifinį pratimą ant skersinio, kurio vis nepavyko padaryti pačiai.

– O kaip sekėsi Ernestai? Juk šiandien jūs – ir jos trenerė.

Kristina: Tokia liga sergančiam žmogui sportas yra viskas. Jis suteikia gyvenimą tiesiogine žodžio prasme, kadangi sustiprina kūną. Kada stipresnis kūnas – žmogus gali atlikti daugiau judesių.

Be to, yra daug pratimų, kurie kūną atpalaiduoja, o atpalaidavimas yra pagrindinis dalykas sergant šia liga. Cerebrinis paralyžius kūną sukausto.

Ernesta sportuoja, taip pat lankosi limfodrenažiniuose masažuose. Ypatingai pajuto jų poveikį, nes jie irgi atpalaiduoja, tada lengviau eiti, judinti rankas.

Neseniai Ernestą pastačiau žemyn galva. Atrodė, kad tai neįmanoma, juk kai ji buvo maža – nieko negalėjo daryti savarankiškai. Net nueiti į tualetą, tad, būdavo, klaupiasi ir šliaužia. Arba laikosi sienų, bet tai užtrukdavo ilgiau.

Apie tai, kad ji vaikščios pati – mes net svajoti nesvajojome. Kūno susikaustymas buvo labai stiprus.

Tačiau Ernestos pokyčiai prasidėjo nuo to, kada baigusi mokyklą ji pateko į geras rankas viename neįgaliųjų centre – susipažino su aktoriumi ir teatro vadovu, kuris ją įtraukė į vaidinimus, į teatro veiklą.

Pradžioje ji vaidindavo vežimėlyje, nes atlikti savarankišką veiksmą judesį – be šansų. Juk kai vaidini, aplinkui yra daug pašalinių garsų, žiūrovų, kas dar labiau sukausto kūną.

Ernesta buvo tiek užsispyrusi, kad toliau siekė savo. Daug žmonių pamatė jos ryžtą, norėjo padėti. Su ja dirbo ne tik teatro vadovas, bet ir psichologas.

Einant laikui vaidinimai tobulėjo, teko vaidinti ir tiesioginiame televizijos eteryje. Tada ji pirmą kartą pakilo iš vežimėlio ir žengė savarankiškai, o studijoje esantys žiūrovai plojo, nežinodami to, kad plojimas jai gali baigtis blogai. Seniau būdavo, kad nuo pašalinių garsų ji tiesiog krisdavo, nes jie sukausto kūną. Beje, Ernesta moka kristi, išmoko sėkmingai „nusileisti“.

Tada ji pirmą kartą pakilo iš vežimėlio ir žengė savarankiškai, o studijoje esantys žiūrovai plojo, nežinodami to, kad plojimas jai gali baigtis blogai.

Teatras, sportas, kita veikla Ernestą užbūrė. Kasdien ji buvo, o ir yra judesyje, net gulėdama lovoje kilnoja kojas ar daro rankų stiprinimo pratimus.

Mums kartu yra tekę skristi į Airiją, kur daug kilometrų ėjome pėsčiomis, teko įveikti ir kalnų skardžius, Ernesta yra ėjusi ir Portugalijoje. Tokie dalykai dar labiau motyvavo, dar labiau stiprino. Ernesta lipusi ir į tikrus kalnus. Buvo, o ir yra, daug veiklos, kuri ją grūdina.

Naujausias jos projektas – spektaklis Kauno kameriniame teatre, kur vaidina neįgalūs žmonės ir kalba apie tai, kad jie gali daugiau, nei įgalūs – nors pastarieji, regis, turi visas galimybes, tik dažnai savo galiomis nepasinaudoja.

Jei Ernesta nieko nedarytų, nesportuotų – būtų blogai. Tačiau į viską reikia įdėti daug pastangų – tiek fizinių, tiek psichologinių.

Autobusuose buvo kuriozų

– Kristina, minėjote, kad seniau Ernesta nebuvo savarankiška, o dabar pati važiuoja viešuoju transportu.

