Filmo „Drugelio širdis“ režisierė Inesa Kurklietytė: „Vaikų auditorija kurį laiką buvo nuskriausta“

Filmas „Drugelio širdis“ pasakoja apie ypatingą berniuką Juozapą, kuris ne tik saugo paslaptį, bet ir turi vabalų viešbutį. Į miestą atvyksta nauja mergaitė, kuri sujaukia viso miestelio gyvenimą ir priverčia vaikus pamatyti Juozapą kitomis akimis, pradėti jį gerbti ir net pamilti.

„Tai filmas apie draugystę. Jis sudomins tiek tėvus, tiek vaikus. Vaikai pamatys bendraamžių nuotykius, atpažins santykius tarp artimųjų ar klasės draugų, o tėvai prisimins vaikystę, susimąstys apie savo mažuosius ir apie tai, ką jie išgyvena tam tikrais gyvenimo momentais“, – filmą pristato I.Kurklietytė.

Tai antras jos režisuotas ilgametražis filmas vaikams, pirmasis buvo 2007-aisiais pasirodęs „Varnų ežeras“. 

Įkvėpė novelė

„Mintis sukurti filmą „Drugelio širdis“ kilo perskaičius nuostabios jaunos rašytojos Modestos Jurgaitytės trumputę novelę „Ypatingas“. Ją skaitant, prieš akis iškyla vaizdas, primenantis ekspresionisto Claude‘o Monet kūrinius.

Berniukas dainuoja pievoje, jis nenori bendrauti su kitais vaikas, jam gera čia leisti laiką. Tai tapo įkvėpimo šaltiniu, o visa istorija, vaikų ir tėvų charakteriai (filme parodomos trys šeimos, turinčios skirtingas bendravimo tradicijas) išsivystė vėliau, jau prisėdus rašyti scenarijaus. Tačiau ta pradinė esencija buvo labai jautriai parašyta novelė vaikams“, – pasakoja režisierė. 

Paklausta, kodėl juostoje nagrinėjama visiems puikiai žinoma draugystės tema, I.Kurklietytė nusišypso: „Nuo pat antikos laikų visame mene yra tik kelios temos: meilė, draugystė, neapykanta, ambicijos – tai, ką visi patiriame.“

Anot jos, kiekvienas išgyvenome tą jautrų amžių – perėjimą iš vaikystės į paauglystę, kai aktualūs tampa klausimai „kas aš esu?“, „kaip į mane reaguoja kiti?“ ir pan. „10–11 metų vaikams labai svarbus aplinkinių požiūris. Kartais viena grimasa, kreiva šypsenėlė,  šnabždesiai tarp kitų gali virsti drama, lūžiu gyvenime, nes viskas esant tokio amžiaus yra paryškintų spalvų, – kalba pašnekovė. – Aplinką ir aplinkinius suvokiame stipriau nei sulaukę brandos, kai apsidaužę šonus išmokstame išgyventi bet kokias patyčias ar priešiškumą. 

Tiesa, filmas labai švelnus. Jame nepamatysime tragiškų vaizdų, muštynių, todėl kūrinys tinka ir jaunesnei auditorijai – nuo pradinių klasių ar vyresnių daželio grupių. Šiandien, kai šalia vyksta karas, ypač svarbu kalbėti apie draugystės galią, apie tai, kokie mes stiprūs kartu, kaip galime pagelbėti vieni kitiems. Kasdien matome, kaip draugiškai padedama Ukrainai... Taip pat galime elgtis ir su silpnesniu ar bėdos ištiktu vaiku.“ 

Gerokai per mažai 

Režisierė pastebi, kad Lietuvoje filmų, skirtų vaikams ir paaugliams, kuriama gerokai per mažai. „Tokioms kino juostoms reikia labai nemažo biudžeto ir daug darbo. Jei nori sukurti kokybišką meninį produktą, tikrai yra ką veikti. Be to, ilgą laiką buvo sudėtinga gauti finansavimą tokiam filmui. Tik prieš porą metų Lietuvos kino centras atkreipė dėmesį į tai, kad neturime nacionalinio kino vaikams, skirtingai nei skandinavai ar čekai, kurie kuria labai daug tokio pobūdžio kino juostų gimtąja kalba. 

