E.Vitulskienė – apie suvokimą, aplankiusį po netekčių, ir kodėl lietuvės turi išmokti vaikščioti

Trumpa dosjė

• Gimimo data. 1988 08 08.
• Horoskopo ženklas. Liūtas.
• Akių spalva. Labai įdomi – žaliai mėlynai pilka.
• Skaniausias valgis. Blynai.
• Mėgstamiausia spalva. Juoda.
• Įdomus faktas apie save. Vienu metu esu susilaužiusi abi rankas.
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Įmautė.
• Be ko negalėtų gyventi. Dantų šepetėlio.
• Patinkantis metų laikas. Pavasaris, kai viskas bunda, žydi.
• Erzinanti žmogaus savybė. Kai negražiai valgo: skuba, čepsi, prie stalo sėdi susikūprinęs.
• Mylimiausios gėlės. Kalijos, saulėgrąžos, pastaruoju metu – gvazdikai.
• Autoritetai. Beyoncé ir Dalia Grybauskaitė.
• Keisčiausias įprotis. Trinu koją į koją, kai negaliu užmigti.
• Nemėgstamiausi buities darbai. Patalynės pervilkimas, vairavimas, valgio gaminimas.

Svajonių šalis. Havajai (dar nebuvau, nors svajoju nuo vaikystės) ir Balis.

Erika, kaip sekasi jūsų verslui, mados namams? Juk vos juos įsteigus teko susidurti su iššūkiais.

Taip, pradžia buvo sunki. Įkūriau verslą, nespėjau įsivažiuoti ir prasidėjo nuotykiai: korona, vieni suvaržymai, antra banga, vėl apribojimai. Atrodė, jau negali būti blogiau. Ir še tau – karas. Jam prasidėjus, buvo baisus sąstingis. Tačiau po kurio laiko viskas stabilizavosi.

Greičiausiai žmonės suprato, kad gyvena vieną kartą, todėl reikia vertinti tai, ką turi, atsipalaiduoti. Situacija pagerėjo. Per koroną pamoką išmokau – praplėčiau drabužių asortimentą.

Prasidėjus pandemijai, visi užsidarėme namuose, klasikinius kostiumėlius, kuriuos aš ir kūriau, pakeitė laisvalaikio rūbai ir šlepetės. Per sekundę reikėjo viską pergalvoti. Atsimenu, per naktį sukūriau naujos kolekcijos papildymą. Buvo didžiulis stresas.

Kaip nenuleisti rankų, kai, rodos, visas pasaulis griūva?

Įsteigusi mados namus ir pradėjusi juose dirbti, taip pat vesdama paskaitas studentams, supratau vieną dalyką – man reikia prasmės. Anksčiau jos nemačiau: padarau darbą, įgyvendinu projektą ir viskas. Nejaučiau pasitenkinimo, nes neįžvelgiau prasmės. Nejutau to apčiuopiamo rezultato.

Na, o kai prieš mane atsisuka visas pasaulis, palaiko Merūnas, mama, geriausios draugės. Mane supa stipri bendruomenė. Neturiu šimto draugų, bet Dievas dovanojo kelis pačius nuostabiausius.

Papasakokite, ar visada svajojote kurti drabužius. Kaip kilo mintis to imtis?

Mados namus įkūriau vedama... pykčio. Manau, kad kiekviena emocija yra gera, o pyktis mus priverčia progresuoti. Taigi supykusi, kad Lietuvoje plius dydžio drabužių pasiūla menka, nusprendžiau imti ir daryti – turime duoti galimybę moterims rinktis.

Kaip tik tuo metu savo parduotuves uždarinėjo dizainerė Julija Janus. Aš išsigandau: „O kas aš, ką čia veikiu.“ Analizavau dizainerės darbus, klaidas, ėjau į jos seminarus.

Ar būtent taip įsivaizdavote šį darbą?

Įsivaizdavau, kad būsiu dizainerė, sėdėsiu laiminga ir kursiu gražius drabužius. Tačiau įsteigus verslą būna labai daug administracinio, vadybinio darbo. Iš pradžių visa tai atrodė visai nieko, vėliau pabodo, galiausiai nieko nebesinorėjo, net kurti.