Kristina: Taip. Kai ji panoro su vaikštyne pirmą kartą savarankiškai išeiti į gatvę, mama apie tai nenorėjo net girdėti. Tačiau kai aš išsiskyriau su vyru, Ernesta apsigyveno pas mane, o aš jai leidau.

Sakiau, kad jei nukrisi gatvėje – kas nors pakels. Taip, paslapčia nuo mamos, Ernesta žengė savarankiškus žingsnius. Iš karto išeidavo tik pasivaikščioti, vėliau įsidrąsino važiuoti viešuoju transportu.

Visa tai ilgą laiką slėpėme nuo mamos. Ji sužinojo tik tada, kai Ernesta visur, kur jai reikia, jau važiuodavo savarankiškai.

– Kaip į šias naujienas sureagavo mama?

Kristina: Iš karto patyrė šoką, o paskui džiaugėsi. Juk buvo laikas, kai jai ir maistą iš šaldytuvo paduodavo, o gyvendama pas mane ji ne tik išmoko jį pasiimti, tačiau ir pasigaminti. Išmoko pati išsitrinkti galvą. Juk manęs namuose nebūna, aš darbe, tad visko teko mokytis pačiai Ernestai.

Sesuo labai tuo džiaugėsi. Manau, kad reikia skatinti tokių žmonių savarankiškumą, kad jie bandytų daug ką patys. Nebėgti nuo problemos, o ją spręsti.

Į treniruotes ir masažus pas mane Ernesta atvažiuoja kasdien, nebent jai reikia dalyvauti repeticijoje teatre.

Viešuoju transportu nuo namų iki mano studijos atvažiuoti trunka valandą, tai – kelionė su persėdimais ir dar nemažą kelią ateiti. Ir ji tą daro bet kokiu oru – nesvarbu, ar lyja, ar vėjas, ar sniegas.

Kai mano klientės sako, kad negali atvažiuoti į treniruotę, nes sugedo mašina, visada prisimenu sesę. Pas ją nėra pasiteisinimų. Kiek seniau Ernesta lankė ir laipiojimo uolomis treniruotes. Viską, ką ji daro – daro iš širdies.

Pamenu, vienais metais, kai buvo didelė pūga, plikledis – ji su savo vaikštyne ėjo pirma, aš – paskui ją. Jos niekas nesustabdo, jokios aplinkybės, nes ji labai nori. Visas galimybes, kurios atsiranda gyvenime, Ernesta priima su džiaugsmu.

– Ernesta, ar buvo nuotykių pradėjus keliauti savarankiškai?

Ernesta: Pradėjus važiuoti savarankiškai autobusais, kuriozų buvo nuo paties pirmo karto. Visų pirma, įlipau į autobusą, kuris važiavo į priešingą pusę, nei reikia man. Teko išlipti ir persėsti į kitą. Bet tikslą pasiekiau laimingai.

Kartą, autobusui greitai sustabdžius, skridau nuo sėdynės. Dar autobuse būta pora griuvimų, mane, nespėjus išlipti, prispaudė durimis.

Bet dabar, kai daug važinėju, matau, kad tokių dalykų nutinka ir sveikiems. Esu jau įpratusi prie vairuotojų lakstymų, tvirtai išsilaikau, o sveiki, būna, ir nugriūna.

Smagu, kad žmonės geranoriškai padeda greičiau įsikelti vaikštynę, kad autobusai sustoja arčiau šaligatvio. Bambančių, kodėl mamytė paleido mane vieną, ačiū Dievui, tenka sutikti labai retai.

Sesers pagalbos atsisako

– Kai mes susitikome pokalbiui, į antrą aukšta Ernesta lipo pati, atsisakiusi pagalbos. Be to, neseniai ji pasidžiaugė feisbuke, kad neseniai pirmą kartą lipo laiptais nesilaikydama į turėklus.

Kristina: Taip. Ji neleidžia jai padėti. Būna, nuvažiuojame kur savaitgalį, tarkime, į Birštoną. Kartais pastebiu, kad žmonės į mane žiūri su priekaištu – neva aš nepadedu.

Bet jie nežino, kad Ernesta neleidžia jai padėti. Kai buvome kalnuose, teko maždaug pusvalandį įkalbinėti, kad priimtų pagalbą einant sudėtingomis vietomis, ten net man buvo sunku.

