Kartą „Lietuvos“ viešbučio restorane Kaune susirinko nedidelė garsių vyrų kompanija. Vienas jų – smulkutis, liesutis, sidabrinių garbanų aureole apgaubtu veidu, žėrinčiomis akimis – ilgai studijavo paduotą valgiaraštį. Galiausiai padavėjas pradėjo vardyti, kad yra gerų šnicelių, šašlykų bei vokiškų kotletų, o gal zrazai svečiui patiktų? Kantriai litaniją išklausęs klientas atrėžė: „Aš lavonų nevalgau!“ Vargšas kelneris neatpažino, jog skanių mėsiškų patiekalų siūlė... garsiausiam vegetarizmo propaguotojui, filosofui, rašytojui VYDŪNUI – Vilhelmui Storostai (1868–1953).
Vegetaru filosofas tapo ne iš skurdo, kad negalėjo įpirkti mėsos, ne pasidavęs XIX ir XX amžių sandūroje Europoje kilusiai susižavėjimo įvairiais egzotiškais Indijos tikėjimais madai. Privertė gyvenimas. Tiksliau – gyvybės ar mirties klausimas: nuo vaikystės jį kamavo tais laikais faktiškai neišgydoma liga – iš tėvo paveldėta džiova. Dėl jos ne kartą žvelgė giltinei į akis – iki dvidešimt ketverių kankindavo stiprūs kraujoplūdžiai iš plaučių, persirgo kitomis džiovos sukeltomis sunkiomis ligomis. Iš mirties nagų, kantriai slaugydama, ištraukdavo motina ir tėvas, taikydamas homeopatinį gydymą, kuris padėjo ir jam pačiam.
Vaikystėje pradėjo aiškėti, kad Vilius, kaip jį vadino, netoleruoja mėsos: „Iš pat mažens labai mane veikė nuodai, kurie randasi žudyto gyvūno kūne, jeigu iš to padarytą maistą valgydavau. Po valandos ar ilgiau apalpdavau. Nebeatsitiko tai, kai nebevalgiau mėsos ir taukų, baigęs 17 metų.“