Be to, mados namus įkūrėme drauge su kita šeima (dizainere ir fotografu) – dalininkais. Tačiau vos kelios dienos po pirmosios kolekcijos pristatymo jie paskambino man ir pranešė, kad pasitraukia, nes per sunku, nenori tiek savęs atiduoti. Buvau įmesta į vandenį ir turėjau arba nuskęsti, arba išplaukti.

Skubiai pasisamdžiau kitą dizainerę. Ji padėjo sukurti antrą kolekciją. Aš šioje srityje buvau žalia. Taigi ėjau mokytis visko nuo nulio. Dabar jau galiu pauosčiusi audinį pasakyti, kokia jo sudėtis (juokiasi).

Taigi pradžia buvo sunki? O dar nestigo ir aplinkinių komentarų, tiesa?

Imdamasi šios veiklos, tikėjausi, kad dabar tai padarysiu revoliuciją (juokiasi). O atsitiko priešingai. Plius dydžio moterų kolegos, namiškiai, draugai – visi staiga jas pamatė. Anksčiau jos tupėjo pasislėpusios, niekam nekliuvo.

Taigi moterys pradėjo pykti, liepė man nekalbėti, nieko nedaryti, tiesiog patylėti. Joms esą buvo ir taip gerai. Taip pat, žinoma, kalbėta, kad skatinu „ėsti, nesveikai gyventi“ ir pan. Tačiau žinau, kad sustiprėjusi psichologiškai, turėdama ką apsirengti, kiekviena priims gerą sprendimą, judės į priekį, ims labiau savimi rūpintis.

Po truputį viskas pasikeitė. Mano parduotuvėje ėmė daugėti klienčių. Su kai kuriomis draugaujame visus šešerius metus. Per gimtadienį iš nuolatinių klienčių gaunu ir tortų, ir gėlių. Mano parduotuvėje, apsivilkusi puikiai pritaikytą drabužį, ne viena yra iš laimės apsiverkusi. Tokios akimirkos didžiausia dovana.

Ką dabar darytumėte kitaip, kaip save padrąsintumėte?

Nesteigčiau verslo (juokiasi). Na, taip būčiau atsakiusi prieš porą metų, jei būtumėte paklaususi. Dabar jau gerai. Ypač išsilaisvinau gegužę uždariusi fizinę parduotuvę. Pagaliau išsiilsėjau, išsimiegojau – viskas pasikeitė.

Turėti parduotuvę visiškai neapsimokėjo finansiškai: nuoma, algos, mokesčiai už elektrą, šildymą – niekas negali vėluoti. Ir šiaip verslui atidaviau per daug šeimai skirto laiko, jėgų, sveikatos.

Dabar Merūnas juokauja, kad pagaliau namo išsilaksčiusi grįžo jo šešiolikmetė (juokiasi). Visi buvo pasiilgę.

Kokios jums atrodo Lietuvos moterys? Ar sau skiria pakankamai dėmesio?

Pirmiausia, kalbėdama apie Lietuvos moteris, norėčiau pasakyti, kad mums visoms reikia išmokti vaikščioti. Skamba juokingai, tiesa? Bet, prašau, pagaliau pakelkime galvą, parodykime krūtinę, išsitieskime. Prancūzėms pagal grožį toli iki Lietuvos moterų, bet jos eina taip, kad negali atitraukti akių.

Žinau, kad tikrasis moteriškumas nėra grožis, tai yra vidinė energija.

Ką drabužinėje šaltuoju periodu privalo turėti kiekviena moteris?

Pieštukinį sijoną, klasikines kelnes su kantu, marškinukus, švarkelį, kokybišką rankinę. Vasarą galima pažaisti su pigesniais akcentais, aksesuarais, ryškesnėmis spalvomis.

Šaltymečiu svarbu investuoti į kokybę. Kad neatrodytume nuobodžiai, galime pasipuošti lankeliu, sege, išraiškingesniu žiedu.