Kartais pastebiu, kad žmonės į mane žiūri su priekaištu – neva aš nepadedu.

– Kokie judviejų planai?

Kristina: Kalbant apie sportinį tikslą – Ernesta norėtų atsistoti ant rankų. Ir ji tą padarys, tad dabar stiprina riešus, pečius.

Kitas jos tikslas – tęsti vaidinimus, dalyvauti spektakliuose, kurti savo pasirodymus. Ernesta už teatro veiklą yra laimėjusi pagrindinį prizą Lenkijoje festivalyje, apdovanojimų ji turi ir daugiau. Planų yra, tik reikia rasti rėmėjų, kurie padėtų. Juk kelionės, pasiruošimas kainuoja.

Ernesta: Su sese turime naują svajonę – sujungti savo jėgas, patirtį ir nuo rudens važinėti po Lietuvą su motyvaciniais seminarais. Ji dalintųsi motyvacija žodžiu, o aš – savo teatro etiudais. Jie, ir be žodžių, labai įkrauna žmones. Tai didelė mūsų svajonė, kuriai šiuo metu aktyviai ruošiamės. Turime net pavadinimą – „Powersisters“.

Gali atsiremti viena į kitą

– Ko jūs išmokote viena iš kitos?

Kristina: Iš Ernestos nuo vaikystės esu išmokusi optimizmo, kurio ji nestokoja. Jei pažiūrėtume mūsų vaikystės nuotraukas – ji šypsosi, o aš susiraukusi.

Dar noro viską daryti. Jei nekyla rankos, tingiu – pagalvoju apie Ernestą, kaip ji bet kokiu oru pas mane važiuoja dviem autobusais. Tada stojuosi ir einu toliau. Mane žavi jos noras, ryžtas ir nuolatinė šypsena. Ji viską daro su šypsena, kas tai bebūtų. Elementarūs dalykai jai kelia džiaugsmą.

Visada, sunkiausiomis gyvenimo minutėmis žinodavome, kad galime tvirtai atsiremti viena į kitą.

Ernesta: Kristina mano gyvenime kaip antra sielos pusė. Vaikystėje iš jos mokiausi savarankiškumo ir bendravimo. Ji dažnai mane vesdavosi pažaisti su savo draugais, o tai labai padėjo nesijusti kitokiai dėl savo negalios, padėjo aktyviai gyventi ir užaugus.

Visada, sunkiausiomis gyvenimo minutėmis žinodavome, kad galime tvirtai atsiremti viena į kitą.

– Kodėl taip yra: vienas žmogus užsidaro namuose ir nieko nenori, o kitas eina į savo tikslą ir per plikledį?

Kristina: Nežinau, gal viskas paslėpta charakteryje? Mes abi panašios – vaikystėje neturėjome daug galimybių ir palaikymo, bet visada abi turėjome svajonių. Svajojome daryti tai, ką darome dabar.

Aš svajojau būti stipri, o Ernestos svajonė buvo lakstyti, ką ji ir daro su savo vaikštyne. Mudvi žaisdavome žaidimus ir apsimesdavome savo svajonių žmonėmis. Ir tik dabar mes viską įgyvendinome.

34-aisiais gyvenimo metais įvyko virsmas į kitus žmones. Tada nutarėme, kad užteks svajoti – eime daryti. Pradėjome juodai dirbti, nes juk jokio įdirbio, pagrindo nebuvo.

Galvoju, kad viskas ateina iš paties tavęs, iš tavo noro veikti, iš aplinkos ir iš kelyje sutiktų žmonių. Kai sutikome tokius žmones – mes juos priėmėme, o daug žmonių gyvenime gauna galimybes, tačiau jas paleidžia. Dėl nepasitikėjimo savimi, kad gal čia ne man, nepavyks ir panašiai.

Mes galimybėmis pasinaudojome. Mudviem kartu būti gera, nuo vaikystės turėjome stiprų ryšį.

Ernesta: Kitokiems žmonėms palinkėčiau pirmiausia nesijausti kitokiais. Mylėti save ir nesigėdinti. Tai svarbiausias dalykas.

Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.