Indrė Stonkuvienė prabilo skaudžia moterų tema: „Iš tokios „duobės“ save ištraukiau pati“

Nei gimus dukrai, nei sūnui I.Stonkuvienė dar nebuvo girdėjusi tiek daug informacijos apie šį sveikatos sutrikimą, kiek jos yra dabar, todėl suprasti, kas vyksta, anuomet buvo labai sunku. Šiandien Indrė drąsiai ir atvirai dalijasi savo patirtimi ir tikina mananti, kad šia tema reikia kalbėti kuo daugiau – „kitų moterų pasidalintos istorijos gali įkvėpti drąsos ir parodyti, kad net ir po tamsos visuomet ateina šviesa“.

Indre, kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo?

Ši patirtis man leido suvokti, kad nereikia abejoti savimi, savo jausmais, esama būsena, kuri tau galbūt yra neįprasta. Svarbu nebijoti pasidalinti tais jausmais su savo artima aplinka, paprašyti pagalbos jeigu jos reikia.

Ar nėštumo metu buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją?

Kuomet aš laukiausi, tuo metu dar nebuvo tiek daug informacijos apie pogimdyminę depresiją. Mano artimoje aplinkoje visos moterys buvo laimingos ir džiaugėsi gimus vaikeliams. O dar artimesnėje aplinkoje, scenos moterys, rodėsi, tik pagimdžiusios lipo atgal į sceną. Galbūt tuomet buvo nupieštas toks paveikslas ir buvo pats „sprogimas" supermamyčių, kurios aktyviai dalijosi savo džiugia motinyste ir savo patirtimi. Manau, kad būtent tai ir kėlė didžiausią gėdos jausmą, nes atrodė, kad aš ne taip jaučiuosi, ne taip atrodau ir mano gyvenime yra viskas priešingai, nei pas kitas moteris.

Kokius pirmuosius ženklus, kad kažkas ne taip su jūsų emocine būsena, pastebėjote?

Man buvo labai liūdna, o pagal visus standartus ir stereotipus bei istorijas, kurias buvau girdėjusi, turėjau džiaugtis gimus vaikams, netgi vardindama sau dalykus, dėl kurių turėčiau būti laiminga, supratau, kad taip nesijaučiu. Manęs nebedžiugino niekas, buvau nelinksma, nekalbi, užsidariusi savyje. Kiekvieną vakarą būdavau nuolatinėje pavargimo būsenoje, kas atrodytų ir yra normalu būnant mama.

Tačiau tuomet atėjo baimė ir neviltis, savigrauža, kad aš esu nevykėlė, ir dėl to man darėsi labai liūdna. Ši būsena yra labai, labai keista. Dabar suvokiu, kad miego stoka ir hormonų audros darė savo. Visgi, šią būseną geriausiai apibūdina pasakymas, kuomet tu tarsi esi kambaryje, tau viskas aišku, tu jame kaip ir buvai, bet negali išeiti iš jo, nes nėra nei durų, nei langų, tad jame tiesiog būni. Ir kai tavęs niekas nebedžiugina, viską darai tarsi robotas. Nors tai nebuvo taip akivaizdu ir tikrai galėjau apgauti aplinką, nes juk kiti nemato kiek tu nemiegi, kiek kartų naktį keliesi ir kaip tu jautiesi, nes visa tai yra viduje.

Visa tai buvo nurašoma, „ką tu čia zyzi, juk yra namas, vaikai sveiki, turi automobilį“

Ar kreipėtės pagalbos į specialistus?

Ne, tikriausiai, kad ir kaip blogai buvo, dar nebuvau pasiekusi tos pačios blogiausios emocinės duobės. Žiūrėdama į savo vaikus supratau, kokie jie nuostabūs. Supratau, kad turiu kažką daryti, kažko imtis, kad pamažu tos neigiamos emocijos dingtų ir tapčiau laiminga. Tad kiekvieną vakarą punktais susirašydavau, ko aš norėčiau, kad mano emocinė būklė gerėtų, kaip to pasiekti ir ką daryti, kad nebebūčiau liūdna.

Na, pavyzdžiui, kad norėčiau nueiti į dušą, išgerti puodelį karštos kavos, pabūti ramiai bent valandą nieko nedarydama. Tuomet, ką aš galiu padaryti, kad mano kasdienybėje atsirastų poilsio valanda. Juk galiu kreiptis pagalbos pas močiutę ar ką nors kitą ir paprašyti, kad pabūtų su vaikais tą valandą.

