„Mielai atsakysiu pirmadienį, mat šią savaitę vaikų atostogos mokykloje, tad būnu tik mama“, – taip į prašymą duoti interviu atsakė edukologė, 7 intelektų lavinimo programos autorė, keturkalbio vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama Renata Lazdin. Kaip ir daugybė mamų, savo vaikams ji nori geriausio. Juk būtent jų gimimas Renatą paskatino dalytis su kitais tėvais savo patirtimis.
Beveik prieš ketverius metus pasirodžiusią edukologės R.Lazdin knygą „Vienas vaikas – 7 intelektai“ skaitytojai išgraibstė – buvo išleista net keletas jos tiražų. Sukaupusi dar daugiau patirties, šiais metais knygos autorė pristato dar vieną knygą. Ji tikisi, kad harmoningos raidos metodikos principai, praktiniai siūlymai ir terapiniai kūriniai iš jos sukurtų 7 intelektų lavinimo programų tėvams padės geriau suprasti savo vaikus, o jų išdaigas nukreipti tinkama linkme.
Knygoje „7 intelektų mankšta“ R.Lazdin siūlo 100 dienų programą, tinkamą harmoningai mažųjų išdykėlių raidai ir emocinei brandai. Tėvams, seneliams, auklėtojoms ir auklėtojams skirtą knygą išleido leidykla „Alma littera“, knygos autorę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Knygos įžangoje rašote: man svarbu būti visaverte moterimi, puoselėti santykius, sveikatą ir socialinius ryšius, svarbu būti gera mama, svarbu mokytis ir svarbu dalytis savo praktika. Nejaugi visa tai – misija įmanoma?
O, taip! Kiekvienas turime savo prioritetus. Tokia harmonija yra mano prioritetas, tad kai planuoju metus, savaitę, dieną ar vakarą, planuoju taip, kad puoselėčiau šiuos tikslus. Įdomu, kad daugiau spėti, gerai sutarti su savimi ir aplinkiniais pavyksta tuomet, kai nustoji skubėti, randi laiko išsimiegoti. Neskubėk ir būsi pirmas! Visa kita lyg savaime sukrinta į vietas. Žinoma, pasitaiko išeiti iš ritmo, bet net ir šios išimtys yra ritmo dalis.
Ar tiesa, kad vaiko intelektas formuojasi nuo pusantrų iki septynerių metų? Ir jei šitą laikotarpį iššvaistei, nieko padaryti nebegalima?
Visada yra galimybė daug pasiekti! Tačiau kuo vyresnis yra žmogus, tuo daugiau reikia pastangų. Greičiausiai žmogus, pavadinkime, protingėja ir mokosi nuo gimimo iki septynerių. Jei skirtume daugiau dėmesio išmintingam vaiko ugdymui šiuo laikotarpiu, tada ir mokykloje jam sektųsi sklandžiau. Ar tai sudėtinga? Ne. Kartais tai reiškia tik sukurti vaikui sąlygas ramiai žaisti, neblaškyti. Mane visuomet žavėjo galimybė padėti tėvams atrasti paprastas tiesas apie vaiko poreikius ir kasdienybę. O tada labai malonu tėvus ir vaikus sutikti po daugelio metų.
Ramūs, išsimiegoję, lėtai judantys ir neskubomis kalbantys tėvai gali nuraminti prigimtinį ir natūralų vaiko nerimastingumą be jokių papildomų metodinių priemonių, – taip rašote. Ar šiandien įmanoma sukurti savo šeimai tokį gyvenimą ne miške?
Miške, žinoma, lengviau. Nes gamta išties teikia ramybės. Gal todėl net miestiečiai savaitgaliais traukia į pamiškes ir parkus. Bet net ir neturint tokios galimybės esama būdų, kaip gudriai sukonstruoti kasdienybę be nerimo ir skubėjimo. Jei prieš jus lego kaladėlių dėžė – juk jūsų teisė rinktis spalvas, formas. Tik keisti įpročius nėra lengva, bet užsispyrus tikrai įmanoma. Pavyzdžiui, pabandykite vietoj zujimo po namus prisėsti su puodeliu arbatos ir be telefono. Pamatysite, kad ir vaiko elgsena pasikeis.
Savo knygoje nesibaiminate prisipažinti, kad perimate senovės išminčių ir skirtingų religijų propaguojamas taisykles. Ar jas tikrai galima pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime?
Nesu religingas žmogus, bet matau prasmę tyrinėti tikrąsias bendražmogiškas vertybes. Jos universalios ir kartojasi daugelyje religijų. Jų puoselėjime įžvelgiu galimybę patirti ir sėkmę, ir laimę. Taigi toks vertybių siekis – labai praktiškas. Stengiuosi savo vertybine nuostata dalytis su vaikais, su auklėtiniais, savo komanda. O tai padeda ir pačiai keistis, nes iki tobulumo man – dar toli.
Atlaidumas – viena iš vertybių, kurią dažnai pamirštame. Kaip manote, kodėl šiandienos tėvai labiau skatina kovą už savo įsitikinimus, nei moko atleisti?
