Sąvoką „depresija“ vartojame dažnai net nesusimąstydami. Ja vadiname ir prastą nuotaiką, ir liūdesį. Kas yra depresija, kaip ją galima įveikti kalbamės su Depresijos gydymo centro įkūrėju ir psichologu Antanu Mockumi.
– Kuo skiriasi depresija nuo blogos nuotaikos?
– Patyrus stresą, įvairių išgyvenimų, normalu jaustis liūdnai. Tačiau praeina kiek laiko ir žmogus atsigauna, nes išgyvena sunkios situacijos sukeltą skausmą. Tai nėra depresija. Depresijos terminas išėjo iš psichiatrų ir psichologų kabinetų ir labai plačiai pasklido.
Depresija yra liga ir ji diagozuojama tada, kai atitinka tam tikrus apibrėžtus kriterijus. Jai būdinga liūdna nuotaika, sumažėjęs aktyvumas. Ja sergantis praranda energiją, suprastėja jo savivertė, ima trūkti pasitikėjimo. Kartu pasireiškia ir biologiniai požymiai – sutrinka miegas ir apetitas, žmogus gali netekti arba priaugti svorio.
Įtarus, kad artimam žmogui ima reikštis depresija, patariu nebijoti ir paklausti, ar jam nekyla minčių apie savižudybę.
Sergant depresija labai susiaurėja interesų ratas. Veikla, kuri anksčiau teikė malonumą, nebedomina. Taip pat sumažėja socialinis aktyvumas, žmogus užsisklendžia, būna vienas. Jį kamuoja bejėgiškumas ir beviltiškumas, kyla minčių apie savižudybę. Kai tokia būsena nesikeisdama tęsiasi pora savaičių ar mėnesį – galima įtarti depresiją. Patariu nebijoti ir jei manote, kad artimam žmogui ima reikštis depresija, tiesiai paklausti, ar jam nekyla minčių apie savižudybę.
– Ar toks klausimas yra etiškas, ar jis nepastūmės žmogaus būtent taip ir pasielgti?
– Mitas, kad toks klausimas gali pastūmėti žmogų savižudybės link. Ypač reiktų suklusti, jei žmogus sako, kad jam nusibodo gyvenimas, jis nori išeiti. Iš patirties žinau, kad kai tokių žmonių paklausi, ar nori mirti, jie prisipažįsta: „Ne, nenoriu, noriu tik ramiai jaustis“. Savižudybė jiems atrodo būdas „išjungti“ dvasinį skausmą. Reiktų atkreipti dėmesį ne tik į liūdną artimojo nuotaiką, bet ir į tai, kiek laiko tai tęsiasi, ar žmogus bendrauja, ar nesiaurėja jo interesų ratas.
Depresija sergantiems labai sunku, jiems rodos, kad „lipa sienomis“ ir niekas nesupranta. Būtent taip kartais įvykdomos savižudybės – pagautos impulso. Gerai, jei tuo metu būna kas nors šalia arba žmogus paskambina, pavyzdžiui, į „Jaunimo linią“ ir su kuo nors pasikalba. Ta būsena praeina, bet jei ne – žmogus gali mėginti nusižudyti.
– Ar tai reiškia, kad depresija susergama patyrus tam tikrus išgyvenimus, netektis? Kai žmogus yra sveikas, sėkmingas ir skundžiasi depresija, ar nebūna, kad aplinkiniai tiesiog juo nepatiki?
– Depresija ne visada turi konkrečią priežastį, ji gali prasidėti tarsi savaime. Taip būna tada, kai jos priežastys biologinės: tam tikrų medžiagų trūkumas organizme arba kokios nors somatinės ligos.
Populiariai kalbant, depresiją galima palyginti su situacija: jei dabar imtumėte bėgioti laiptais pirmyn ir atgal, prasidėtų dusulys, tačiau pasėdėtumėte ramiai ir jis praeitų. Depresija – nepraeinantis dusulys.
Būna, kad kalbi su žmogumi ir matai, kad situacija keičiasi, bet jo nuotaika – ne, nes sergančio depresija beveik nebeveikia išoriniai veiksniai ir išorinės aplinkybės.
Kai žmonės mato konkretų įvykį, lyg ir aišku, kodėl bloga nuotaika. Jei žmogus užsidaręs, apatiškas tarsi be priežasties, kartais artimieji tai interpretuoja kaip tinginystę. Ypač jei kai kuri veikla depresija sergantį žmogų prablaško. Todėl artimieji vis ragina imtis darbų, ką nors veikti. Tame yra tiesos, nes būna, kad nuotaiką pagerina „išjudinimas“, kai žmogus išeina pasivaikščioti, pradeda ką nors dirbti. Bet jei žmogus nuolatos raginamas, jis jaučiasi visiškai nesuprastas.
Svarbu atrasti tokią poziciją, kurioje derėtų rūpestis artimu ir savęs saugojimas.
