Etnologė Eglė Valentė: „Užgavėnės – bendruomenės terapinis procesas“

Užgavėnių analogai – Venecijos ir kiti pasaulio karnavalai

Tokio pobūdžio šventė, kaip Užgavėnės, vyksta visame pasaulyje. Viena iš pačių žinomiausių Užgavėnių – Venecijos karnavalas. „Kartais galvojame, kad esame vieninteliai ir išskirtiniai. Karnavalai nusirita per visą žemę. Italijoje tokia šventė vyksta apie 10–12 dienų įvairiuose miestuose ir miesteliuose skirtingu laiku, tad turistai gali juose apsilankyti. Tai įspūdinga šventė. Žinoma, Venecijos karnavalas yra aukščiausio lygio, centrinis, jis sutraukia daugiausiai turistų. Juk tai labai rafinuota šventė, kurios negalime lyginti su mūsų Užgavėnėmis.

Šventė, panaši į Užgavėnes, svarbi visoms tautoms. Juk keičiasi klimato sąlygos, gyvensena, laukiama sugrįžtant paukščių, derliaus pradžios, sėjos.

Venecijoje kaukės nepaprasto grožio, labai puošnios, prabangios, karnavalinius kostiumus ir kaukes užsako ir perka turtingi žmonės. Jie čia suvažiuoja iš viso pasaulio. Į Venecijos karnavalą kasmet kviečiami įvairių tautų atstovai su jiems būdingomis kaukėmis, šitaip parodoma pasaulio Užgavėnių tradicijų įvairovė. Švenčia ne tik italai, bet ir daugelis kitų tautų: laibai įspūdinga Valensijos miesto šventė Ispanijoje, bulgarai festivalį Užgavėnių tema rengia Perniko miestelyje šalia Sofijos. Jų kaukės – labai didelės ir masyvios. Rusų Maslenica – taip pat Užgavėnės su tik jiems būdingais papročiais“, – pasidairyti po kitas kultūras ir atrasti panašumų skatina etnologė.

Taigi šventė, panaši į Užgavėnes, svarbi visoms tautoms. Taip yra dėl to, kad keičiasi klimato sąlygos, gyvensena, laukiama sugrįžtant paukščių, derliaus pradžios, sėjos.

Dėl to reikia atlikti apeiginius veiksmus, kurie ne tik senovėje, bet ir dabar yra labai svarbūs. Užgavėnių šventė orientuota į būsimąjį derlių, naujo ciklo pradžią, kada žemei laikas busti, atsigauti.

Švenčiate nesuvokdami prasmės? Tai nesumenkina poveikio

Etnologė Eglė Valentė sako, kad dabar žmonės daug ką daro nesuprasdami tradicijų, papročių ir jų reikšmės. Be to, dažnai net nenori pasidomėti, įsigilinti. Tačiau net ir taip švenčiant poveikis nenuginčijamas.

„Mes sąmoningai daug ko nebesuvokiame. Kita vertus, tai nesumenkina šventės prasmės ir poveikio. Juk dažnas nežino, kodėl per Velykas marginame kiaušinius. Daugelis pasakys, kad močiutė, mamytė ar tėvelis taip darė. Taip reikia, tokia tradicija. Bet kodėl tai būtina, žino tik vienas žmogus iš tūkstančio. Kiekvienos šventės metu buriame, lemiame ateitį. Vis dėlto poveikis yra, nes atliekame apeiginius veiksmus. Pats žodis „apeiga“ reiškia „apeiti“. Galima apeiti savo keturis namų kampus, miestą. Žmonės ne šiaip išeina į gatves vykstant karnavalams, procesijoms?“ – susimąstyti apie gilesnes tradicijas kviečia etnologė.

Terapinis Užgavėnių poveikis

„Iš tikrųjų Užgavėnės – galingas psichoterapinis procesas, – neabejoja E. Valentė. – Ir miestui, ir kiekvienam žmogui atskirai. Ar tai būtų Rumšiškės, ar Vilnius, ar mažas kaimelis. Keičiasi klimatas, vadinasi, keisis gyvensena. Reikia pasirengti pokyčiams, o persirengimas pats savaime jau yra pokytis.“

Psichoterapinį poveikį turi ir kaukės. Galima įžiūrėti toteminių dalykų, o gerbtini gyvūnai, galima sakyti, yra tam tikra apsauga. Ir dabar Užgavėnių metu galima išvysti vedžiojamą mešką, dedamasi vilko kaukę, taip pat ožio, kuris yra tarpininkas tarp velnio ir žmogaus. Galima išvysti ir gervę.

Kita kaukių grupė – raganos, velniai, kiti mitologiniai personažai – siejami su derlingumu, vaisingumu. „Pavyzdžiui, velnio pavadinimas kilęs nuo žodžio „velėna“, kurioje nykstantys augalai duoda derlingumą žemei, todėl pavasarį čia sėkmingai atgimsta augmenija. Tas pats yra ragana, kuri sugeba įgalinti veiksmus, kad derlius būtų geresnis“, – mitologinę skraistę praskleidžia E. Valentė.

Tai kurgi tas Užgavėnių psichoterapinis poveikis? Jei kasdieniame gyvenime mes ką nors pavadintume ragana ar velniu, tai būtų išties nederama. Šios šventės yra skirtos tam, kad žmogus išgyventų tai, kas kasdieniame gyvenime draudžiama, neleidžiama, yra baisu, galbūt negražu ir pan.