Manau, kad labai svarbu vaikams kurti europietišką kiną, kalbėti apie žmones, panašius į mus, ir tai daryti gimtąja lietuvių kalba. Holivudinio kino tikrai nepakanka. 

Tikiuosi, kad vis daugiau dėmesio bus kreipiama į vaikišką kiną, filmus jaunimui. Ši auditorijos dalis labai svarbi, galime ją pripratinti prie nacionalinio produkto ir turėti žiūrovų ateityje. Nekurti filmų vaikams yra tas pats, kas nerašyti jiems knygų, nestatyti spektaklių. Tai didelė skriauda, kurią laikas ištaisyti, atiduoti jaunajai kartai tą gražią dovaną“, – sako I.Kurklietytė. 

Dirbti su vaikais

Filmo „Drugelio širdis“ pagrindiniai herojai yra keturi vaikai, kuriuos, suprantama, vaidina vaikai. Kaip sekasi dirbti su mažaisiais aktoriais, kokią energiją jie sukuria filmavimo aikštelėje?

„Dirbti su vaikais labai gera ir smagu, įdomu ir taip pat sudėtinga. Mano, kaip menininkės, kelias prasidėjo nuo teatro režisierės pozicijos. Stačiau spektaklius su vaikais. Tai be galo įdomus ir didelis darbas, nes su vaikais viskas vyksta žaidimo forma. Jie iš tiesų turi įsijausti į situaciją, išgyventi ją, negali tiesiog nurodyti, kaip ir kur suvaikščioti, – šypteli pašnekovė. – Vaikai yra labai šviesios asmenybės, jie dar neišmokę meluoti, labai skaidrūs. Visos emocijos, kurias išgyvena, yra padidintos, labai stiprios ir grynos. Prisiliesti prie tų jaunų žmonių yra milžiniška atsakomybė. Beje, su vaikais reikia kalbėtis ne kaip su mažiukais, bet kaip su bendraamžiais, draugais.“ 

Ar skiriasi šiuolaikiniai vaikai nuo mūsų vaikystėje? „Sunku vertinti, nes patys save matome kitaip. Manau, kad dabar vaikai yra atviresni, jie drąsiai reiškia požiūrį, emocijas, imasi lyderystės, pasako, kas patinka ir nepatinka. Tai labai aiški, ryški karta, turinti internetą, todėl sugebanti vienu metu priimti daugiau informacijos. Kuriant vaikams, reikia bendrauti su šiuolaikiniais mažamečiais, o ne galvoti apie save vaikystėje“, – mano režisierė.

Aktorystės dovana

Tarp pagrindinių aktorių filme – ir režisierės dukra Vilnė Konstancija Abukevičiūtė, kurios talentą vaidinti režisierė pastebėjo labai anksti. „Vilnė jau suvaidinusi keliuose studentiškuose trumpametražiuose filmuose. Ji tikrai turi dovaną. Rašydama scenarijų mačiau ją šiame filme. Pagrindinis herojus yra Juozapas, tačiau drąsi ir išradinga mergytė apverčia daugelį dalykų aukštyn kojomis, todėl jos vaidmuo labai svarbus.

Pagrindiniai aktoriai yra keturi berniukai. Filmavimo aikštelė yra jų teritorija ir dukrai pačiai teko susikurti santykį su vaidmenis atliekančiais vaikinais. Gražu, kad visi buvo labai kolegiški. Man pačiai lengviau dirbti su savo vaiku, ypač drastiškose scenose, nes žinau, kad ji visiškai saugi.