Iš patirties galiu pasakyti, kad artimųjų palaikymas labai svarbus išgijimui, bet jiems irgi labai sunku – jie turi balansuoti tarp žmogaus būsenos priėmimo ir noro jį prablaškyti. Viena vertus, negalima sergančio žmogaus palikti vieno, bet neveiksmingas ir pernelyg stiprus rūpestis.
Rekomenduoju nepamiršti pasirūpinti ir savimi bei savo psichine sveikata. Juk labai sunku būti su žmogumi, kuriam viskas atrodo beviltiška, kuris jaučiasi bejėgis, tada ir šalia esantis gali „pasigauti“ tokią būseną. Reiktų išlaikyti tam tikrą distanciją, nes padėdamas sergančiam gali pasijusti bejėgis, tarsi atsitrenkiantis į sieną. Svarbu atrasti tokią poziciją, kurioje derėtų rūpestis artimu ir savęs saugojimas.
Žmonių, turinčių depresija sergančių artimųjų, situacija kiek panaši į auginančių vaikus su negalia, kai tenka laviruoti tarp rūpesčio, kartu savo gyvenimo nepaverčiant tik šalia esančio poreikių tenkinimu.
Kai negalima pakeisti situacijos, reikia atrasti būdą gyventi su ja.
– Ar depresija yra išgydoma? Ar su ja reikia išmokti gyventi?
– Taip, depresija yra pagydoma. Yra kelios depresijos būklės – lengva, vidutinė ir sunki arba vadinama didžioji depresija, kurioje labai stiprus biologinis veiksnys. Sunki depresija yra lėtinė liga, kurią galima kiek apgydyti, sukurti žmogui palankesnę aplinką. Tokiems žmonėms galima tik palengvinti gyvenimą su liga, jie privalo pastoviai gerti vaistus, lankyti psichoterapijos užsiėmimus. Žinau atvejį, kai vien vaistai žmogui nepadėjo, kadangi jis gyveno kaime vienas, neturėjo galimybių gauti psichoterapeuto pagalbos, stokojo bendravimo su kitais žmonėmis, ir nusižudė.
Reiktų žinoti, kad vaistų poveikis priklauso nuo labai individualių dalykų – medžiagų apykaitos ir kitų.
Labai apibendrintai galima teigti, jog apie trečdalį žmonių vaistai gali pagydyti, dalį kiek apgydyti, o likę yra vaistams atsparūs – medikamentai jų neveikia. Didžiausias galvosūkis yra, kaip jiems padėti. Tačiau net sunkia depresijos forma sergantiems yra specialios elgesio terapijos – kalbama apie paprastas gyvenimo situacijas ir kaip jas spręsti imantis konkrečių veiksmų.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad gydant vidutinę ir lengvą depresiją vaistai neveiksmingi.
Įdomu, kad yra tyrimų, kurie rodo, kad gydant vidutinę ir lengvą depresiją vaistai neveiksmingi. Tokiems žmonėms puiki alternatyva – psichoterapija. Ji labai veiksminga išgyvenant psichologinę krizę, kai depresinę ar prislėgtą būseną sukelia konkretus įvykis, kuris išmuša žmogų iš pusiausvyros ir turimi adaptacijos įgūdžiai nepadeda jos suvaldyti, o naujų dar neįgyta (toks išgyvenimas yra psichologinė krizė).
Jei žmogus neįveikia krizės, jis gali susirgti depresija. Susidorojęs su ja pats ar su psichologo pagalba, jis atranda naujų būdų, kaip įveikti ne tik dabartinius, bet ir būsimus sunkumus (pastaba: psichologinės krizės metu žmogus gali jausti prislėgtas ir depresiškas, bet tai ne depresija. Bet jei porą mėnesių užsitęsia krizė, žmogus neranda išeities, ta būsena gali perraugti į depresiją). Tokiu atveju veiksmingiausia ne vaistai, bet psichoterapija. Taigi, išgyvenantis psichologinę krizę „turi laiko“ ją įveikti mėnesį ar du. Kitu atveju reikia jau kreiptis į specialistus, nes ta būsena gali pereiti į sutrikimą.
– Deja, šiandien psichoterapija prieinama ne visiems – kai kuriems tai per brangu, kiti gyvena vietovėse, kur tokios pagalbos nėra. Kokios galimos alternatyvos? Galbūt pokalbiai su gerais draugais ar dvasininku?
– Kai pradėjau gilintis į depresijos gydymą, buvo žinoma, kad ji gali būti gydoma vaistais bei psichoterapija. Paskui atradome, kad yra daugybė kitų būdų sau padėti.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad fizinis aktyvumas yra net ne papildas prie gydymo, bet tai viena iš gydymo galimybių – vaistai, psichoterapija arba fiziniai pratimai. Žinoma, kyla klausimų, koks fizinis aktyvumas yra veiksmingas – lengvas ar intensyvus, kiek kartų per dieną, per savaitę reiktų sportuoti. Yra rekomendacijų sportuoti su treneriu, kad būtų išvengta atkryčių, dirbama atsižvelgiant į sveikatos būklę. Bet tai niuansai. Pagrindinė žinia – gali gydyti ir sportas.