„Kai ateina gamtos virsminis momentas, tada galime pabūti personažais, kurie padeda išreikšti tai, kas mumyse užslėpta, nepažinta, bet stipru. Užgavėnės yra puiki proga visus giluminius dalykus paleisti į išorę. Atkreipkite dėmesį, kad Užgavėnėse yra daug humoristinių žaidybinių dalykų: pašiepiama, parodoma tai, kas negražu, nederlinga, nemalonu. Tai atliekama tam, kad būtume derlingesni, vaisingesni visomis prasmėmis tiek kasdieniuose darbuose, buityje, tiek kūryboje.“, – ieškoti gilesnių prasmių skatina E. Valentė.

Dar viena persirengėlių grupė – profesijos ir tautybės: daktarai, kunigai, žydai, čigonai, vengrai (svetimieji). Anksčiau nebūtumėte išvydę rusų kareivio, arabo, juodaodžio, o dabar – įprasta. Tai rodo, kad šventė yra gyva, tradicijos natūraliai kuriamos, tęsiamos. Tos šventės metu leidžiama įsikūnyti į tai, kuo nesi. Psichoterapija ir yra pabūti, išgyventi ir pažinti kitą, kitokį žmogų per vaidmenį. Tai giliausia ir svarbiausia Užgavėnių šventės esmė. Etnologė pabrėžia, kad tik bandydami pažinti, plečiame pasaulėvoką.

Valgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą

Etnologė Eglė Valentė tikina, kad patiekalų valgymo tradicijos skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi. Taip pat nesutariama, kiek kartų tą dieną reikėtų valgyti. Visgi aišku viena – maistas turi būti sotus, riebus ir jo turi nepristigti.

„Vienur valgo 7, kitur 9, o yra ir tokių vietų Lietuvoje, kur priimta valgyti net 12 kartų. Būdavo juokaujama, kad pilvas turi būti kietesnis už kaktą. Svarbiausia – daug ir sotaus maisto: blynai, kiauliena, troškiniai. Juk šventė skirta gausumui. Jei visus vaišinsi, bendrausi, tai ateinantys metai bus ir derlingi, sotūs ir gausūs“, – neabejoja etnologė.

Užgavėnės – šventė, turinti seniausias tradicijas

Užgavėnių eitynės vadintos įvairiai, smagus pavadinimas – varmasa. O dabar atsirado žodis karnavalas. Užgavėnės švenčiamos 7 savaitės iki Velykų. Kita diena – Pelenų diena. Aišku, bažnyčioje niekas Morės nedegina, tačiau ši tradicija kaip tik ir lemia simbolinį pelenų atsiradimą.

Etnologė aiškina, kad Morė, marios yra sąstingio simbolis. Ten yra šaltas vandens ir požemio pasaulis. Morės deginimas – šalčio ir mirties, žiemos, marumo išvijimas. Kas sudeginama, tas dūmais pakyla į dangų, kad, atėjus laikui, vėl grįžtų žemėn. Taip įprasminamas gamtos cikliškumas. Morė išlydima, kad rudenį grįžtų drauge su žiema, tik mes to Užgavėnių šventės metu neminime.

Lašininis ir kanapinis – geriausiai žinomi personažai. Jų su niekuo nesumaišysi. Lašininis įkūnija mėsėdį laikotarpį, o kanapinis, žinoma, simbolizuoja augalų pasaulį. Augaliniu maistu reiks tenkintis iki paukščių parskridimo, o tada stalus papuoš įvariaspalviai kiaušiniai – margučiai.

Etnologė tikina, kad išgyvenus laikotarpį, kai Užgavėnės buvo draudžiamos, kultūrinė atmintis niekur nedingo, ji keliavo iš kartos į kartą. „Nors yra draudimų, tradicijos išlaikomos. Užgavėnės vyksta visame pasaulyje, todėl tikrai nereikia bijoti, kad užmiršime. Užgavėnės – viena iš geriausiai išlikusių švenčių. Nors galime kurti ją naujoviškiau, verta išlaikyti ir tradicijas“, – neabejoja etnologė.

Lietuviai vis dar nedrąsūs švęsti

Yra žmonių, kurie į šventę numoja ranka ir Užgavėnių nešvenčia. Tačiau etnologė tikina, kad net jei nešvenčiate, blynų valgymas – absoliutus reiškinys: „Jei pats nekepi, tai kaimynė atneša, darbovietėje pasiūlo.“

„Reikėtų nepamiršti, kad blynas yra saulės simbolis, kuriuo tarsi kviečiame pavasarį. Mes esame žemdirbių tauta, toks mūsų paveldas. Saulės pavidalo valgis atgręžia į vidinę žmogaus saulę, kuri įgalina naujiems kūrybingiems darbams ne tik žemdirbius, bet ir visų profesijų žmones. Esame nedrąsūs švęsti, lietuviai kartais nesuvokia, kodėl tą reikia daryti. Visgi tikriausiai nėra mokyklos, gimnazijos, kuri negamintų kaukių ir neorganizuotų linksmos šventės savo bendruomenėje. Manau, viskas vyksta pozityviai, link gražesnės, šviesesnės ir kūrybingesnės mūsų gyvensenos perspektyvos“, – pokalbį baigia etnologė Eglė Valentė.