Filmų lokacijų vadybininkas A.Šidla: apie atrastą „Černobylį“ ir „pasienį“ Gariūnų turguje
Aivaras Šidla – filmavimo lokacijų atradėjas ir vadybininkas, jau ne vienerius metus dirbantis lietuviškuose ir tarptautiniuose projektuose, tarp kurių – filmai „Kita tylos pusė“, „Tarp pilkų debesų“, „Kompromatas“, serialai „Černobylis“, „Forgotten battle“ ar visai neseniai Vilniuje filmuotas „Atpildas“. Anot A. Šidlos, nors filmavimui tinkamų vietų paieška neretai tampa tikru iššūkiu, pasitelkus kūrybiškumą, Lietuvoje galima atrasti ir Sibiro taigas, ir istorinių mūšių vietas. Apie įsimintiniausius filmavimus, netikėčiausių lokacijų paieškas ir didžiausius iššūkius – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su Aivaru Šidla.
Aivarai, ar galėtumėte papasakoti, kaip atrodo filmavimui tinkamos vietos paieška? Nuo ko ji prasideda, kaip vyksta tolimesnis procesas?
Pirmasis žingsnis prasideda nuo režisieriaus arba filmo dailininko, kurie, dažniausiai, turi savo viziją. Lietuviškų filmų dailininkai pažįsta Vilnių ir Lietuvą, tad mintyse jau yra apgalvoję vieną ar kitą konkrečią lokaciją. Užsienio kūrėjai pasiruošia „mood board“ (liet. koliažus), kurie padeda suprasti, ko ieškoti, kokia filme vyraujanti atmosfera. Vėliau gauname filmo aprašymą ar scenarijų, kuriuos perskaičius galima pajausti visą filmo pasaulį.
Paieškų pradžioje padeda internetiniai žemėlapiai, pavyzdžiui, „Google Maps“. Žemėlapyje pamačius įdomią vietovę ir įvertinus jos potencialą, reikia ją pamatyti gyvai, nufotografuoti, surasti savininką, susisiekti su režisieriumi ir pan. Žinoma, būna ir taip, kad iš dešimt vietų tinka tik viena. Galima sakyti, kad tai yra savotiška žvejyba.
Lokacijų paieška skamba kaip ilgas ir sudėtingas procesas. Kas jame kelia daugiausiai iššūkių?
Viskas priklauso nuo konkretaus projekto, tačiau sunkiausia, kai šalyje tiesiog nėra tinkamų dailininko ar režisieriaus ieškomų vietų. Tuomet reikia įjungti kūrybinį mąstymą, pagalvoti, kaip vieną lokaciją paversti kita. Pavyzdžiui, filmuojant prancūzų filmą „Kompromatas“, turėjome rasti Mongolijos-Rusijos pasienį. Jį radome Gariūnų automobilių turguje.
Sykį buvome paprašyti Lietuvoje rasti olandiškas dambas. Čia turėjo būti vaidinamos karo scenos tarp dviejų Olandijos armijų – ginančios vakarus ir palaikančios nacistinę Vokietiją. Šiai scenai pasirinkome žuvininkystės fermą, kuri, pridėjus kompiuterines technologijas, atrodė labai panašiai. Žinoma, teko sukti galvą, kaip atsivežti 25 tonas sveriančius kranus, reikalingus apšvietimui, kai aplink – vien durpynai. Užsisakėme specialias plokštes, kad komanda galėtų privažiuoti, išsikrauti daiktus.
Istorijų būta įvairių, tačiau lokacijos atradėjų ir dailininkų bendradarbiavimo dėka galima pasirinktą vietą paversti visai kita šalimi ar erdve.
Jūsų kelyje – ne vienas Lietuvos ir užsienio filmas – nuo juostų „Tarp pilkų debesų“, „Sinefilijos“ iki serialų „Černobylio“, „Forgotten battle“. Gal galite papasakoti, kokio filmo kūrimo procesas jums įsiminė labiausiai? Kodėl?
