Prancūzijoje gyvenanti atlikėja GiedRé: savo vaikystę perkėliau į komiksų knygą

Rudens pradžioje GiedRé ir prancūzų iliustruotojos Holly R sukurta komiksų knyga „Skardinė žirnelių“ išleista lietuviškai. Į lietuvių kalbą tekstą išvertė pati knygos autorė – G.Barauskaitė, išleido leidykla „Alma littera“.

Nuo 1991 metų į Prancūziją gyventi su mama persikėlusi muzikos atlikėja scenoje kuria naivų, vaikišką įvaizdį, tačiau jos dainos kalba apie tai, kas labiausiai skauda. Juodasis humoras, ironija jos paprastose dainelėse sutraukia minias gerbėjų, o koncertai vyksta tūkstantinėse salėse bei didžiausiuose festivaliuose.

Prieš keletą metų atlikėja paliko Paryžių ir persikėlė į Pietų Prancūzijos kaimą. Čia GiedRé čia kuria dainas, moko lietuviškai kalbėti savo sūnų Felixą ir rašo knygas.

Su muzikante, atlikėja ir komiksų knygos autore GiedRé kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Giedre, ar jaučiate, kad priklausote ne vienam, o dviem pasauliams?

Visą laiką jaučiu! Esu lietuvė Prancūzijoje, o kai grįžtu į Lietuvą, suvokiu, kad čia nebegyvenu, nebežinau, kur Vilniuje visi geria vyną, kokios čia kietos grupės atsiradusios. Kai Prancūzijoje su sūnumi kalbu lietuviškai, žmonės mane kalbina angliškai, atsakau jiems prancūziškai. Tada jie manęs klausia: tai kokia kalba jūs ką tik šnekėjote? Sunku tai paaiškinti.

Norite išmokyti sūnų lietuvių kalbos?

Būtinai, nes jei jis nekalbės lietuviškai, tai kas jam ta Lietuva? Kažkokia mamos šalis? Su Felixu kalbu tik lietuviškai, nes aiškiai suprantu, kad visur kitur jis kalbės tik prancūziškai. Bet jis gudrus: renkasi tos kalbos žodžius, kuriuos lengviau pasakyti. Suprantu, kad bus sunku, bet aš labai stengsiuosi. Kalba yra kultūra. Be to, mano brolis grįžo gyventi į Lietuvą, augina čia sūnų. Mano visos tetos Lietuvoje, o ir mama čia leidžia vasaras.

Ar sūnui Felixui paskyrėte savo komiksų knygelę „Skardinė žirnelių“, kurioje papasakojote savo šeimos istoriją?

Kai rašiau knygą, Felixo net mintyse nebuvo. Tikrai labai keista, juk kada nors turėsiu jam papasakoti, kad štai tas žmogeliukas knygoje yra tavo močiutė. O ta mergaitė – tavo mama. Ir tas namukas – tai kaimas Lietuvoje. Žinai, tas pats, į kurį važiuojame vasarą. Vadinasi, viskas – labai aktualu.

Ar močiutė Lietuvoje dar gyva? Jūsų vaikystės kaimas išlikęs?

Deja, močiutės nebeturiu, ji nematė mano knygos. Buvome labai labai artimos.

Kai išvykau iš Lietuvos, man buvo septyneri. Tas įvykis stipriai įsirėžė į mano atmintį, o ir viskas, kas sukosi aplink jį. Viskas, ką pasakoju knygoje, yra iš mano gyvenimo – tai, ką prisimenu, ką man pasakojo močiutė, mama.

Mūsų vaikystė stipriai skyrėsi nuo dabartinių vaikų. Kaip Mėnulis ir Žemė. Gal net daugiau! Šiandien sunku pasakoti apie tą laiką, nes dabartiniai vaikai nė neįsivaizduoja, kaip ten viskas buvo.

Kai parašiau knygą, pirmiausia norėjau, kad mama ją perskaitytų, juk tai ir jos istorija. Buvo daug emocijų ir ji manęs paklausė: „Negi tu manai, kad niekas tokių dalykų nežino?“ Bet Prancūzijoje nežino!

Rašydama knygą suvokiau, kad joje gula mano šeimos istorija, tačiau nerašiau biografijos. Mano mamos ir mano pačios sovietmečio vaikystės istorija tapo pretekstu papasakoti apie tą laikotarpį – šeimoje turėjome ir į Sibirą ištremtą dėdę, ir iš nomenklatūrinės šeimos kilusį mano tėvą. Taigi, kaip ir savo dainose, galėjau iš detalių sudėlioti kasdienybę. Nesitikėjau, kad komiksų knyga taps tokia populiari – Prancūzijoje laimėjome daugybę apdovanojimų.