Veiksmingos gali būti ir įvairios meditacijos – tai gali būti ir sekuliarizuotas dvasingumas, pavyzdžiui, dėmesingas įsisąmoninimas ir gilus tikėjimas, dvasinės praktikos, pokalbiai su dvasininkais. Vertybės, nuostatos, požiūris į pasaulį gali labai pagelbėti suvokti ir priimti savo ligą. Galbūt žmogus nepasveiksta, bet jis kitaip vertina savo būseną ir todėl kitaip jaučiasi. Tikintys žmonės yra socialiai aktyvesni, nes turi bendruomenės palaikymą, tam tikrą „socialinį tinklą“.
Socialinis aktyvumas yra dar vienas būdas kovoti su depresija. Žinau moterį, kuri lankėsi grupinėje terapijoje. Ten nebuvo labai gilių vidinių analizių, bet per metus ji bendraudama su kitais iš uždaros, beveidės virto linksma, švytinčia. Kartais žmonės sėkmingai išsikapsto iš situacijų artimųjų padedami ar dėl savo vidinės stiprybės.
Noriu akcentuoti, kad depresija pagydoma. Tačiau sudėtinga, kai žmonės ateina su depresijos simptomais, kuriuos, kaip paaiškėja, pradėjo jausti prieš 5, 8 metus. Tada tenka gydyti ir vaistais.
– Kokie žmonės yra linkę sirgti depresija?
– Būna, kad ji užklumpa ir paauglius. Statistiniai duomenys teigia, kad moterys ja serga 2 kartus dažniau nei vyrai. Man įdomus sociokultūrinis aspektas: yra nuomonių, kad tai strategija prisitaikyti moteriai prie gyvenimo, kadangi visuomenė pateikia tam tikrus stereotipus, kaip turi atrodyti, elgtis moteris. Kai jos norai priešingi – galimai pasireiškia ir depresija. Juk piešiamas idealaus gyvenimo paveikslas – žmogus turi būti sėkmingas, gražus, uždirbantis...
Kai tikras gyvenimas labai skiriasi nuo šio paveikslo, žmogų gali apnikti desperacija. Mes nuolatos atakuojami informacija, kaip įveikti liūdesį, nesusirgti ligomis, atsikratyti nerimo…. Taip nepaliekama vietos natūraliam liūdesiui, nerimui. Konstruojama sėkmė mus įkalina iliuzijų bokšte. Žmogus tarsi turi siekti to, kas piešiama, bet gal nenori, negali ir kyla vidinis konfliktas. Formuojamas sėkmingo žmogaus įvaizdis, tam tikros būsenos, kurios turi būti norimos, priimtinos, o kitos – vengtinos, naikintinos, gydytinos.
– Ar metų laikai turi įtakos depresijos susirgimams?
– Taip, kai kurie žmonės yra jautresni šviesai. Ji yra išorinė užuomina, kad reikia keltis. Kai diena trumpėja, mūsų organizmo ritmas vienoks, kai ilgėja – kitoks, bet negalime gyventi biologiniu ritmu. Pavasarį žmonės jaučiasi labai sujaudinti, miegas gali būti negilus, paskui tai praeina.
– Ar pervargimas darbe gali išprovokuoti depresiją?
– Nuovargis – vienas iš depresijos požymių, kaip ir aktyvumo sumažėjimas. Tačiau daug dirbantys dažniau susiduria su perdegimo sindromu, kai veikla tampa atgrasi. Tokių žmonių viduje tūno užslėptas liūdesys, stresas kaupiasi, kol žmogus išsenka. Paprastai jie susiduria su panikos atakomis. Žmonės jas interpretuoja kaip fizines ligas, bet kai kreipiasi į medikus, supranta, kad tai streso pasekmė.
– Ar depresija paveldima?
– Ne, jei kalbame apie klasikinę depresiją. Yra dar vadinamasis bipolinis sutrikimas, kai depresijos periodus keičia manijos, pakylėjimo periodai. Tai atskiras sutrikimas, kuriame didesnis biologinis veiksnys.
Gydant visus psichikos sutrikimus labai svarbu prevencija, švietimas, ankstyvas atpažinimas ir pagalba. Kartais geriau pas specialistą ateiti veltui, nei ignoruoti prasidedančią ligą. Atskira sritis, apie kurią reikia kalbėti, – pogimdyvinės depresijos.
Baigdamas noriu pasakyti, kad ne visi nuolatos bambantys, nepatenkinti, neurotiški žmonės iš tiesų serga depresija. Neurotikai paprastai net nebando spręsti problemų. Todėl aplinkiniams patartina išklausyti jų dejones, tačiau ką nors pakeisti itin sunku. Galbūt ilgalaikė terapija – viena iš galimybių. Tie žmonės nepatenkina tam tikrų savo poreikių, kurių net patys nesuvokia.