Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė mokosi gyventi... be šiukšlių

Galbūt Vaivos patirtis einant šiuo keliu pravers ir Žmonės.lt skaitytojams.

Lėtai, bet užtikrintai. Šitaip skaitau „Waste Free Home” knygą. Ir jei iki šiol apie save maniau, kad aš visai tokia žalioji, tada dabar suprantu, kad, kaip mano mama sako, dar daaaaaug žolės reik apšikt, kol galėsiu vadintis žaliąja.

Bea Johnson neturi namie šiukšliadėžės! Įsivaizduojat? Ir ji ne šiaip kokia pedantė vienišė, bet žmona ir dviejų paauglių mama. Aš irgi noriu būti Bea Johnson. Ne todėl, kad dabar ekologija yra madoj (duok Dieve tokias madas) – todėl, kad Atlanto vandenyne yra šiukšlių sala didesnė už Paryžių. Netikit, paguglinkit.

Vakar su vyru buvom pasimatyme ir gavome progą ramiai romantiškai pasikalbėti. Apie šiukšles ir apie tai, kad, pasirodo, mums abiems tikrai rūpi. Žiauriai užknisa tas požiūris, kad ekologija yra neva poza arba menkavertis eko mamyčių užsiėmimas. Pasaulis tiesiogine prasme skęsta plastike, ir kai aš skaičiau tą lietuvišką skandaliuką apie Vilniaus šiukšlių išvežimą ar nevežimą… Liudvikas Andriulis berods rašė „mes daug perkam ir daug išmetam” Tikrai? Tai tas šiukšles laikykite pas save namie – tokia buvo pirma mintis. Bet gi hey, aš ne Bea Johnson, todėl čia jau gaunasi puodas ir katilas juodas… Todėl geriau trumpai papasakosiu, kaip man su šiukšlėmis sekasi kovoti pačiai.

Havajuose, beje, šiukšlių niekas neišveža – kai kur galima užsisakyti mokamą paslaugą, bet mūsų gatvėje pvz., – ne. Vežam patys. Sukrauname į savo sunkvežimį ir varom.

Aš viską darau pagal knygą, nes taip lengviau. Pradėjau nuo komposto. Gal kam keista, kad iki šiol nekompostavome maisto. Iš tikrųjų tai bandėme anksčiau – bet užsiveisė belekiek žiurkių, musių, smirdėjo, žodžiu, nepaėjo. Bet dabar vyrui sakiau: „Bea Johnson rašo, kad tokiu atveju mums reikia sukamos kompostinės su dangčiu!” ir užsakiau ją online už biškį mažiau nei šimtą baksų, nes niekur saloje nebuvo tokios pirkti (mano vyras turbūt JAU nekenčia tos Bea Johnson, bet aš jam žadu, kad galiausiai pinigai taip tikrai susitaupys).

Taigi, pradėjusi karą prieš vartojimą ir plastiką pradėjau nuo milžiniško plastikinio pirkinio… Kol laukiau atvykstančios lauko kompostinės (pristatė į namus per penkias dienas), pradėjau kaupti kompostą mažame kibirėlyje su dangčiu. Laikiau jį virtuvėje prie kriauklės – čia keliavo visi graužtukai, kauliukai, popieriai ir nepabaigtos vaikų košės. Iš karto pasijuto šiukšliadėžės palengvėjimas. Bet… kibirėlyje per tris dienas užsiveisė milijonas dzikų – tų baltų šlykščių musių lervų, kurios pradėjo lipti per viršų. Žodžiu, buvo daug plovimo, truputis žiaugčiojimo ir happy endas – lauko kompostinė stovi lauke, į ją kasdien nešu viską, kas pūva.

Kitas žingsnis – sumažinti daiktų kiekį namuose. Šitas man labai patinka – malonumą išparceliuoti lauk šmutkes paveldėjau iš savo mylimos močiutės Reginos, kuri net brangiausias šeimos relikvijas ir savo papuošalus dalina į kairę ir į dešinę, nu nes kam čia namie stovės? Močiute, žinau kad skaitai – myliu, paskambinsiu! Tai ir aš prasinešiau per spinteles virtuvėje, perrinkau mergaičių žaislus, kritiškai peržiūrėjau savo spintą.

Daug ką fotkinau ir siunčiau draugėmis ir taip daiktai rado naujus namus. Pvz. šuns lovą, ant kurios miegojo žaislinis šuniukas, atidavėm draugams, kurie turi keturis šunis ir dvi kates; vietoje penkių kepimo mentelių palikau tris, vietoje dvidešimt peilių (mano vyras – virtuvės šefas) palikau dešimt (šefas net nepastebėjo). Gavosi trys drūti maišai. Nuvežiau juos į skuduryną/sendaikčių parduotuvę, paaukojau ir… nešdama tuos maišus pamačiau vaikišką lėlės vežimėlį už dolerį, ir kilimėlį į miegamąjį už du dolerius ir Indrajai juostą į plaukus. Kaip man patinka daiktai daikteliai… pasirodo.

Grįžau namo išleidusi dešimt baksų ir su nedideliu maišeliu „naujų” (nes gi iš sekondhendo) daiktų. Guodžiuosi bent tuo, kad kai atsibos – nuvešiu atgal į tą pačią parduotuvę. O namai vis tiek lengvesni ir dar lengvėja – šitas apsišvarinimas neįvyksta per dieną. Ne per dieną Maskva, tfu, Roma statėsi. Jau visą savaitę šmirinėju po kambarius ir vis randu ko mums nereikia.
.

