Gyvenimas virtualioje erdvėje – koks jis?

Kalbamės gyvai, nes abu manome, kad toks interviu gerokai įdomesnis nei elektroninis susirašinėjimas: galima nukrypti nuo temos, užduoti papildomų klausimų – sausas dialogas virsta šiltu bendravimu. Įdomi detalė: mūsų pažintis prasidėjo FB tinkle.

Ko gero, virtuali erdvė tampa vieta, kur žmonės ne tik dalijasi asmeninio gyvenimo faktais, nuotraukomis ir formuoja savo įvaizdį. Kartais taip įsijaučia, kad nelabai skiria tikrą ir įsivaizduojamą pasaulius.

Bendravimą socialiniuose tinkluose galėčiau palyginti su senoviniu kalbėjimu turgaus aikštėje pasilypėjus ant statinės: vieni bendrauja labai sąmoningai, apgalvotai, kiti – iš inercijos, ką nors mėgdžiodami. Neretai emocijos socialiniuose tinkluose būna stipresnės nei realiame gyvenime: žmonės transliuoja tokius dalykus, kurių normaliomis aplinkybėmis tikrai negalėtų ir nenorėtų viešai išsakyti.

Emocijos socialiniuose tinkluose būna stipresnės nei realiame gyvenime.

Daugelis „pasitaško“ emocijomis nepagalvoję, o paskui paviešinti patiria gėdą ar nepatogumų. Net politikai susimauna: vieni neįvertina socialinių tinklų reikšmės – neva nesuprantu, vadinasi, tai yra nesąmonė; kiti išsilieja, tarsi rašydami anoniminį komentarą, nes įsivaizduoja, kad bendravimas internete – lyg privatus pokalbis, nors iš tiesų jis yra gana viešas. Taip atsitinka dėl to, kad kai kurie žmonės vis dar nesupranta socialinių tinklų viešumo, nėra jų perpratę ir įvaldę. Net ir ištrynus juose skelbtas mintis galima sulaukti nenumatytų pasekmių.

Kokios gali būti tos pasekmės?

Tradicinės – elektroninės patyčios. Tai gali būti viešinimas nuotraukų, kurias kam nors neapgalvotai išsiuntėte, nuolatinis kito asmens žeminimas, skaudinimas. Yra įvairių uždarų grupių, kuriose žmonės dalijasi savo išgyvenimais; kai kurie iš jų balansuoja ties savižudybės riba. Mums, specialistams, kyla klausimas, kaip jiems padėti. Juk socialiniai tinklai gali būti dar vienas būdas pranešti ne tik kaip žmogui gera, bet ir kaip skauda, koks jis jaučiasi vienišas.

Kokius nurodytumėte pagrindinius virtualaus ir realaus bendravimo skirtumus?

Sunku pasakyti, ar virtualus gyvenimas pakeičia realų. Man FB įdomus tuo, kad ten galima sutikti į save panašių žmonių, kurių nuostatos ir vertybės labai artimos. Tikrame gyvenime tai dažnai būtų beveik neįmanoma arba labai sunku.

Virtualioje erdvėje galima pabendrauti ir su radikalais ar liberalais, su žmonėmis, išgyvenančiais depresiją ar turinčiais specifinių pomėgių. FB esu atradęs bendraminčių (filosofą, „koučingo“ specialistą): su jais vėliau išrutuliojome konkrečią veiklą, vedėme seminarus, organizavome diskusijas. Toks bendravimas gali būti daug įdomesnis nei, pavyzdžiui, su giminaičiais, kuriuos pažįstame, su kuriais susitinkame, bet dažnai neturime jokių sąlyčio taškų.

Bet kai socialiniuose tinkluose imama bendrauti tik su panašiai mąstančiais, atsiduriama savotiškame informaciniame burbule – perskaitoma mažiau nuomonių, naujienų?

Yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose skleidžia tam tikras idėjas. Aplink juos buriasi tie, kurie palaiko nuomonės reiškėją, pritaria jo mintims. Susiformuoja grupės, besivadovaujančios tam tikromis vertybinėmis normomis. Grupėms priklausantys žmonės jaučia socialinį spaudimą jų laikytis: bendrauti tam tikru būdu, laikytis tam tikrų vertybių, nutuokti, apie ką galima kalbėti, o apie ką ne. Bendravimas ten įmanomas tik laikantis tų taisyklių. Jų nepaisantys būna „nubausti“, pasmerkti. Nuo kiekvieno sąmoningumo priklauso, ar jis pasilieka tame „burbule“.

Kai kurie yra įsitikinę, kad informacinė erdvė, kurioje jie skendi, yra tobula „teisingai mąstančių žmonių“ vieta. Toks informacinis uždarumas gali sustiprinti grupės nuostatų, vertybių poliarizaciją, radikalias nuostatas tam tikrais klausimais.

