Filmo apie Saulių ir Paulių žvaigždė Marijonas Kovalis – kino naujokas iš striptizo klubo

31 metų dvimetrinis milžinas, Vilniaus striptizo klube dirbantis apsauginiu, dėl menko išsilavinimo kompleksuoja. Tačiau kai atsiveria,  paperka nuoširdumu ir įdomia savo istorija. Jo paties gyvenimas panašus į filmo siužetą: kriminalinio pasaulio patirtis, meilė ir vaikas, augantis su musulmonu patėviu Didžiojoje Britanijoje, su birbyne skinti laurai muzikiniuose konkursuose ir mestos studijos konservatorijoje. M.Kovalis sako, kad jis turėjo svajonių, bet skurdas privertė jas mesti ir ieškoti būdų, kaip užsidirbti pinigų.

Tačiau dabar vyras pradeda jausti, kad likimas aplinkkeliais jį prie svajonės vis dėlto atvedė. Būtent prie dabartinės darbo vietos – striptizo klubo šalia sostinės Rotušės aikštės – jis buvo pašauktas į didįjį kiną. Po filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ Marijonas nusifilmavo ir televizijoje: „Dviračio žiniose“, LNK naujametiniame žiburėlyje.

Vieną vakarą, sėdėdamas namie prieš darbą, Marijonas papasakojo, ką jo gyvenime pakeitė žinomumas ir kaip jis ketina šią netikėtą sėkmę išnaudoti.

Šiuo metu kinuose rodomas filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, kuriame tu vaidini. Prieš tai gerą pusmetį tavo užkrečiantis juokas skambėjo filmo anonsuose. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, ar svetimi žmonės tave atpažįsta?

Ne kartą stovėjau prekybos centro kasoje ir mačiau, kaip vaikai rodo į mane pirštais. Suaugę santūresni, jie gatvėje man nusišypso. Tačiau daugiausia netikėtumų sulaukiau iš draugų ir pažįstamų – vieni palaiko, kiti, jaučiu, kad pavydi.

Iš ko sprendi, kad pavydi?

Sako man, kad sužvaigždėjau. Nors aš elgiuosi ir bendrauju įprastai. Be to,  kai kurie niekaip negali patikėti, kad aš į kiną papuoliau tiesiog iš gatvės. Sakau – patikėkit, tokių stebuklų būna.

O ar pats iš karto patikėjai tuo stebuklu, kai tau pasiūlė vaidinti kine? Atsimeni tą akimirką?

Atsimenu, buvo tamsu. Rotušės aikštėje vyko kažkoks renginys, buvo pilna žmonių. Stovėjau lauke prie striptizo klubo. Žiūriu – eina du vaikinai, panašūs į užsieniečius. Aš iškart juos angliškai užkalbinau: „Do you wanna go to club?“ (liet.: ar norite užsukti į klubą?). O jie man lietuviškai atrėžia – ne, mums klubas nereikalingas. Ir eina pro šalį. Staiga matau, kad sustoja, atsisuka ir grįžta. Galvoju, gal ant manęs pyksta, gal kažkada aš jų į klubą neįleidau? O jie priėję sako: „Norime filmuoti filmą, mums reikalingas toks personažas, kaip tamsta. Daug kalbėti nereiks, personažą nušaus.“ Apsimainėme kontaktais. Taip susipažinau su filmo režisieriais Simonu Aškelavičium ir Ričardu Marcinkum. Tiesa, tą vakarą galvojau, kad jie mane „išdūrė“. Tačiau, kai po kurio laiko paskambino ir pakvietė į bandymus, rūbų matavimus, supratau, kad viskas vyksta iš tikrųjų.

Kodėl sutikai be svarstymų, nors ir iš pradžių įtarei, kad pasiūlymas gali būti pokštas?

Aš visada svajojau tapti įžymiu. Nesvarsčiau, kaip tai padarysiu, bet visada norėjau. Man labai patiko filmuotis. Pagalvojau, kad dabar norėčiau mokytis aktorystės.

Kaip tau iš patirties atrodo, ar sunkus tai darbas – vaidinti kine?

Man sunkiausia buvo nežiūrėti į kamerą. Vis žvilgčiodavau, dėl to režisieriai turėjo vargo, tekdavo kartoti dublius. Visa kita man nebuvo sunku, o įdomu. Ir dabar pats filmus visai kitaip žiūriu – matau montažo klaidas, šešėlį ne vietoje. Anksčiau tokių dalykų nepastebėdavau.