Kol saloje dėl ugnikalnio tvyro įtampa – kas kraustosi į žemyną, o kas laukia, kol nukris nekilnojamojo turto kainos… Aš bandau užsidaryti savo saugiame namų šeimininkės laimės burbule. Taigi, #namaibeatlieku pagal Bea Johnson knygą, antra dalis.

Prieš pasakodama įspūdžius dar noriu kai ką paaiškinti – tikrai nebuvo taip, kad staiga atsiverčiu knygutę ir verčiu namus aukštyn kojom (nors ir mano vyrui tikrai taip atrodo). Dėl aplinkosaugos man skauda jau seniai, ir kuo toliau tuo giliau. Ateina vis aiškesnis suvokimas – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kiekvienas naujas pirktas daiktas suka fabrikų mašinų variklius. Į kriauklę išpilti chemikalai teršia vandenyną – tą patį, kuriame maudosi mano vaikai. Plastikinėse dėžutėse pirktos uogos ir vyšniniai pomidoriukai sveika ir skanu, bet… kur dingsta tos plastikinės dėžutės? Niekur jos nedingsta, plastikas yra kone amžinas.

Beveik baigiau skaityti tą knygą. Daug ką jau žinojau iš anksčiau ir darau pati – perku rūbus ir daiktus iš sekondhendo, naudoju daugkartines sauskelnes ir vien natūralią kosmetiką („Uoga uoga" priima atgal visas pakuotes ir duoda nuolaidą naujiems pirkiniams), fanatiškai rūšiuoju šiukšles. Skyrius apie spintą man apskritai buvo vieni juokai, nes jau daug metų turiu taisyklę įsigijus naują drabužį kam nors atiduoti vieną seną. Ir aš VISADA turiu ką apsirengti.

Sunkiausia dalis man yra virtuvė ir visi maisto pirkimai. Bliamba, tikrai sunku. Knygoje rašo, kad apsiperkant svarbiausia nepamiršti iš namų pasiimti krepšių ir daugkartinių maišelių. Lengva pasakyti, sunku padaryti, gerb. Bea!

Gerai bent tiek, kad Havajų saloje plastikiniai maišeliai jau uždrausti ir parduotuvėse duoda popierinius maišelius arba kartonines dėžes. Tačiau gyvenimo be atliekų tikslas yra ne plastiką pakeisti popieriumi, bet iš esmės atsisakyti vienkartinio naudojimo dalykų. Taigi, aš kiekvienoje rankinėje turiu po medžiaginį krepšį pirkiniams ir dar du laikau mašinoje. Nu ir kas? Vis tiek aną dieną užėjau į parduotuvę su mintim tik sojų grietinėlės, bet tada prisiminiau, kad nebėra šokolado ir dar vaisių, ir kombučos ir dar kažko, dabar jau nepamenu. Žodžiu, teko man krautis viską į popierinį maišelį, save guodžiant kad grįžusi namo jį įmesiu į naują kompostinę. Hm…

Tas pats ir su maisto produktų pirkimu – užsisakiau iš Amazon skirtingų dydžių maišelių biriems produktams pilti. Sūrį ir mėsą galima dėti į stiklinius indelius, o duoną Bea Johnson siūlo dėti į pagalvės užvalkalą. Lyg ir viskas ok, bet ne visi maisto produktai yra sveriami. Kol kas dar nepajėgiu atsisakyti, pvz., savo mėgstamiausių kokosinių ledų, nei iš anksto paruoštų salotų plastikiniame maišelyje. Žinau, kad visiškas išpindėjimas, užtat kaip patogu!

Revoliucija mano virtuvėje įvyko tuomet, kai perėjau per visas spinteles ir supyliau maisto produktus į stiklainius. Nors iš pradžių perskaičiusi šitą patarimą knygoje galvojau „ne ačiū, nesąmonė”, bet dabar galiu pasakyti… wow. Pirmiausiai tai daug kas spintelėse buvo pasenę. Nežinau kaip yra LT, bet Amerikoje vyrauja tas „nesvarbu kiek išleidi, svarbu kiek sutaupai” požiūris, kai maistas perkamas milžiniškais kiekiais, po to nespėji suvalgyti arba tiesiog kur nors užgrūdi ir pamiršti. Taigi, pusę teko išmesti (užsipildė pusė komposto dėžės per dieną), kitą pusę supyliau į stiklinę tarą ir prisiekiau bent tų birių produktų daugiau nepirkti pakuotėse. O ‘wow’ sakau dėl to, kad šitaip daug aiškiau matosi, ko namie yra, ko nėra ir jau tą pačią savaitę atsirado įkvėpimas gaminti maistą iš produktų, kurių paprastai nepamatydavau, nežinodavau, kad jų turiu arba tingėdavau ieškoti.

Kitas žingsnis – visus chemikalų pilnus valiklius pakeist natūraliais. Kol kas išbandžiau tik su kepimo soda šveisti kriauklę – gavosi puikiai, valiklį su balikliu iškart padovanojau vyro restoranui. Vakar mylimasis mačiau parnešė mano prašymu didelį butelį acto – darysiu valiklius visiems namams ir tada gausiu supermamos sertifikatą.

Pertvarkius virtuvę paaiškėjo kad maisto produktų turime visai savaitei. Tai be šviežių daržovių ir sojų grietinėlės nelabai ką ir pirkau. Laukiu, kol paštu atkeliaus tie maišeliai ir tikiuosi jų nepamiršinėti. Kitą savaitę pagal tos pačios knygos receptą deginsiu migdolus ir gaminsiu pravodkę akims. Parašysiu, kaip seksis.

Daugiau Vaivos Rykštaitės tekstų http://sofijantsofos.blogspot.com/