Kai kuriuos besireiškiančius FB galėčiau palyginti su sektų lyderiais, kurie savo autoritetu, charizma pritraukia daug sekėjų ir daro jiems įtaką.

Kai kuriuos besireiškiančius FB galėčiau palyginti su sektų lyderiais, kurie savo autoritetu, charizma pritraukia daug sekėjų ir daro jiems įtaką.

Tokie lyderiai gali keisti savo požiūrį, o nebūdami savikritiški ir nepriimdami kitų kritikos – tapti radikalūs. Jie gali skatinti savo šalininkus elgtis asocialiai, turėdami tikslą nubrėžti įvairias „mes“ ir „jie“ ribas ir taip supriešinti visuomenės grupes, pavyzdžiui, raginti smurtu nubausti nusikaltėlį.

Kodėl žmonės taip noriai tampa socialinių tinklų lyderių sekėjais?

Tai kiekvieno pasirinkimo klausimas. Kartais žmonės projektuoja savo fantazijas, vaizdinius į viešas figūras, jomis žavisi. Jie projektuoja savo „šešėlį“ – savybes, kurių turi, bet neįžvelgia. Todėl jie gali idealizuoti tam tikrus žmones. Nors iš tiesų tas įsivaizdavimas gali apibūdinti ne idealizuojamą asmenį, o labiau tą, kuris idealizuoja.

Galbūt įpratus socialiniuose tinkluose bendrauti gana tiesmukai, paprastai toks komunikavimo būdas perkeliamas ir į realybę?

Galima skirti vyresnę kartą („skaitmeninius imigrantus“) ir jaunąją („skaitmeninius čiabuvius“). Pastaroji nedalija gyvenimo į virtualų ir realų. Jai nėra svarbu, knyga popierinė ar elektroninė, – tai tik informacijos šaltinis.

Bijantys technologijų mano, kad dėl jų galima prarasti gyvą bendravimą. Manau, be reikalo. Bendravimas išliks visoks. Juk atsiradus internetui neišnyko knygos ar spauda.

Internete daugelis rašo tik apie tai, kas jiems aktualu, įdomu, vieni būdami geros, kiti, priešingai, prastos nuotaikos. Todėl žmonės pažįsta tik vieną, dažnai smagią, parodomąją, virtualių draugų pusę. Galbūt tada, kai skaudu, sunku, liūdna, gyvenimas bėga anapus socialinių tinklų.

Ir internete, ir tikrovėje galima sutikti nuolat bambančių, neurotiškų žmonių, kurie dejuoja, bet problemų nesprendžia. Jie vargina kitus be perstojo skųsdamiesi. Pavyzdžiui, virkauja, kad neturi darbo. Tačiau kad ir kiek gautų pasiūlymų, visus atmeta kaip netinkamus.

Tokius žmones veikia iracionalūs dalykai. Jie nesprendžia problemų, bet tikisi aplinkinių dėmesio ir palaikymo. Kai kuriems pavyksta išvengti tokių pažįstamų, bet artimiesiems ar kolegoms tai yra sunkus išbandymas. Galima juos ramiai išklausyti, palaikyti, tik svarbu neprisiimti atsakomybės padėti tokiam asmeniui problemą išspręsti už jį.

Neretai partneriai ar sutuoktiniai nemato, su kuo ir kaip jų mylimieji bendrauja internete. Tada atsiranda pavydas, noras kontroliuoti. Kaip internetinės draugystės veikia tarpusavio santykius?

Kai žmonės flirtuoja darbe, gatvėje, partneriai nemato. Kai pastebi, kad jų mylimieji lindi internete, rašo žinutes, natūralu, jog kyla emocijų. Tada tie, kurie rašo, pasijutę kontroliuojami, ima dangstytis slaptažodžiais, net jei anksčiau to nedarė. Jų partneriai sunerimsta dar labiau, nes tai rodo, kad yra ką slėpti.

Tada ir kyla klausimas, kiek virtuali erdvė yra privati. Nors ir kokie būtų santykiai, žmogus jaučiasi saugus arba ne. Tai atsinešama iš vaikystės, kai prisirišama prie tėvų arba ne.

Būna, kad partneriams susipykus vienas ima jausti nerimą, įsivaizduoja, kad jau gresia skyrybos, kitas jaučiasi saugus reikšdamas ir neigiamus jausmus. Tie, kurie nesijaučia saugūs, labiau pavydi, tikrina, nori kontroliuoti. Jų artimieji griebiasi slaptažodžių ne todėl, kad turi ką slėpti, – dažniausiai jie taip saugo asmenines ribas.

Būna, kaip įrodymą, kad pasitiki, žmonės pasako partneriui visus savo slaptažodžius. Vis dėlto reikia jausti asmenines kito ribas ir jas gerbti.

Kada galima kalbėti apie priklausomybę nuo socialinių tinklų?