Ko gero, labiausiai įsiminė serialas „Černobylis“, kurio filmavimams reikėjo uždaryti vieną didžiausių Vilniaus mikrorajonų – Fabijoniškes. Dirbome beveik 24 valandas per parą. Tai buvo pirmoji patirtis Lietuvos kino industrijoje, kai reikėjo uždaryti ne konkrečią vietą, bet visą rajoną, kuris tapo Pripete. Turėjome galvoti naujas strategijas, teko užsirašinėti mašinų numerius, sudaryti skambučių centrą, stebėti, kurios mašinos juda, atsakinėti į klausimus ir t.t.
Iš lietuviškų filmų labiausiai įsiminė Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“. Filmavome Anykščiuose, o paskui važiavome į Rusnę, kur bandėme „pagauti“ potvynį. Procesas nebuvo lengvas – daugybė sniego, viskas užšalę, daugybė kelių jau nebepravažiuojami. Nežinojome, kada tiksliai potvynis prasidės, galėjome tik nuspėti – kalbėtis su vietiniais, klausyti jų nuomonės.
Galiausiai, radome autobusą, kuris gali pravažiuoti metro gylio vandens telkinius. Ačiū dievui, potvynis įvyko. Pirmą kartą buvau tokioje vietoje – plauki valtimi ir vandenyje matai apsemtas ganyklų tvoras, paskendusius kelio ženklus.
Kaip filmo biudžetas, mastas, žinomumas keičia filmavimo procesą, lokacijų vadybininko darbą?
Didesnis biudžetas suteikia daugiau patogumo. Galima turėti didesnes bazes, ofisą įkurti kelių minučių atstumu nuo filmavimo aikštelės. Tai suteikia komforto ir padeda per trumpesnį laiką padaryti daugiau.
Galbūt Vilniuje ar Lietuvoje turime išskirtinių vietų, architektūrinių stilių, gamtos kraštovaizdžių, kurie ypač traukia užsienio kūrėjus?
Vienas pavyzdžių – Lukiškių kalėjimas, kuris buvo išnaudotas itin gerai, daugybė kompanijų filmus norėjo filmuoti būtent čia. Kitas pavyzdys – Verkių rūmai. Čia filmuojamos istorinės juostos, kurios žiūrovus kartais nukelia net į 60–uosius.
Manau, kad dar pakankamai neišnaudota Giedraičių gatvė ir čia stovintys medinukai, virš kurių atsiveria verslo centras. Pamatęs Giedraičių gatvę vienas režisierius iš užsienio lokaciją tiesiog įsimylėjo.
Filmuojant tarpukario laikotarpiu vykstančias juostas dažniausiai vykstame į Kauną. Jei prireikia Sibiro taigos, puikiai tinka Nida – filmuojame ant užšalusių marių ar kopų. Lietuvoje turime daugybę skirtingų vietų, ko gero, mums trūksta tik kalnų. Žinoma, lokacijų vadovai turi nemažai kitų vietų pasiūlymų, idėjų, kurios niekuomet nebūna panaudojamos, nes tiesiog neatitinka režisieriaus ar dailininko vizijos.
Kokius dalykus ir sąlygas Lietuvoje įvardintumėte kaip pagrindines stiprybes, aspektus, dėl kurių filmuoti šalyje verta?
Viena didžiausių stiprybių – komandos profesionalumas. Iš britų ir amerikiečių kūrėjų dažnai sulaukiame teigiamų komentarų apie darbo kokybę.
Žvelgiant iš lokacijų pusės, didžiausia stiprybė – įvairių laikotarpių architektūra: barokas, renesansas, sovietmečiui būdingi pastatai. Išskirčiau ir Trakų Vokės dvarą, Verkių rūmus, Pažaislio vienuolyną. Palyginus su Latvija ar Estija, mums dar trūksta dvarų restauracijos – jei pavyktų atkurti Lietuvos dvarus, šalis turėtų dar daugiau potencialo.