Ir tokiais mažais žingsneliais įmanoma daryti pokyčius dėl savęs, žinoma jie nėra lengvi, nes net suvokti, ko tu nori, gali būti sunku. Gimus vaikams ,,aš‘‘ nueina į trečią planą, tad greitai susivokti nebus lengva, visgi visos tos smulkmenos susideda ir iš jų kilo noras veikti, bendrauti. Visa tai išsivystė iki didesnių dalykų – taip aš įkūriau savo pirmą verslą su dviem mažais vaikais. Pranciškui tuo metu buvo 2 mėnesiai, o Cecilijai – 2 metai ir 7 mėnesiai. Man tiesiog reikėjo veikti. Tačiau tai labai individualu, man padėjo papildoma veikla.

Taip pat kurį laiką kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį, kuriame užsirašydavau kaip praėjo mano diena, kaip aš jaučiausi. Taip tam tikra prasme vykdžiau sau terapiją. Ir tik praėjus kuriam laikui, perskaičius nemažai literatūros susivokiau, kad man turbūt ir buvo pogimdyminė depresija. Domėdamasi supratau, kodėl tuomet taip jaučiausi, ir savo istorija pasidalinau viešai. O po mano pirmo viešo pasidalinimo šia tema, pradėjo dalintis labai daug kitų moterų. Jos dėkojo ir pačios pasakojo, ką patyrė ir išgyveno. Pasikartosiu, bet labai gera išgirsti, kad ir kitoms moterims buvo taip pat ir jos taip jautėsi, ir tai yra normalu.

Ar jautėte, kad artimieji žmonės supranta, ką išgyvenate? Galbūt jiems pirmiesiems pasipasakojate apie patiriamus jausmus?

Ne, artimiesiems aš nesipasakojau, jie mano būseną nurašė, kad man tiesiog per mažai miego, kad mama pajuodusiais paakiais, jie laikė tai norma. Tačiau su artimaisiais juk nebūni visą laiką kartu, patys artimiausi žmonės yra tu ir tavo vaikai. Apskritai, nežinojau, kaip galėčiau apie viską pasakyti ar kaip pasiguosti, nes kai kelis kartus bandžiau pasisakyti, visa tai buvo nurašoma, „ką tu čia zyzi, juk yra namas, vaikai sveiki, turi automobilį“. Tau pradeda vardinti dalykus, dėl kurių turėtum būti laiminga, nors kalba eina ne apie tai. Tuomet imi analizuoti tuos veiksmus ir prityli, imi svarstyti, dėl ko tu esi nelaiminga.

Negalime smerkti moters pasirinkimų, nes tai yra jos kūnas ir jos teisė, tai tik jos ir šeimos reikalas.

Kokios paramos jums trūko labiausiai?

Man labiausiai būtų padėjusi išgirsta kitos moters, mamos istorija apie patirtą pogimdyminę depresiją, apie išgyventus jausmus. Jeigu kas būtų papasakojęs, ką darė, kaip pavyko įveikti tuos emocinius sunkumus, manau, būtų buvę daug lengviau. Juk dažnu atveju, kai esi emocinėje duobėje, tokioje situacijoje geriausia pagalba yra žinojimas, kad kažkam buvo lygiai taip pat sunku, kaip galbūt dabar yra tau, kad tai normalu ir viskas praeis.

Jeigu turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal, ar būtumėte kreipusis pagalbos į specialistus?

Kadangi iš tokios emocinės „duobės“ aš ne kartą save esu ištraukusi pati, tokioms „duobėms“ aš esu dėkinga, nes esu ten, kur esu. Ir jeigu atsitinka kokia nors emocinė krizė, aš žinau tuos dalykus ir žinau, kaip galiu sau padėti. Tad geriausias dalykas, kokį gali padaryti žmogus, tai susipažinti su savimi. Žinoma, pagalbos tu gali prašyti, bet jeigu tu nebūsi pasiruošęs jos priimti, tuomet ir psichoterapija gali tave dar labiau uždaryti.

Nesakau, kad to nereikia, tikrai reikia, nes pogimdyminė depresija turi daugybę formų ir aš buvau visai kitokioje formoje. Tad labai svarbu sugebėti atrasti „įrankius“, kurie padėtų būtent jums. Pats geriausias dalykas yra veikti, kažką daryti, nes kai atsiranda apatija, liūdesys, gali būti labai sunku kažko imtis. Visgi, jeigu taip nutiko, reikia nebijoti kreiptis pagalbos.

Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyminę depresiją? Kaip garsiai reikia apie tai kalbėti?

Manau, kad šia tema vis dar reikia kalbėti, nes tik taip bus lengviau toms, kurios išgyvena pogimdyminę depresiją. Kitų moterų pasidalintos istorijos gali įkvėpti drąsos ir parodyti, kad net ir po tamsos visuomet ateina šviesa.

Dažnai mamos patiria spaudimą ir dėl gimdymo, žindymo. Kaip joms reaguoti į šiuos komentarus?