Kovoti už savo įsitikinimus yra gerai. Noriu, kad mano ir viso pasaulio vaikai būtų aktyvūs ir stiprūs. Tačiau ne mažiau trokštu, kad kovodami nedarytų vertybinių kompromisų, išliktų empatiški ir tolerantiški, darnūs su aplinka. Įdomu tai, kad vaikas iš prigimties yra geras. Jo veikimo motyvai visada kyla iš gero.
Knygoje labai ryški jūsų nuostata prieš ekranus. Ar galėtumėte keliais sakiniais pasakyti, kokį didžiausią blogį jie kelia vaiko intelektiniams gebėjimams?
Viršijant leistinas normas – ekranai stabdo vaiko intelektinį vystymąsi. Nuolatinis padauginimas veda prie vaiko atsilikimo, nors jis dažnai plika akimi ir nepastebimas. Maža to, toks atsilikimas laikomas šiuolaikinių vaikų būdu, o taip toli gražu nėra. Tad blogumų yra lyg multivitaminų sultyse, ilgiausi sąrašai, apie tai galima kalbėti valandų valandas. Tėvai, kurie nori užauginti sveiką, sėkmingą vaiką, vis dėlto ankstyvojoje vaikystėje renkasi saikingą, motyvuotą ir tikslingą ekranų vartojimą.
Kaip tėvai auklėjo jus? Ar šiandien matote jų klaidas, o gal atvirkščiai – mokotės iš jų ir savųjų patirčių?
Žinodama tai, ką žinau dabar, manau, kad daugiausia naudos mano ugdymui davė tai, jog augau dvikalbėje šeimoje, kad šokau ir grojau pianinu ir kad tėvai kasdien prieš miegą ilgus metus skaitydavo pasakas. Toji nudėvėta, ruda Brolių Grimų pasakų knyga plonyčiais puslapiais dabar gyvena sūnaus Dovydo kambaryje.
Lyderystė ir užsispyrimas, manyčiau, nukopijuota iš tėčio. Jis – verslininkas, vis sakydavęs: „Tik nesugalvok būti verslininkė, rūpesčiams galo nematysi.“ Bet juk nesvarbu, ką tėvai kalba, vaiko instinktas – juos mėgdžioti (šypsosi).
Ar intelekto ugdymo praktikomis susidomėjote tik pati susilaukusi vaikų? Kas jus įkvėpė rašyti knygas?
Sūnaus gimimas kardinaliai pakeitė ir mano profesinį gyvenimą. Atradau stebuklingą pasaulį, apie kurį pati nė nenumaniau, juk ir mokykloje, ir šeimoje mus moko įvairiausių dalykų, bet ne to, kaip auginti vaikus. Tą pasaulį pažinusi nekantravau dalytis savo patirtimis. Knygos padeda daug plačiau paskleisti žinias ir kūrinius nei „Mažųjų valdos“, kuriose 7 intelektų lavinimo programas ar vaikų darželį gali lankyti tik gana siauras šeimų ratas. Knygos supaprastina gyvenimą tūkstančiams šeimų.
O ir pats rašymas, žodžio menas man seniai teikia džiaugsmo. Nuo paauglystės laiškų pusseserei Aušrytei ir pirmajai meilei, tinklaraščio, kurį pradėjau rašyti, kai gimė Dovydas, iki pat knygų.
Auginate ketverių metų dukrytę ir beveik vienuolikos sūnų. Ar jūsų vaikai yra įrodymas, kad 7 intelektų mankšta veikia?
Tikrai taip. Ir tai nepaprastai džiugina. Nors tikrąjį rezultatą pamatysiu tada, kai jie užaugs, sukurs savo šeimas ir realizuos save profesinėje srityje.
Man rodos, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas, sėkmingas ir lyderis. Kitaip kam gi visos tos pastangos? Jėgos, skirtos vaiko intelektiniam ugdymui, yra investicija. Tik žodį „lyderis“ supraskime tinkamai – nebūtinai tai ekstravertas scenoje. Tai pirmaujantis savo srityje, vienas iš geriausiųjų tame, ką pats pasirinko. Ar tai būtų prezidentavimas, ar vabzdžių tyrinėjimas, ar knygų restauravimas.
10 būdų žaliems, kaip mankštinti vaikų intelektą
- Daug judėkite. Judantis vaikas – stiprus ir protingas vaikas.
- Leiskite vaikui ramiai pažaisti. Žaidimas – intelektų sporto salė.
- Daug kalbėkite su vaiku. Gausi ir turtinga kalba mankština intelektą. Mokykite bent dviejų kalbų. Dvikalbiai vaikai pranašesni.
- Kai vaikas į ką nors susitelkia, neblaškykite nė žodeliu, nė žvilgsneliu.
- Sekite paskui vaiko susidomėjimus. Plėskite galimybes tyrinėti tai, kas tuo metu žavi.
- Muzikuokite. Nuo klasikinės muzikos klausymosi iki grojimo instrumentu.
- Skirkite pozityvaus dėmesio. Meilė maitina intelektą. Nebijokite pasakyti „ne“. Vaikui reikia ir laisvės, ir ribų.
- Naudokite ekranus neviršydami saugių normų.
- Priimkite vaiko emocijas, įvardykite, būkite geru pavyzdžiu emocinei raiškai.
- Domėkitės vaiko ir suaugusiojo skirtumais. Vaiko esmės nesuvokimas gali mažinti jo intelektinį potencialą.