Priklausomybė prasideda, kai žmogus neatpažįsta savo poreikių ir nežino konstruktyvių būdų, kaip juos patenkinti. Pavyzdžiui, vienas patirdamas stresą bėga parūkyti, kitas naršo FB. Užuot sprendę santykių, darbo problemas ar pailsėję, išsimiegoję, jie stengiasi atitrūkti nuo realybės.

Kai įprantama emocijas gauti greitai naudojantis išoriniu prietaisu, sumažėja noras siekti nusiraminimo, laimės, pasitenkinimo gyvenimu, ramybės savomis pastangomis.

Į virtualų pasaulį atveda ir nuobodulys. Žmogus įsivelia į diskusijas, gauna žinučių ir jam smagu. FB algoritmai dirba už jį. Tikrovėje tenka pačiam susikurti savo socialinį tinklą ir tam reikia daug daugiau pastangų, pavyzdžiui, susipažinti, susitarti dėl susitikimo, išvykti iš namų ir t. t.

Į socialinius tinklus įjunkstama ir tada, kai jaučiamas socialinis nerimas. Užuot mokęsi bendrauti, megzti pažintis, stengęsi įveikti bendravimo baimes, žmonės susiranda puikų būdą, kaip viso to nedaryti: ima naršyti FB įsikniaubę į telefonus.

Užuot mokęsi bendrauti, megzti pažintis, žmonės susiranda puikų būdą, kaip viso to nedaryti: ima naršyti FB įsikniaubę į telefonus.

Apie priklausomybę galima kalbėti, kai nuolatos galvojama apie internete vykstančius dalykus, jaučiamas nerimas ir noras vis tikrinti informaciją, o aplinkiniai nervinasi, kad žmogus paniręs į savo virtualų pasaulį. Pavyzdžiui, kavinėje žmona bėgiodama paskui vaikus priekaištauja vyrui, o šis sėdi įnikęs į telefoną, atsiribojęs nuo to, kas vyksta aplinkui. Dėl tokios priklausomybės gali būti nepadaromi buities ar kiti svarbūs darbai, kilti konfliktų su partneriu, užsakovais, kolegomis.

Gal žmonės neįžvelgia priklausomybių nuo socialinių tinklų, nes jos nėra tipinės? Kaip su jomis kovoti?

Kai žmogus negeba atpažinti ir patenkinti savo poreikių konstruktyviais būdais, gali juos tenkinti nekonstruktyviais. Dėl to atsiranda psichologinių (priklausomybė nuo socialinių tinklų) arba fiziologinių priklausomybių (nuo alkoholio žmogus turi fiziologinę ir psichologinę priklausomybes).

Jos būna silpnesnės arba stipresnės. Visi jų turime. Pats jaučiu, kad dažnai įsitraukiu į FB nuolat jį tikrindamas, ypač jei vyksta man įdomi diskusija. Stengiuosi šią priklausomybę įsisąmoninti, atpažinti ir kontroliuoti. Būdamas gamtoje su šeima, telefoną palieku automobilyje, jei einame į kavinę, jo neišsitraukiu ir skiriu tą laiką artimiesiems. Tai mano sąmoningas pasirinkimas. Tikroji ar stipriai išreikšta priklausomybė yra tada, kai ji pradeda trukdyti gyvenimui, santykiams.

Kova su savo priklausomybėmis prasideda jas atpažinus ir įvardijus. Reikėtų mėginti suprasti, kokius poreikius jos padeda tenkinti, ir ieškoti kitų būdų jiems išreikšti. Jei priklausomybės labai stiprios, nepajėgiate jų įveikti, galite ieškoti specialistų pagalbos.

Ar bendravimas socialiniuose tinkluose gali atstoti tam tikrą psichoterapiją? Žmonės išsako savo jausmus, gauna palaikymą ar patarimų ir pasijunta geriau, gal net randa sprendimų?

Kaip tikras bendravimas neatstoja realios psichoterapijos, taip ir bendravimas socialiniuose tinkluose neatstoja virtualios psichologinės pagalbos.

Tyrimai rodo, kad ją veiksmingai galima teikti ir elektroniniais laiškais, ir „chatuose“. Kartais man tenka konsultuoti per skaipą. Asmeninė patirtis ir pokalbiai su kolegomis rodo, kad virtuali konsultacija būna labai racionali. Bendraujant realiai galima labiau pajausti žmogų, pastebėti įvairių niuansų, nes yra daugiau neverbalinių „čiuptuvėlių“. Pastebiu, kad kai po konsultacijos per skaipą rekomenduoju susitikti, bendravimas būna prasmingesnis, pasiekiamas geresnis rezultatas. Be neverbalinio konteksto žmonės vieni kitus supranta kitaip.

Manau, kad virtualus bendravimas nepakeis tikro, bet vertinu jį pozityviai, nes socialiniai tinklai suteikia įvairių galimybių ir nuo mūsų pačių priklauso, kaip jas išnaudosime.