Pavyzdžiui, Vilnei teko šokti nuo plausto, vaidinti skendimo sceną ir kt. Nėra tarpininko – kitos mamos, – kurią dar reikėtų įtikinti, kad saugu. Tik man dreba širdis, nepriklausomai nuo to, ar tai mano, ar ne mano vaikas. Žinoma, pasitikiu profesionalia kūrybine komanda, kaskadininkais – niekas nerizikuoja vaikų sveikata ar gyvybe. Tačiau juokauju, kad vaikų kastingą reikia vykdyti kartu su tėvų kastingu, – šypteli. – Kad būtų bendraminčiai, kolegos ir pagalbininkai, kad pasitikėtų kūrybine grupe. Galiu pasakyti, kad mes turėjome šauniausią tėvų palaikymo komandą, žinoma, per atstumą.“ 

Kino festivaliuose

Filmas „Drugelio širdis“ parodytas jau keliose dešimtyse kino festivalių Europoje, taip pat pristatytas Kanadoje, o dabar vyks į Tailandą. Anot režisierės, tai jau yra pasiekimas, nes filmų visame pasaulyje sukuriama labai daug.

„Paprastėja gamybos būdai, nebėra taip, kad viena šalis pristato tik vieną kino juostą. Konkurencija didelė, bet, matyt, palietėme atrankos komisijų narių širdis ir protą. Man didžiausias malonumas ir įvertinimas yra auditorijos reakcija, žiūrovų emocijos ir klausimai po filmo. Gaila, kad dėl koronos į dalį festivalių keliauja tik filmas. Tačiau turėjau laimę gyvai pristatyti juostą Prancūzijoje, Suomijoje Vokietijoje. Labai įsiminė kelios patirtys.

Vokietijoje viena mama atsistojo ir drebančiu balsu papasakojo, kad turi ypatingą berniuką (su autizmo spektro sutrikimu). Ji sakė, kad niekada nėra mačiusi filmo, kuris taip jautriai ir gražiai būtų sukurtas apie kitokį vaiką; taip pat, kad jis išliks jos širdyje visą gyvenimą. Vien todėl verta kurti tokius filmus, – pasakoja I.Kurklietytė. – Suomijoje festivalį moderavęs vyras po filmo į sceną lipo kalbėti virpančiu balsu ir prisipažino, kad per daug metų profesinės veiklos nebuvo taip sujaudintas. 

Įdomu, kad po mūsų filmo vaikai juokiasi, o tėvai verkia. Tai rodo skirtingą mažamečių ir suaugusiųjų požiūrį į problemas ir į jų sprendimo būdus. Išduosiu, kad filmas baigiasi gerai. Mums visiems dabar labai reikia gerų emocijų ir gebėjimo atsiprašyti.“

Ypatingos emocijos

Paklausta, ar tokio jautraus filmo kūrimas buvo ypatingas procesas, režisierė linkteli.

„Be jokios abejonės. Dėl Lietuvos kino centro finansavimo ir prodiuserės Živilės Gallego profesionalumo turėjome labai geras sąlygas: gavome viską, ko reikia. Dažnai kūrybinei grupei tenka daryti labai daug techninių kompromisų, nes ir to neturi, ir ano negali gauti. Suprantama, ir dabar iš dangaus viskas nekrito, bet turėjome labai profesionalią kūrybinę grupę ir palankias aplinkybes.

Filmavome tarp dviejų karantinų – 2020-ųjų vasarą, kai visur tvyrojo nežinia, tačiau oras buvo nuostabus ir kartu sukūrėme labai gerą atmosferą. Mano mokytojas, šviesaus atminimo aktorius Antanas Šurna sakė, kad į juostą įsirašo emocijos, kurias išgyvename kurdami filmą: ką mes patyrėme, tą pajus iš žiūrovai. Jei taip ir yra, žiūrovai turi išeiti su pilna dūšia“, – nusišypso pašnekovė.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.