Fausta Marija Leščiauskaitė: „Ar bažnyčia imsis pokyčių? Kažkada ausis teks atsikimšti“
Jau daugiau nei savaitę socialiniuose tinkluose verdančios diskusijos dėl Stambulo konvencijos suskaldė visuomenę į skirtingas stovyklas. Pasigirdus kai kurių dvasininkų raginimams nepritarti Stambulo konvencijos ratifikavimui dėl neva galimos LGBT narių grėsmės tradicinei šeimai ir pasipylus įžeidinėjimams, „Užkalnio“ žurnalo redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė apsisprendė trauktis iš bažnyčios bendruomenės. Toks jos sprendimas sulaukė įvairiausių komentarų ir vertinimų.
Apie sprendimą atsiskirti nuo Bažnyčios bendruomenės F.M.Leščiauskaitė pranešė trečiadienio vakarą. Moteris pasakojo, kad priimti šį sprendimą galutinai paskatino kai kurių dvasininkų pasisakymai, nukreipti prieš LGBT bendruomenę.
Penktadienio popietę žurnalistė „Facebook“ paskyroje publikavo įrašą, kuriame atviravo, kokių reakcijų sulaukė iš tikinčiųjų bendruomenės, pranešusi apie sprendimą atsiskirti nuo Bažnyčios. Atviru laišku „Užkalnio“ žurnalo redaktorė sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Iš tiesų senokai nebuvau sulaukusi tokio skaičiaus pasiuntimų, kokio sulaukiau iš bažnytinės bendruomenės. Nesu jautri keiksmažodžiams, mielai nusikeikiu, kai pakyla noras, bet visą laiką galvoji, žmogus, kad jie ten turėtų būti kažkokie geresni, kilniaširdiškesni, tyresni. Kita vertus, nuo seno yra bobų, į bažnyčią keliaujančių susirinkti pletkų, ir yra žmonių, kurie maldoje randa ramybę bei prasmę.
Man labai svarbu pasikartoti, kad savo žingsniu neturiu tikslo įžeisti tikinčiųjų pasirinkimo. Jų dievas yra jų teisė. Jų malda – jų teisė. Jų tikėjimas – jų teisė. Gerbiu jų tikėjimą, poreikį bažnyčiai, klausimas tik vienas – ar jiems pavyks gerbti manąją teisę? Vieniems pavyksta, kiti prisidengę dievo vardu ateina pasikolioti.
Gavau keletą asmeninių laiškų iš kunigų. Ne visus dar spėjau atsakyti, bet atsakysiu – tačiau jie skleidžia ramybę. Visi iki vieno sako gerbiantys laisvą pasirinkimą. Daug pagarbos bažnyčiai atnešė Kelmės parapijos klebono atsakymas, taktiškas ir gražus, su gražiais ir iš tiesų dvasingais palinkėjimais.
Tačiau realybė apie oficialų atsiskyrimą nuo bažnyčios nėra tokia džiugi. Žmonės sako negaunantys atsakymų, nors klausia klausimų, man ir pačiai Vilniaus arkivyskupijos kurija kol kas neatsakinėja, bet neskubinu nusiteikimo – gal dar tikrai atsakys, dar laiko praėjo palyginus mažai. Kita vertus, ne vienas žiniasklaidos atstovas jau spėjo papasakoti, kad paprastai mielai kalbantys dvasininkai šį kartą kaip velnio kratosi situacijos komentavimo. Išskyrus porą, kuriems aš ir pati labai simpatizuoju, žaviuosi.
Žmonės juokingai klausia, ar būtina buvo sprendimą pranešti viešai. Bet aš esu turinio kūrėja, pasirinkusi kalbėti ne apie maudymosi kostiumėlių madas, o apie savo pačios nuomones, išgyvenimus ir vertybes. Ir kai rašau apie savo santykį su Seimo narių veiksmais, kai rašau apie šunis, kai rašau apie smurtą – kažkodėl tokių klausimų nekyla. Manau, kad tik man nuspręsti, kokius klausimus noriu aptarinėti viešai. Ir šį noriu. Nes tai yra civilizuotas būdas demokratinėje valstybėje pareikšti savo pažiūras – palikti tavo įsitikinimų neatitinkančias bendruomenes ir apie tai kalbėti.
Ar bažnyčia imsis pokyčių, nes Fausta Marija Leščiauskaitė sako, kad negerbia jų pastarųjų dienų šnekų? Ne, nemanau. Bet Fausta Marija Leščiauskaitė yra ne viena. Yra daug žmonių, kurie sako, kad bažnyčios atstovų kalbos apie homoseksualius asmenis kaip iškrypėlius, yra gėdingos ir nuodėmingos. Tame tarpe – ir tikinčiųjų žmonių. Net ir dvasininkų. Ir gal ne šiandien, gal ir ne rytoj, bet kažkada ausis teks atsikimšti. Arba bažnyčia skils dar kartą, kaip istorijoje jau buvę. Tiesa, man regis, skilimas jau prasidėjęs.
Nebuvo drąsu priimti tokį sprendimą, bet padariau ir palengvėjo. Dievas ir velnias yra veiksmuose. Ir labai gali būti, kad mano nepritarime žmonių skirstymui dievo yra daug daugiau nei kai kurių priklaupime prieš altorių“, – mintimis dalijosi Fausta.