Toje filmo scenoje, kurioje sėdite mašinoje su aktoriais Evaldu Jaru, Giedriumi Savicku ir Mariumi Repšiu, tu ilgai juokiesi. Ar sunku buvo tau tai padaryti, daug dublių prireikė?

Dublių buvo kokie penki šeši. Kadangi šioje scenoje reikėjo valgyti ledus, tai per tiek kartojimų suvalgiau net keturias porcijas. O pasileisti kvatotis man padėjo aktoriai – jie taip smagiai juokavo, kad aš natūraliai pradėjau juoktis.

Ar gyvenime esi draugų linksmintojas?

Esu pozityvus žmogus. Nuo vaikystės.

Naujosios Vilnios rajonas, kuriame užaugai, turi nekokią reputaciją. Kaip išlikai toks pozityvus?

Buvau užsiėmęs vaikas, turėjau svajonių. Kasdien po mokyklos eidavau į muzikos mokyklą, grojau birbyne. Buvau gabus, per vienus metus dvi klases baigiau, vien dešimtukais mokiausi, Jono Švedo liaudies instrumentų konkurso laureatu tapau, 8 metus mano nuotrauka muzikos mokyklos garbės lentoje kabojo.  Taip pat ir sportavau daug – papildomai lankiau dziudo treniruotes. Grįždavau vėlai vakare po visų užsiėmimų, neturėdavau jėgų pamokų ruošti. Kitą dieną mokykloje nusirašydavau.

Kas atsitiko, kad nuo gabaus muzikanto kelio nuslydai į kriminalinį pasaulį?

Būdamas paaugliu pradėjau maištauti, tapau „chuliganu“, pradėjau kabinėtis prie kitų mokinių. Mane išmetė iš mokyklos 12 klasėje. Susidėjau su negerus dalykus darančia kompanija, vėliau nuvariau automobilį, sėdėjau už tai kalėjime. Naujojoje Vilnioje neįmanoma kitaip. Jei nedalyvauji su „chebra“, nedarai nusikaltimų ir nepermiegi per naktį su keliom merginom, esi niekas. Mūsų šeima gyveno skurdžiai, augom trys broliai be tėvo, viena mama mus išlaikė. Reikėjo prasimanyti pinigų. Dėl šios priežasties ir Vilniaus konservatorijoje negalėjau studijuoti, – neturėjau lėšų už mokslą sumokėti.

Ar gailiesi to?

Tada nebuvo gaila. Įstojau į konservatoriją, į ją priima po 10 klasių. Tačiau jau tą vasarą susiradau darbą – tolimųjų reisų vairuotojo. Supratau, kad galiu turėti pinigų ir nesimokydamas, mokslus nustūmiau į šalį. Juk tuo metu man buvo 18 metų, o gavau 700 litų algą. Tais laikais jaunuoliui tai buvo dideli pinigai.

Ir kur tas 18 metų jaunuolis pinigus leido?

Nusipirkau automobilį „Audi 200, 22“, turbo klasės. Iškart atsirado merginų. Tada ir atrodžiau gerai, intensyviai sportavau. Lėkdavom 240 km per valandą greičiu su ta mano „Audi“. Gerai, kad neatsitiko nelaimė. O juk galėjo baigtis tragiškai. Dabar, kai pažiūriu į jaunus kelių erelius, man jų elgesys atrodo kvailas.

Išsisukai ir be tragiškų avarijų, ir be baudų policijai?

Nuo policijos bėgdavau. Mano „Audi“ didesnį greitį išvystydavo už jų „Volkswagen“ (šypsosi). Bet įkliuvau. Iki šiol moku antstoliams.

Kas tave privertė mesti visuomenėje netoleruojamą gyvenimo būdą?

Meilė. Mergina. Mes susitikome labai jauni, kai man buvo 19 metų, jai – 20. Susilaukėme sūnaus. Pykdavomės. Išsiskyrėme. Dabar ji gyvena Didžiojoje Britanijoje, kartu su mūsų sūnumi ir musulmonu vyru. Jis labai griežtas, neleidžia man su vaiku matytis.

Bet juk tai tavo vaikas, tu turi teisę.