Visoms būsimoms mamytėms siūlyčiau susikurti savo socialinį „burbulą“, vengti aplinkos, kuri jus trikdo, o norintiems patarti – nedarykite to, ypač kai jūsų niekas neprašo. Mes visi turėtume suprasti, kad mes negalime smerkti moters pasirinkimų, nes tai yra jos kūnas ir jos teisė, tai tik jos ir šeimos reikalas. Tad jeigu jūsų aplinka negerbia jūsų sprendimų, tuomet reikėtų išeiti iš tos aplinkos.

Be to, gimdymo, žindymo klausimais tu gali būti susiplanavusi labai daug, tačiau kartais nutinka taip, kad tas planas priklauso ne nuo tavęs, o tik nuo medikų. Todėl ir aš pati esu linkusi reaguoti pagal situaciją, o ne planuoti iš anksto.

Kaip išgyventa patirtis pakeitė jūsų požiūrį į motinystę ir gyvenimą apskritai?

Pradėjau vertinti pačią motinystę. Nustojau klausinėti moterų, kaip ir ką jos rinksis. Juk tai kiekvienos asmeninė teisė. Pačiai tapus mama, matant kitas nėščias moteris mane apėmė kažkoks bendrystės jausmas. Pradėjau su rūpesčiu žiūrėti į kiekvieną nėščiąją, man norisi jas užleisti eilėje, pasiūlyti atsigerti. Jaučiu dar didesnę pagarbą nėščiosioms, moterims, kurios stumia vežimėlį ir dar neša daugybę vaikiškų daiktų.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti kitoms moterims ir jų šeimoms?

Nepamirškite, kad jaustis kitaip nei tau sako, nėra blogai. Pripažinti, pasidalinti ir pasakyti, kad pavargai, tau skauda ir yra liūdna – drąsu. Turite suprasti, kad motinystė nėra jūsų vienos atsakomybė, tai yra dviejų žmonių, jūsų ir jūsų antrosios pusės, su kuria privaloma pasišnekėti, kas jūsų laukia be to stebuklo, kuris gims. Svarbu aptarti sunkumus ir nebijoti apie juos kalbėtis bei juos įgarsinti.

Kauno apskrities moterų krizių centro psichologės Neringos Martišienės komentaras:

Indrė pastebėjo svarbius dalykus ir „legalizavo“ savo jausmus. Trumpam stabtelėjusi sėkminga karjera, puikus gyvenamasis būstas, naujas automobilis ir sveikas vaikutis dar negarantuoja geros psichologinės mamos savijautos. Ir jeigu jautiesi taip, kaip jautiesi, tai yra tikra, validu ir verta pagarbos. Nepriklausomai nuo to, kaip kam atrodo iš šalies. Kada pripažįsti, kad vis tik nesijauti gerai, pradedi ieškoti būdų, kaip sau padėti.

I.Stonkuvienė išvardino daug gerų būdų: maži žingsneliai (maži malonumai, poilsio valandėlės) kartais daro stebuklus. Ir tada, kai jau nieko nesinori, galime pabandyti prisiminti: o kas anksčiau panašiose situacijoje padėdavo pasijusti bent šiek tiek geriau?

Pokalbis su drauge? Pasivaikščiojimas vienai gamtoje? O gal pagulėjimas karštoje vonioje?.. Jei kažką atradai, prisiminei, pabandyk. Blogiau nebus. Ne tiek svarbu, kiek gyvenime patirsime krizinių situacijų (o tikrai patirsime!), kiek turėsime žinių, įgūdžių ar metodų, kaip jose tvarkytis.

Tačiau, krizinėje situacijoje neretai vien savų resursų neužtenka. Tad jei neveikia tai, kas veikdavo anksčiau, ir net su didžiausia artimųjų parama ir pagalba nesijauti pakankamai gerai, neatidėliok, kreipkis pagalbos į specialistus (psichologą, psichoterapeutą ar gydytoją psichiatrą). Atmink – pagalbos kreipiasi tik stiprūs!

Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė Greta Kondrataitė-Paleckienė primena, kad labai svarbu kreiptis pagalbos į specialistus, jeigu patiriate emocinius sunkumus po gimdymo. Ir viliasi, kad kitos moters pasidalinta istorija, galbūt kam nors išgelbės net gyvybę ir parodys, kad nėra neįveikiamų sunkumų.

Norėdama įkvėpti drąsos ieškoti pagalbos ji kviečia moteris patyrusias ar vis dar patiriančias pogimdyminę depresiją ir esančias sveikimo kelyje išdrįsti pasidalinti savo istorijomis, nes tik prabilus ir įvardijus savo jausmus galėsite judėti pirmyn. Savo istorijas galite atsiųsti el. p.: tylus.balsai@gmail.com

Kur kreiptis, jei šiuo metu reikia pagalbos:

• Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt
• Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt
  Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją/depresiją, persileidimą/ naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo. Tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt
• Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.
• Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.
• Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.
• Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.
• Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba