Ėmėsi mitybos kultūros verslo: „Jei skiri produktą, tai ir netikrą žmogų pajusi“

Jūsų bendrovės pavadinimas man asocijuojasi su kūno kultūros pamokomis. Tačiau agituojate ne sportuoti, o sveikai maitintis?

Šis žodžių junginys – daugiasluoksnis. Tai – ir kultūringas požiūris į kūną, ir maisto kultūra, o ne chaltūra. Savo veiklą prieš dvejus metus pradėjome nuo dienos pietų tiekimo biuruose dirbantiems žmonėms. Maistą į darbovietes vežame iki šiol. Bendradarbiaujame su mitybos specialistais, nes norime, kad mūsų paruoštas maistas ne migdytų, o suteiktų energijos. Mityba – gana įdomus dalykas: smegenys, nors sudaro tik apie du procentus bendro kūno svorio, suvartoja apie dvidešimt procentų gaunamų kalorijų. Todėl stengiamės, kad mūsų gaminami pietūs jas užkurtų – dar ir dėl to esame „Kūno kultūra“. Nors šiandien jau darome daugiau – žmones maitiname ir vakarais: rūpinamės renginių aptarnavimu.

Kam subalansuotos šventinės vaišės?

Hedonizmui – kad renginių, kuriuos aptarnaujame, svečiai pajustų malonumą. Visada rūpinamės savo svečių energija: per pietus – kad pavalgę būtų veiklūs, vakare – kad norėtų švęsti.

Šia veikla užsiimate dvejus metus. Kas buvote anksčiau?

Esu baigęs informacijos vadybos studijas. Po universiteto nuėjau į vieną vadybos konsultacijų kompaniją. Ten rūpinausi informacine sistema ir žinių organizavimu, paskui pradėjau dirbti su klientais, vesti seminarus. Mano specializacija buvo komunikacijos ir žinių vadybos projektai. Ten išdirbęs penkerius metus, išvykau į Italiją mokytis ekonomikos ir vadybos.

Kodėl į Italiją?

Nenorėjau važiuoti, tarkim, į Londoną, nes ir taip gana gerai mokėjau angliškai, – traukė naujos patirtys ir žinios. Seniai esu italofilas. Prieš tai buvau nemažai Italijoje keliavęs, žavėjausi jos gastronomija.

Dvejų metų studijoms pasirinkau vieną geriausių Europos ekonomikos mokyklų – Milane esantį Bocconi universitetą. Per tuos metus išmaišiau visą Italiją. Draugai juokdavosi, kad šalį pažįstu geriau nei dauguma vietinių. Ir jie neklydo: italai, kaip ir lietuviai, nedaug keliauja po savo kraštą...

Atsivėriau Italijos kultūrai, mokėjimui mėgautis maistu, kokybiškam laisvalaikiui.

Paskutines dienas Milane leidau su draugu iš Vilniaus. Vieną vakarą, kaip ir italai, vakare išėjome į barą aperityvo, paskui – į restoraną ilgos vakarienės, o vėliau dar ir į klubą užsukome. Kitą dieną pradėjome galvoti, kaip tą mėgavimąsi gyvenimu perkelti į Lietuvą. Nutarėme grįžę čia pradėti draugų namuose rengti lėtas vakarienes: virtuvės šefas gamina, svečiai jį stebi, bendrauja, mėgaujasi vynu, maistu ir ragauja vis kitą profesionalo paruoštą patiekalą. Praėjusį rudenį tam projektui, kurį pavadinome „Good Mood“, sukako aštuoneri metai. Tačiau tai – ne verslas, o hobis. Vakarienes organizuoju tik pajutęs impulsą. Pastarąjį kartą tokį gastronominį susibūrimą rengiau praėjusią vasarą Nidos paplūdimyje, kai buvo atvažiavusi bičiulė virtuvės šefė iš Singapūro. Ji atsiskraidino ne tik savo prieskonių, bet ir maisto produktų – net šaldytų jūrų šukučių iš Japonijos! Pats esu gaminęs „Good Mood“ vakarienes du kartus: prieš keturių mėnesių kelionę į Aziją ir grįžęs iš ten.

O kur pritaikėte Milane įgytas universitetines žinias?

Tada man išaušo startupų metas! Pirmiausia su bičiuliais dirbome prie socialinės medijos, reklamų ir interneto programų projekto. Tačiau po kelių mėnesių supratome, mes bandome patekti į jau užpildytą rinką... Tada kitam bendraminčiui padėjau pritraukti investicijų startuoliui „Eruditai“: mes kūrėme į feisbuką integruotą nuotolinio mokymosi platformą. Turėjome planą tą programą pardavinėti kaip su bendrojo lavinimo programomis susijusį mokomąjį turinį aukštesnių klasių moksleiviams. Įdėjome daug tūkstančių marketinginių pinigų, bet pamatėme, kad programą perka tik mūsų draugai – iš smalsumo, norėdami pažiūrėti, ką sugalvojome... Tada mus pastebėjo arabai: platformą įsigijo Dubajaus karališkasis universitetas. Vietos parneriai naudojo mūsų programą šešiose arabų valstybėse kaip lojalumo priemonę bankų ir telekomų klientų vaikams, bet ji neprigijo. Taip baigėsi mūsų pasaulio užkariavimo mokymusi epopėja...

Kurį laiką buvau laisvai samdomas vadybos inovacijų konsultantas. Vienas iš mano konsultacinių darbų buvo Europos Sąjungos remiami projektai „Inovacijų laboratorija“, skirti universitetų bakalaurams ir magistrantams. Man reikėjo padėti studentams susimodeliuoti savo verslus. Kai jie sakydavo, kad neturi idėjų, cituodavau Marcelijaus Martinaičio žodžius, kurie buvo užrašyti ant sienos mano mokykloje: „Bėk, vaike, ton pusėn, ką rodo širdis“. Per tą žiemą poeto žodžius pakartojau kokia penkiasdešimt kartų – vis bandžiau iš studentų išpešti, ką jiems sako širdis...

Maždaug po metų keturiems mėnesiams išvažiavau į Aziją: išmaišiau Tailandą, Filipinus, Balį, buvau Kambodžoje ir Malaizijoje. Vienas iš kelionės tikslų buvo grįžti apsisprendus, ką norėčiau veikti toliau. Keliaudamas paišiau schemas, bandžiau ką nors sugalvoti racionaliai, bet minčių, kurios džiugintų, nekilo. Vieną vakarą Balyje patekome pas moterį, kuri yra nuostabi kulinarė. Ji paruošė fantastišką vakarienę. Prie stalo, mėgaujantis maistu, mane pervėrė išganinga mintis – hobį paversti darbu: pradėti dirbti su maistu. Pagaliau širdis parodė, kur link bėgti!

Kartais verta save pamatyti iš toli, tarsi iš šono?

Balyje buvau tylėjimo meditacijos stovykloje – dešimt dienų meditavau po dvylika valandų. Galva tikrai gerai išsivalė, joje atsirado vietos naujoms mintims ir idėjoms.

Pasaulis yra didelis ir labai įvairus. Norisi jo įsileisti į save kuo daugiau – nuo to daraisi turtingesnis.

Būtina kartais atsitraukti nuo kasdienės veiklos. Visada sveika į savo gyvenimą pažvelgti iš perspektyvos.

Man labai vertinga buvo ir Italijos patirtis: išvažiuodamas maniau, jog kai kurie draugai tokie artimi, kad musė nosies tarp mūsų neįkištų. Tačiau kai nesisuki toje pačioje orbitoje, pamatai, kaip žmonės tolsta, kokiuose kontekstuose esi jiems reikalingas.

Todėl manau, kad jauniems žmonėms būtina pamatyti pasaulio. Patekęs į naują kultūrą, erdvę, kurioje tavęs nepažįsta, turi puikią progą save parodyti kitokį, taip pat gali iš tolo įvertinti situaciją Lietuvoje.

Grįžęs iš Azijos neapsigalvojote – pradėjote kurti savo verslą?

Kol idėją įgyvendinau, praėjo maždaug metai. Ir pradžių „Kūno kultūroje“ meniu planavau ir prie viryklės stovėjau pats. Man tai nebuvo naujiena. Save atsimenu kokių aštuonerių devynerių metų namuose kepantį pyragus ir pyragėlius. Paauglystėje virtuvei laiko likdavo mažiau, bet pradėjęs gyventi savarankiškai vėl pradėjau gaminti. Pirmas vakarienes organizuodavau, kai man buvo dvidešimt: valgyti kviesdavausi draugus, o šeimininkauti – gerą bičiulį virėją, kuris ruošdavo valgį, o aš per petį žiūrėdavau, kaip jis darbuojasi. Keliaudamas visada stengiuosi nueiti į kulinarijos kursus: mokiausi ir gyvendamas Italijoje, ir keliaudamas po Aziją. Prancūzijoje esu sau gaminęs vakarienę „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto restorano virtuvėje su tituluotu šefu.

Beveik metai, kai „Kūno kultūroje“ pats nebegaminu – dirba patyręs profesionalas.

Nesigailite tąsyk paklausęs širdies?
Maitinimas – labai sunkus verslas. Jei tai būčiau žinojęs, kažin, kiek būčiau paisęs to širdies šauksmo... Tačiau įsivėlus į mūšį trauktis nėra kur. Ta veikla mane visiškai veža. Žinoma, yra daug sunkių dalykų, bet imi ir darai. Man labai patinka būti tarp žmonių, rūpintis, kad jie maloniai jaustųsi. Tai pakrauna. Nors virtuvė, renginių aptarnavimas – tai nuolatinis force majeure tvarkymas.

Seniai atradau, kad maistas yra labai įdomus dalykas. Valgydamas žmogus gali tenkinti tiek poreikių: biologinį – pasisotinti, socialinį – pabendrauti, gauti naujų patirčių ir skonių. Maistas yra ir sudėtingas kultūrinis fenomenas.

Mėgstu juokauti, kad žmonės valgo ne patiekalą, o savo įsitikinimus, savo pasaulio vaizdą. Džiugu, kad į tai, kas yra lėkštėje, kreipiama vis daugiau dėmesio. Man atrodo, kad jei skiri gerą produktą nuo prasto, tai gal ir netikrą žmogų pajusi. Ir vidinio pasaulio turtingumas su maisto turtingumu turi tiesioginį ryšį. Tiekdami gerą, gražų, skanų maistą, tikiuosi, prisidedame ir prie žmonių vidinio pasaulio tobulinimo. Juk reikia save įprasminti kokiu nors būdu! Randi tokių žaismingų paaiškinimų ir darbe sukiesi su visai kitokia nuotaika...

Matyt, nuolatos kas nors teiraujasi, kada atidarysite savo restoraną?

Praėjusį pavasarį su dviem bičiuliais vieno iš jų dvarelyje užsėjome daržą. Paskui visą vasarą sekmadieniais iš užaugusio derliaus ten, Vilkinėje, ruošėme brančą: žmonės matydavo, kaip šefas su pintine eina į daržą salotų, o po dešimties minučių jas patiekia svečiams.

Šiais metais ten ketiname įrengti penkiasdešimties vietų savaitgalio restoraną. Jau dairomės sėklų, norime vėl auginti daržoves.

Labai seniai manęs draugai klausinėja, kada turėsiu restoraną. Anksčiau atšaudavau, kad niekada – nesuprasdavau, kodėl jie nori mane prikaustyti prie vienos vietos. Arba sakydavau, kad tuo užsiimsiu nebent kai būsiu pensijoje. Atrodo, kad pirmasis restoranėlis, nors savaitgalinis, nors ne mano vieno, bus atidarytas anksčiau...

Gardus maistas daugeliui asocijuojasi su atsipalaidavimu, laisvalaikiu. Kam laiką, likusį nuo verslo, skiriate jūs?

Turiu daug visai kitokios veiklos. Esu tarptautinių profesionalų tinklo „Globalios Lietuvos lyderiai“ steigėjas ir valdybos narys. Tai – mano duoklė šaliai, pastangos, kad visiems čia būtų geriau gyventi. Pagrindinė tinklo mintis – kuriant geresnę Lietuvą pasinaudoti emigravusių profesionalų patirtimi. Mes kasmet rengiame „Globalios Lietuvos apdovanojimus“, kuriuos globoja šalies Prezidentė.

Save atsimenu Sausio 13-osios dienomis. Nors tada, 1991-aisiais, buvau tik vaikas, piešiau patriotinius plakatus, esu keletą užkišęs barikadų, kurios juosė Seimą. Tada atsiradęs patriotizmo jausmas niekada neišblėso. Manau, kad Lietuvą turime kurti mes patys – šalies piliečiai. Taip ne tik galvoju, bet ir darau. Priklausau Lietuvos Tūkstantmečio „Rotary“ klubui – ten vykdome kelis socialinius projektus. O nuo pasaulio atsijungiu gamtoje ar knygose.