Atsitiko taip, kad man uždrausta prie jų namų artintis. Esu kažkada nuskridęs pasimatyti su sūnumi. Jis, tas musulmonas vyras, pradėjo vyti mane lauk, klausti, ko aš čia atvykau, kad sūnų augina jis. Nesusivaldžiau, sudaviau jam. Primušiau. Didžiosios Britanijos teismas man uždraudė artintis prie jų namų.

Jokiomis priemonėmis su sūnumi nebendrauji?

Per buvusiosios gimines sužinau, kaip jam sekasi. Dabar jam 10 metų. Jis manęs neatsimena. Iš dalies aš esu laimingas, kad jis išvažiavo į užsienį, gyvena pakankamai gerai, jam nereikia skursti. Daugiau šia tema nenoriu šnekėti, man ji labai skaudi.

Įsivaizduoji save ateityje gyvenantį su moterimi, kuriantį šeimą?

Man atrodo, aš buvusios meilės nepamiršęs. Nesutinku nė vienos moters, kuri būtų pranašesnė už ją.  Kai sutiksiu tokią – būsiu kartu. Dabar jau žinau savo charakterį, kokios man moters reikia. Aš esu kaip degtukas – greitai įsiplieskiu, todėl moteris šalia manęs turi būti išmintinga, rami, švelni, manęs specialiai neuždeginėti.

Ar dabar susilauki moterų dėmesio dėl to, kad esi matomas kine, televizijoje?

Dabar mano kūno sudėjimas toks, kad moterims nelabai patinku. Kai mečiau sportą, bet maisto porcijų nesumažinau, priaugau antsvorio. Tačiau dabar bandau atsigriebti: lankau sporto klubą, sunkiąją atletiką. Rąstus kilnoju. Noriu būti stipruolis, bet kol kas dar silpnas jaučiuosi (juokiasi).

Marijonai, kokiomis svajonėmis gyveni šiandien?

Konkrečiai dėliojuosi planus – kitais metais noriu lankyti vakarinę mokyklą, baigti 12 klasę. Pastebiu, kad išsilavinimas žmonėms svarbus. Norėčiau dirbti vadybininku. Tačiau kai per pokalbį darbdavys sužino, kad nesu baigęs mokyklos, tai visi šansai įsidarbinti dingsta. O ir pats kartais nesmagiai jaučiuosi bendraudamas su kitokiais žmonėmis, ne iš savo pasaulio.

Ar besifilmuodamas jauteisi panašiai, bendraudamas su žinomais Lietuvos aktoriais?

Buvo taip, kad į pirmą filmavimą Anykščiuose aš automobiliu vežiau Giedrių Savicką ir Marių Repšį. Marius mane atsiminė iš dziudo treniruočių – pasirodo, vaikystėje jas lankėme pas tą patį trenerį. Tačiau aš vis tiek visą kelią pratylėjau, vairavau. Jie tarpusavyje šnekėjo apie teatrą, kiną. O aš bijojau ką nors pasakyt, bijojau nusišnekėti ir pasirodyti kvailai. Kai išlipome Anykščiuose, man palengvėjo. Bet jaudinausi, kad Giedrius su Mariumi mane palaikė nedraugišku ir  nemandagiu.

Kas pralaužė bendravimo barjerą?

Giedrius Savickas. Jis kartą priėjo prie manęs filmavimo aikštelėje ir sako: norėčiau į tavo giminės balių patekti. Pas jus nuo maisto stalai, turbūt,  lūžta, nes matau, kad esi mėgėjas pavalgyt. Prajuokino. Pradėjom bendrauti, su kitais komandos nariais šnekėtis. Visi labai geri, mieli žmonės kine dirba. Nebuvau su tokiais susidūręs anksčiau.

Kinas – meno sritis. Ar tavo patirtis jame nesužadino noro vėl muzikuoti?

Kartais pagalvoju, kad norėčiau birbynės. Taip pat fortepijono. Įpirkti negaliu tokio instrumento. Jei kokiame nors viešbutyje ar restorane pamatau – nepraleidžiu progos: prieinu, prisėdu, imu groti. Niekada prieš tai neatsiklausiu personalo, nes sakytų, kad negalima. Bet kai išgirsta jau grojantį, nenuvaro.

Jeigu dar kartą pasiūlytų nusifilmuoti filme, kokiame žanre norėtum save išbandyti?

Meilės istorijos netinka man prie veido. O komedija, kurioje šaudosi, man patiktų.