Džiugas Siaurusaitis: „Lietuviai mąsto pernelyg stereotipiškai“

Kam sako „taip“

• Rytinei kavai. Be šio gėrimo neįsivaizduoju savo dienos pradžios. Nesvarbu, kada atsikeliu – anksčiau ar vėliau – verdu stiprią espreso kavą.

Jei galiu rinktis, ką veikti, kur važiuoti laisvalaikiu, visada renkuosi gamtą.

Beje, dažniausiai tai būna vienintelis kavos puodelis per dieną. Rytais taip pat pusryčiauju, tačiau kasdieniam maistui neteikiu ypatingos reikšmės. Jei tenka pusryčiauti vienam, pavalgau net neprisėsdamas prie stalo ir net neužsitepdamas sumuštinio: atsikandu duonos, dešros, užsigeriu kava ir lekiu į darbus. O dieną valgau kaip papuola: kartais pietauju 13 val. dienos, kartais 18 val. vakare, o kartais išvis lieku be pietų. Dažnai valgau greitąjį maistą ir nematau nieko blogo. Nesureikšminu kasdienio, tačiau man labai svarbus proginis maistas.

• Įvairiam darbo grafikui. Vieni žmonės labiau mėgsta griežtą, kiti – lankstų darbo grafiką. Nors man nereikia kasdien dirbti nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, tačiau, jei net privalėčiau, lengvai galėčiau prie to prisitaikyti. Juk darbą renkiesi ne pagal grafiką, bet pagal tai, ar jis patinka.
• Laisvalaikiui gamtoje. Jei galiu rinktis, ką veikti, kur važiuoti laisvalaikiu, visada renkuosi gamtą. Per atostogas su žmona viešėdami svetimuose kraštuose mieliau apžiūrime dar nematytus gamtos kampelius nei vaikštome miestų gatvėmis. Miškai, kalnai, dykumos vilioja kur kas labiau nei pasaulio didmiesčiai. Tiesa, į užsienio keliones itin dažnai nepavyksta išsiruošti, bet kartą per metus stengiamės aplankyti kokį tolimą kraštą. Dažniau atostogaujame aktyviai, bet būna ir taip, kad nuskrendame ten, kur šilta, pavyzdžiui, į Tenerifę, ir leidžiame sau ramiai patinginiauti. Guli sau ant šezlongo, ir niekas nerūpi (šypsosi).

TAIP PAT SKAITYKITE: Norite būti sveikesni? Užteks tik 5 minučių kasdien!

• Tinkliniui. Tinklinį galima žaisti tiek geru oru lauke, tiek lyjant lietui uždaroje aikštelėje. Turiu bičiulių kompaniją, su kuriais susitinkame pažaisti. Dviguba nauda: ir pasportuojame, ir pabendraujame. Kelias valandas žaidžiame, o paskui susitikimą kur nors pratęsiame. Deja, dėl laiko stokos tai vyksta nedažnai.
• Maisto gaminimui. Labai mėgstu darbuotis virtuvėje. Namuose gaminu daug ką: nuo kiaušinienės, sriubos, kotletų iki šernienos kepenėlių, kepsnių, uzbekiško plovo ir kitų įmantresnių patiekalų. Pats labiausiai mėgstu mėsiškus patiekalus. Tiesa, dažnai gaminu net nenorėdamas valgyti. Smagus pats procesas. Tik negaminu kažko ypatingo sau. Šeimai ar draugams – kitas reikalas.

Kam sako „ne“

• Automobiliams. Neturiu mėgstamo automobilio gamintojo ar modelio. Net negaliu pakęsti vairavimo, nors, žinoma, tenka tai daryti. Jei būčiau labai turtingas, tikrai turėčiau vairuotoją. Man mašina – tiesiog susisiekimo priemonė, kuria reikia nuo taško A pasiekti tašką B.
• Avokadams. Jų visiškai nevalgau ne todėl, kad būtų neskanūs, o dėl to, kad esu jiems alergiškas. O šiaip maistui nesu išrankus. Vietname teko valgyti ir keptą žiurkę. Skonis panašus į vištienos – jokio psichologinio diskomforto valgant nejaučiau.

• TV žinioms. Nors televiziją žiūriu, tačiau žinių stengiuosi išvengti. Kodėl? Todėl, kad per visas transliuoja tą pačią informaciją, nusibosta klausyti. Nemėgstu ir pokalbių, taip pat publicistinių laidų. Neįdomu. Dažniausiai per televiziją žiūriu filmus. Savaitgaliais – dokumentiką, pavyzdžiui, apie gamtą. Mėgstu ir humoro laidas. Deja, gero humoro televizijoje nėra daug. Man patinka toks, kurio neriboja jokios institucijos ir įstatymų pataisos. Bet toks humoras – ne televizijai.
• Siauram požiūriui. Susiduriu su situacijomis, kai lietuviai mąsto pernelyg stereotipiškai. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje užeitum į mėsos skyrių ir paklaustum, ar pardavėjos neturi sausainių, į tave pažiūrėtų kaip į visišką kvailį, o Amerikoje pardavėjas iš mėsos skyriaus tavęs mandagiai atsiprašytų ir labai apgailestautų, kad neturi sausainių. Toks ir skirtumas. Padarai tą pačią nesąmonę dviejose skirtingose vietose, o požiūris iš esmės skiriasi. Bet nesakau, kad viskas jau taip blogai. Yra puikių vietų turistams, nepriekaištingai dirbančių žmonių. Nesakau griežtai „ne“ tiems žmonėms, kurie mėgsta pasiskųsti, nes suprantu, kad kai kurie tai daro ne iš gero gyvenimo. Visgi kartais paburbėti mėgsta ir labai gerai gyvenantys žmonės. Tad dažnai toje pačioje situacijoje vieni žmonės mato neigiamus, kiti – teigiamus dalykus.
• Ekstremaliam sportui. Anksčiau buvau aistringesnis ekstremalių pojūčių mėgėjas, bet laikui bėgant vis mažiau patinka ekstremalus sportas. Kažkada norėjau ir parašiutu šokti, bet dabar jau sakau: tiek to. Galbūt nuo ekstremalių išbandymų sulaiko ir praeityje slidinėjant lūžusi koja. Pamenu, net pusmetį visai negalėjau vaikščioti. Karti patirtis turi įtakos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Testas: ar jums reikia antrosios pusės?

Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!