Man patinka pavadinimas – „Skardinė žirnelių“, bet galvoju, ar su sovietiniu deficitu nesusidūręs žmogus supras, ką norite pasakyti?

Skardinė žirnelių man yra tarsi to laikotarpio simbolis. Atrodytų, kas čia tokio – kasdienis produktas. Ir vis dėlto mano mama, pirmą kartą atėjusi į mano tėvo namus ir pamačiusi, kaip dėdė tiesiai iš skardinės valgo žirnelius, kurie tuo metu buvo baisus deficitas ir kuriuos jos šeima taupydavo per Naujuosius ruošiamai baltai mišrainei, nualpo. Tikrai nualpo. Prancūzijoje visi mano, kad perdedu, – kaip galima nualpti pamačius skardinę žirnelių, – bet ji nualpo. Atrodo, tokia smulkmena, tačiau kiek daug kalba apie tą laiką. Norėčiau, kad jauni žmonės suprastų, jog įvykiai, kuriuos aprašau, buvo ne taip seniai, juk nesu dar tokia sena.

Ar tiesa, kad šios knygos galėjo ir nebūti? Ar būtumėte ją parašiusi, jei leidykla nebūtų paprašiusi?

Su manimi susisiekė leidyklos „Delcourt“ žmogus ir paklausė, ar nenorėčiau išleisti knygos. Turiu daug bičiulių, kurie piešia komiksų knygas, žinau, kaip sunku jas išleisti. O man siūlo. Tik turiu sugalvoti, apie ką ji bus. Prasitariau leidėjui apie savo vaikystės prisiminimus ir išvykimą iš Lietuvos. Jam pasirodė, kad tai – labai įdomu. Be to, prisiminiau, kaip juokdavosi mano prancūzai draugai, kai jiems pasakodavau istorijas apie tai, kaip vaikystėje dalydavomės kramtomąja guma – vienas šiek tiek pakramto, paskui – kitas, pamenate? Arba pakramtai, priklijuoji kur nors saugioj vietelėj, o kitą dieną vėl pakramtai. Prancūzams buvo sunku patikėti, ką girdi, o aš pasakodama supratau, kas mūsų vaikystės prisiminimai yra labai skirtingi.

Atsidurti Prancūzijoje man, vaikui, prilygo kelionei į Mėnulį. Pilnos parduotuvės, nėra eilių, bananai. Buvo labai keista matyti bankomatus, paspaudi mygtuką, tau duoda pinigų.

Ar iliustruotoją Holly R pati pasirinkote?

Pasakiau, kokio stiliaus piešinių norėčiau, man pasiūlė keletą iliustruotojų, Holly R buvo ta, kurios reikia. Man atrodė svarbu piešti ranka, ne kompiuteriu. Holly R taip ir darė – liejo akvareles ir piešė spalvotais pieštukais. Be to, buvau bjauri kontrolierė, visą pasakojimą nupiešiau pati paprastu pieštuku, – mano piešiniai liko knygos gale, kur pasakoju apie savo gyvenimą. Iliustruotoja man sakydavo, kad piešti nereikia, užtenka papasakoti, bet man atrodė, kad istorija pernelyg asmeninė, jog leisčiau kitiems nuspręsti, kaip atrodo mano mama, tėtis, kaip jie vaikšto, kaip stovi prie mūsų namo.

Jūsų muzikinė karjera prasidėjo nuo mažos kavinės ir nusitęsė iki koncertinių turų Europoje, Kanadoje, Japonijoje. Giedre, kaip apibūdintumėte save Prancūzijos muzikos kontekste?

Labai sunku apie save kalbėti. Mano muzikos karjera prasidėjo prieš 12 metų, kai baigiau Lione aktoriaus studijas. Visada norėjau studijuoti Lione, aukštoji teatro mokykla čia rengia ne tik aktorius, jie žvelgia plačiau – aktoriai turi suprasti scenarijaus rašymą, apšvietimą, scenografiją, režisūrą. Rodos, visko ir išmokė, išskyrus viena – aktoriaus profesija labai priklausoma nuo kitų. Nuo kūrėjų meilės ir nemeilės, nuo simpatijos ir antipatijos. Mane tai stipriai sutrikdė, kai išėjau iš mokyklos. Tada ir pagalvojau: na, ne, aš tikrai nesėdėsiu prie telefono ir nelauksiu pasiūlymų. Nuėjau į artimiausią barą šalia savo namų ir pradėjau dainuoti. Manau, mano dėstytojai šiandien pasibaisėję žiūri į tai, ką darau! Dainas rašiau visada, jos buvo natūrali mano gyvenimo dalis, o šiandien visa tai yra mano darbas.

