Skaitytojo įspūdis: islamofobija kaltinamo prancūzų rašytojo romanas ne apie musulmonus

„FaceAbook“ skiltyje Karolis Klimas dalinasi įspūdžiais apie savo perskaitytas knygas – tekstais, nepretenduojančiais į profesionalią literatūros kritiką, tačiau skatinančiais daugiau domėtis ir diskutuoti apie (ne)mėgstamus kūrinius, jų autorius, dalintis patikusiomis mintimis ir kitais susijusiais komentarais.

Šį kartą – apie Michelio Houellebecqo romaną „Žemėlapis ir teritorija“.

Paprastai aš neskaitau grožinių kūrinių, kurių autoriai dar gyvi, bet neseniai padariau išimtį – paėmiau į rankas Michelio Houellebecqo romaną „Žemėlapis ir teritorija“. Šią knygą man perskaityti reikėjo dar praėjusiais metais, besiruošiant vienai vizualumo paskaitai, tačiau aš, būdamas netikęs studentas, tai padariau tik dabar (lai pasitarnauja šis įrašas kaip įrodymas buvusiems dėstytojams, kad namų darbus aš visgi atlieku, nors ir pavėluotai). Tam skirtų poros dienų tikrai nesigailiu ir galiu pasakyti, kad „Žemėlapis ir teritorija“ paliko man visai neprastą įspūdį. Bet pradėkime nuo autoriaus.

M. Houellebecqas – kontraversiškas prancūzų rašytojas, pagarsėjęs savo pasisakymais prieš musulmonus ir islamą. Iškart po 2015 metų sausį „Charlie Hebdo“ redakcijoje vykusių žudynių pasirodė naujas autoriaus romanas, o pats M. Houellebecq‘as buvo pavaizduotas ant pastarojo žurnalo viršelio. Rašytoją netgi ėmėsi saugoti policija, nes prieš menininką nusiteikusių musulmonų šalyje buvo daugiau nei pakankamai – keturios musulmonų grupės jau anksčiau buvo apkaltinusios rašytoją (kritikos minėtai religinei grupei nestokojančiam ir savo kūriniuose) rasistiniais pasisakymais ir už tai patraukusios jį į teismą.

Turiu pripažinti, kad tokios temos knygose manęs paties, kaip skaitytojo, visiškai nedomina, ir aš džiaugiuosi, kad pažintį su minėtu autoriumi pradėjau būtent nuo „Žemėlapio ir teritorijos“. Tai – Goncourt‘ų premija apdovanotas romanas, kuriame pagrindine tema tampa... menas. Gal tiksliau šiuolaikinis menas. Dėl to ir knyga bus įdomesnė tiems, kurie apie jį bent šiek tiek nusimano. Kadangi pastaruoju metu tenka nemažai bendrauti su dailininkais, aptikti „Žemėlapyje ir teritorijoje“ Damien‘o Hirsto, Jeffo Koonso ir kitas susijusias pavardes bent jau man buvo tikrai smagu.

O pati knyga pasakoja jau fiktyvaus herojaus Džedo Martino meno karjeros kelią. Romanas atskleidžia, kad vakarietiškoje šių dienų visuomenėje konceptualisto kuriamų darbų populiarumą dažnai nulemia sunkiai prognozuojamos meno rinkos tendencijos, pažintys ir įvairūs savaiminiai procesai. Svarbiu kontekstu čia tampa kapitalistinė sistema ir iš jos kylantys padariniai: žmonių susvetimėjimas, vienatvė, vartotojiškumas. Neveltui, romane daug dėmesio skiriama ne tik samprotavimams apie meną, bet ir įvairių daiktų (automobilių, fotoaparatų ar vandens šildytuvų) aprašymams.

Daugiau apie knygą nepasakosiu, bet pasidalinsiu viena patikusia citata, kurioje M. Houellebecqas savaip atsako į klausimą, ką reiškia būti menininku:

„Būti menininku pirmiausia reiškia būti paklusniam. Tai yra paklusti mįslingiems, nenuspėjamiems ženklams, kuriuos, nieko geriau nesant bei neatsiduodant jokiam religiniam tikėjimui, turėtume vertinti kaip intuicijos proveržius; tie ženklai, kad ir kaip būtų, įsakinėja valdingai ir kategoriškai, nepalikdami nė mažiausios galimybės nuo jų išsivaduoti, – išskyrus tuos atvejus, kai prarandamas bet koks vientisumo pojūtis bei savigarba. Tie ženklai gali priversti menininką sunaikinti savo kūrinį; netgi ištisą eilę kūrinių, tam, kad jis pasuktų visiškai nauju keliu, o kartais eitų nežinia, neturėdamas jokio aiškesnio orientyro nei vilties dėl kūrybinės veiklos tąsos. Dėl to, vien dėl to menininko dalia gali būti laikoma sunkia. Dėl to, vien dėl to menininko veikla skiriasi nuo visų kitų profesijų ar užsiėmimų.“

Daugiau knygų apžvalgų ieškokite feisbuko puslapyje: https://www.facebook.com/TiltoGatvesRasytojas/.