Labai svarbu manikiūras. Detalės atspindi moters požiūrį į save ir į kitus. Juk ne veltui sakoma, kad pasitinka pagal išvaizdą, o išlydi pagal protą.

Užsiminėte, kad vedate paskaitas studentams. Papasakokite apie tai plačiau.

Prieš kelerius metus Socialinių mokslų kolegija (SMK) pakvietė mane kaip svečią papasakoti studentams apie kūrybos ir pramogų industriją. Nuvažiavau, perskaičiau paskaitą ir išvykau.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio su siūlymu dėstytojauti. Tada atsisakiau, nes buvau ką tik atidariusi mados namus – darbų ir reikalų begalė. Po kurio laiko vėl skambino, vėl kvietė. Ir tąkart negalėjau sutikti. Galiausiai paskambinę trečią kartą įkalbėjo. Taip ir prasidėjo mano, kaip dėstytojos, kelias (šypsosi).

Tais metais dėsčiau antrakursiams. Puikūs studentai, jau prakutę: supranta, kas ir kodėl vyksta, apie ką kalbu. Šiaip labai stebiuosi dabartine karta: koks jų greitis, koks emocinis intelektas. Jauni žmonės neįtikėtini, kvėpuojantys, kūrybingi, neužspausti.

Mes augome vadovaudamiesi žodžiu „negalima“, o jie yra ant išradimų slenksčio. Vesdama paskaitą vadovaujuosi trijų telefonų taisykle. Jeigu trys studentai juos išsitraukia, vadinasi, varau neįdomiai (juokiasi).

Dėstau jau penkti metai. Tačiau vis keliu paskaitų kokybę, nuolatos plečiu žinių bagažą.

Viename interviu esate sakiusi, kad gyventi reikia dabar. Ką tai reiškia jums?

Seniau vis ką nors atidėdavau: „Paskambinsiu rytoj“, „Į svečius atvyksiu kitą kartą“, „Su draugais susitiksiu vėliau“ ir pan. Tada atėjo korona. Artimųjų rate įvyko kelios skaudžios laidotuvės. Jos mane pritrenkė, pritraukė prie žemės, galvoje ėmė suktis daugybė liūdnų minčių. Kai jau atsistojome ant kojų, susirgo artimas draugas. Emocine prasme mane galutinai nokautavo.

Tada supratau, kad gyvename šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Taigi, noriu pasikalbėti su drauge, šalikelėje sustabdau automobilį, išjungiu variklį ir skambinu. Juk mirdamas neatsiminsi, kaip dirbai. Greičiausiai galvosi apie tai, kaip susirinkę su bičiuliais kvatojotės ir mėgavotės vienas kito draugija.

Taigi pakito jūsų vidinė būsena. Panašu, kad naujas mintis skleidžiate ir per instagramą @Erika Vitulskiene.

Taip. Instagrame pradėjau rodyti realią buitį. Čia esame pratę matyti vaizdus iš Maldyvų, Nicos. Kažkas kelia nuotraukas su didžiulėmis gėlių puokštėmis, naujausiais automobiliais. Tai daugelį nuteikia nemaloniai.

Aš nusprendžiau rodyti nepagražintą realybę, su kuo susiduria dirbančios, vaikų turinčios moterys. Mano storiai tikri – būnu ir nesusišukavusi, ir be makiažo.

Žinoma, stengiuosi įkvėpti moteris pasipuošti, pasidažyti, atsikelti anksčiau, kad galėtų skirti laiko sau. Rodau, kad reikia sportuoti, judėti.

Komentarų, žinoma, būna visokių, tačiau džiugu, kad mano sekėjų ratas gana teigiamas. Jeigu užduodu klausimą, sulaukiu atsakymų.

Pavyzdžiui, neseniai diskutavome apie žaisliukus suaugusiesiems, apie tai, ką vyrai patartų moterims lovoje, o moterys – vyrams. Nustebau ne tik todėl, kad turiu stipriosios lyties sekėjų, bet ir dėl to, kad į klausimą jie pažiūrėjo atsakingai, atsakė gana išplėstai.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.