Neslėpsiu, gana ilgai galvojau, kad tai – kažkoks pokštas, kad man gal reikėtų paieškoti kitų kelių. Juk ganėtinai keista iš baro atsidurti didžiųjų festivalių scenose priešais dešimtis tūkstančių žmonių. Dar keisčiau, kai jie mintinai moka dainas, kurias tu sukūrei. Aš neturėjau tokio plano.

Dainuoju apie tai, apie ką žmonės paprastai nelabai nori kalbėti. Apie tai, su kuo mums visiems sunku gyventi, ir apie tai, ko dažnai apsimetame nematantys.

Mergina su gražiomis suknelėmis ir gatvės tekstai. Tokį įvaizdį kūrėte specialiai?

Tikrai negalvojau apie tai mėnesių mėnesius, neturėjau plano – ooo, dabar taip apsirengsiu. Kai eini į sceną, pasirenki, kaip tau patogu būti, save rodyti. Manau, kiekvienas atlikėjas randa sau tinkamą triuką, kuris leidžia šiek tiek pasislėpti.

Pastarųjų metų dainos, o ir jūsų įvaizdis stipriai skiriasi nuo to, ką darėte. Kas paskatino tokius pasikeitimus?

Paskutiniame albume grojau nebe gitara, o pianinu. Ir esu nebe viena, turiu šalia kolegą muzikantą. Kai nesikeiti, darai tą patį, nesunkiai gali tapti savo pačios karikatūra. Nenorėjau, kad taip nutiktų. Gali būti, kūrybą paveikė ir tai, kad prieš penkerius metus pabėgau iš Paryžiaus. Ir pandemija, žinoma. Dvejus metus atlikėjams nebuvo galima lipti į sceną, o dveji metai yra daug, turi laiko pagalvoti. Net ir apie tai, kad savo miestelyje galėtum kepti duoną ir atidaryti bandelių kepyklą.

Dešimt metų važinėjau su koncertais, retai kada turėdavau ilgesnę nei šešių mėnesių ramaus gyvenimo pertrauką. Scena, scena, scena... Kai viskas staiga sustoja, pradedi sau užduoti klausimus, apie kuriuos niekada negalvojai. Ir tada, kai scena grįžta, jau ramiau – galėjai veikti kitus dalykus, bet grįžai, vadinasi, pasitikrinai, tai – tavo.

Tai kepyklėlė Pietų Prancūzijoje taip ir liko tik mintyse?

Kepyklėlės neatidariau, gyvenu kaime, du kartus per mėnesį važiuoju į Paryžių. Atvykusi visada matau įtampą, kurioje gyvena paryžiečiai, jų norą pasirodyti, būti geresniam už kitus, pasakyti, koks esi įžymus. Dažnai pagalvoju, kaip aš jaučiausi gyvendama Paryžiuje? Gal aš irgi tokia buvau, tik pati nepastebėjau? Kaime statusas niekam nerūpi.

Ar dabartinė pasaulio situacija atsispindi jūsų kūryboje? Pandemija, karas, kuris yra taip arti?

Negaliu pasakyti, kad karas pakeitė mano kūrybą ir darbą. Taip, jis visai šalia, bet anksčiau karų irgi būdavo, tie, kurie juose žūdavo, – irgi tokie pat žmonės. Pandemiją ir visus jos suvaržymus praleidau kaime. Be jokios abejonės, jaučiausi visai kitaip nei tie, kurie gyveno su trimis vaikais vieno kambario bute Paryžiuje. Visą laiką galvoju, kad dabartis nėra žiauresnė nei prieš tai buvę laikai.

Gyvendama kaime jaučiuosi privilegijuota, o tai suteikia saugumo jausmą. Bet aš pati tokį gyvenimą pasirinkau. Iš kitos pusės, niekas šiandien negali jaustis saugus, – šią vasarą kentėme didžiulį karštį. Klimatas keičiasi ir ši tema mano kūryboje labai svarbi. Mūsų laukia nauja realybė ir naujas, didžiulis pavojus, neabejoju tuo.

Ar kaime kūryba ir vaizduotė plačiau skleidžia sparnus? Mūzoms čia daugiau erdvės?

Koncertai vyksta, visus šiuos metus važinėjau po koncertus su sūnumi ant kupros. Apie antrą knygą galvoju jau seniai. Kad ją parašyčiau, reikėjo laukti, kol gyvenimas po pandemijos taps normalus. Dabar, rodos, viskas kaip anksčiau, taigi pradėsiu ją rašyti.