Į Lietuvą grįžusi Rūta Meilutytė parodė du aukso medalius: oro uoste pasitiko močiutė ir tėtis

Du pasaulio čempionato aukso medaliai ir du planetos rekordai.

Rūta Meilutytė savo pasiekimais sukėlė džiaugsmo audrą savo tėvynėje, nemenkesnę nei pastarosiomis dienomis pro Japoniją praūžęs taifūnas.

Dėl jo 26 metų kaunietė su treneriu Tadu Duškinu namo sugrįžo viena diena vėliau nei planuota, bet tai nesumažino šypsenų tų žmonių, kurie laukė savo mylimos plaukikės Vilniaus oro uoste.

Pirmiausia – jos šeima: močiutė ir tėtis su žmona.

„Šiurpai ėjo, bet buvo taip gera žiūrėti, kaip Rūta plaukė“, – sakė plaukikės močiutė Aldona Meilutienė, auginusi Rūtą, jaunystėje, o dabar pasidžiaugusi, kad viena pirmųjų suskubo pabučiuoti anūkę.

Keli draugai, Lietuvos plaukimo federacijos ir Lietuvos olimpinio komiteto vadovai bei grupelė smalsuolių irgi atvyko į oro uostą prieš vidurdienį.

Jie dar gyvai dalinosi įspūdžiais iš pasaulio plaukimo čempionato Fukuokoje, kur R.Meilutytė suspindėjo dviem aukso medaliais.

Iš pradžių ji dominuojančia persvara triumfavo 100 m krūtine finale, distanciją įveikusi per 1 min. 4,62 sek. – tai aštuntasis rezultatas per plaukimo istoriją šioje rungtyje.

Dar įspūdingiau Rūta plaukė 50 m krūtine lenktynėse, kur pusfinalyje pakartojo pasaulio rekordą (29,30 sek.), o kitą dieną jį pagerino (29,16 sek.), vėl dideliu pranašumu laimėjusi aukso apdovanojimą.

Du titulai Fukuokoje užkėlė visą Lietuvos komandą į 13 vietą vandens sporto šakų čempionato bendroje rikiuotėje ir į 8 vietą plaukimo varžybų rikiuotėje.

Juodais šortais ir ilgomis juodomis kojinėmis Vilnių pasiekusi R.Meilutytė atrodė susijaudinusi, išvydusi pasiilgtus veidus, bet juokėsi ir sakė, kad ašarų tikrai nėra.

„Esu labai patenkinta. Buvo ilga kelionė, bet džiaugiuosi sugrįžusi“, – sakė plaukikė oro uoste.

– Rūta, galbūt susigulėjo mintys, kas lėmė tokį bene sėkmingiausią pasirodymą čempionate per visą karjerą?

– Ne, nesusidėliojo, dar ir nebandžiau dėlioti. Man dabar visas procesas yra labiau ne tik apie tikslo siekimą, bet noro leisti viskam įvykti. Taip atrodo, kad kuo labiau atsipalaiduoji, tuo labiau ir pavyksta. Tada galimybė labai labai didelės.

– Ar šios varžybos buvo tokios, kai galėjote labiausiai mėgautis plaukimu?

– Turbūt. Aš taip ir einu į varžybas ir treniruotes – ne dėl rezultatų siekimo, o galvodama apie procesą. Tikrai šįkart buvo vienos tokių varžybų, kuriomis norisi mėgautis.

– Ypač įspūdinga buvo paskutinė čempionato diena, kai pagerinote pasaulio rekordą ir laimėjote auksą. Ar kažkaip atšventėte šiuos laimėjimus?

– Pažymėti, pažymėjome. Šventėme ir dar švęsime toliau. Kaip? Nežinau (šypsosi).

– Olimpinis kelialapis jau laimėtas, ar jau tvirtai apsisprendusi dėl dalyvavimo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?

– Aš toliau vis dar procese dėl to, bet labiau „taip“ nei „ne“.

– Daug klausimų sporte dėl rusų ir baltarusių dalyvavimo olimpinėse varžybose. Ar tai gali paveikti jūsų sprendimą?

– Nežinau. Iš vienos pusės norėtųsi dalyvauti, kad neduoti jiems šanso laimėti. Iš kitos pusės, visa olimpiada netenka moralės, jei leistų jiems dalyvauti. Norėtųsi, kad nebūtų galimybių.

– Nenorėtumėte, kad jie dalyvautų?

– Manau, kad teisinga šiame laikotarpyje šių šalių teises riboti.