Daiva Žeimytė-Bilienė: „Sunkiais momentais po gimdymo aš nepalikau savęs vienatvėje“

Daiva Žeimytė-Bilienė pasakoja, kad euforija gimus vaikui netrukus pavirto į baimę, kad niekada nebebus taip, kaip buvo anksčiau. Tačiau ji nei vienai sekundei nebuvo pasigailėjusi, kad tapo mama, ar kad jos gyvenimas pasikeitė – „vaikas apskritai yra didžiausia gyvenimo dovana“ – teigia pašnekovė.

Kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo? Kas jums buvo labiausiai netikėta?

Pačioje pradžioje buvau tarsi sapne. Man buvo labai didelė euforija, patyriau didžiulį pliūpsnį teigiamos ir labai geros energijos. Ir tas suvokimas, kad mano vaikas jau čia, aš jį jau galiu matyti, paliesti, paglostyti, pabučiuoti, jis viską pakeičia. Pavyzdžiui, laukiantis man buvo labai smalsu kaip atrodys mano vaikas. Tad kai jis gimė ir aš jį pamačiau man buvo sunku net užmigti, nes galvoje buvo pilna minčių. Ir jausmai gimus vaikui buvo tokie stiprūs, kad aš niekada anksčiau nieko panašaus nebuvau patyrus savo gyvenime.

Vėliau atėjo suvokimas, kuris išgąsdina, kad jau viskas ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Suvoki, kad tave užgriuvo didžiulė atsakomybė už tą mažą žmogutį ir kad už jį būsi atsakinga visą gyvenimą. Suvoki, kad dabar atėjo tas laikas, kai turi užauginti žmogų, o ne kokią gėlytę sode. Tad tas suvokimas tikrai „trinkteli“, žinoma ne pirmosiomis dienomis, bet kuomet vaikelį jau parsiveži iš ligoninės namo. Tuomet prasideda tikrasis gyvenimas ir susiduri su visiškai pasikeitusia realybe. Tuomet ir aplanko patys įvairiausi jausmai.

Ar buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją prieš gimdymą?

Taip, buvau girdėjusi ir skaičiau apie tai, tad tikrai daug domėjausi pati. Netgi artimoje aplinkoje turėjau pavyzdžių, kuomet draugės pasidalino savo patirtimis. Tad tai man tikrai nebuvo kažkoks „neatpažintas objektas“, ta pogimdyminė depresija. Ir netgi pati žinojau tas raudonas linijas, kokios jos yra ir kaip jas atpažinti. Todėl labai sekiau save ir stebėjau, analizavau savo jausmus.

Emocinių sunkumų išvengėte?

Ne, man tikrai nepavyko jų išvengti. Prisimenu eidavau į kiemą, apeidavau aplink namą, paverkdavau ir grįždavau namo. Po to ir vėl prasidėdavo kasdienė rutina. Apskritai mamoms turbūt emociškai yra sunkiausia. Juk motinystėje tau niekas neduoda trijų mėnesių bandomojo laikotarpio įsivažiuoti kaip į darbą ir pasižiūrėti kaip tau viskas seksis.

Viskas tave užgriūna kaip banga, tiek gerąja, tiek ta sudėtingąja prasme. Tad tikrai tas gyvenimas iš esmės verčiasi aukštyn kojom. Man atrodo, kad motinystėje apskritai neįmanoma išvengti tų sudėtingų emocijų, vien jau ką reiškia nuovargis. Juk dažnai diena susimaišo su naktimi, ypatingai tais pirmaisiais metais. Todėl natūralu, kad patiriame emocinių sunkumų. Gal dar man, kaip aktyviai moteriai tas staigus sustojimas buvo toks sunkesnis ir reikėjo laiko priprasti prie tos naujos realybės, nes iki nėštumo buvau labai aktyvi ir manęs buvo visur pilna...

O gimus vaikeliui daug daugiau laiko praleisdavau namuose. Tad šioje vietoje irgi turėjo įvykti savotiškas lūžis. Man asmeniškai gal padėjo dar tai, kad susilaukus sūnaus po pusės metų prasidėjo pandemija ir karantinas. Tuomet visi užsidarė namuose ir man net tą pandeminį laikotarpį išbūti namuose buvo emociškai lengviau, nes šiaip ar taip sėdi namie ir visi kiti taip pat, nes su niekuo susitikti buvo negalima ar kažkur išeiti taip pat. Gal keistai nuskambės, bet būtent tai mane ir ramino, nes jeigu ne karantinas, manau, tikrai būčiau norėjusi dažniau kažkur išeiti, o ne tik sėdėti namie.

Gal ieškojote pagalbos dėl savo emocinės būklės?

Gimus sūnui dažnai baiminausi, kad kažko nepraleisčiau, ir jeigu jau pajausčiau kažką tokio, kas ir mane pačią būtų išgąsdinę, būčiau kreipusis pagalbos į specialistus. O jos kreiptis tikrai turėjau kur. Manimi rūpinosi nuostabi psichologė Aušra Kurienė, pas kurią aš lankydavausi ir dar kuomet sūnaus nebuvo, ir jam jau gimus. Kuomet jau pajausdavau, kad reikia įsikišimo žmogaus iš šono, profesionalo, tuomet periodiškai ir apsilankydavau pas ją.

Be to, turėjau labai gerą akušerę – Ievą Girdvainienę, kas ir šiaip moterims būna labai svarbu, ypatingai maitinimo klausimu, nes žindyti pavyksta tikrai ne visoms. Ir aš pati apie vaiko žindymą buvau domėjusis mažiausiai, todėl patyriau sunkumų, nes nėštumo metu maniau, kad tiesiog duodi krūtį ir vaikelis valgo. O pasirodo tai bene vienas sudėtingiausių dalykų. Ir tai irgi labai paveikia mamų emocinę būseną.

Iškilus sunkumams žindyti akušerė I.Girdvainienė mane vis nuramindavo – na, dar truputėlį, dar truputėlį ir galiausiai man pavykdavo. Savo sūnelį maitinau iki dvejų metų. Tad mano atveju tikrai buvo žmonių, kurie padėdavo iškilus sunkumams ir labai gerai, kad jų buvo.

Prisimenu, kai ištiko krizė, kuomet vaikelis verkia, nes nori valgyti, o aš verkiu, nes man viską skauda. Ir net nežinau, kaip čia padaryti, kad mums abiems viskas būtų gerai.

Tuomet skambinu I.Girdvainienei ir jau girdžiu jos stabdomų padangų garsą šalia mano namų, girdžiu jos bėgančios žingsnius. Manau, kad neužtrukome nei penkių minučių, kol I.Girdvainienės pagalba išsprendėme problemą ir mažylis liko pavalgęs, o mama rami. Rodos įvyko kažkoks stebuklas.

Tačiau tiesiog yra žmonės, kurie žino, ką daro, ir netgi jų buvimas šalia ramina. Tad tais sunkiais momentais po gimdymo aš nepalikau savęs vienatvėje ir žinojau, kokie yra pogimdyminės depresijos požymiai, ir jeigu jau būtų reikėję, manau, būčiau juos atpažinusi. Tačiau jokiais būdais sunkių emocijų nereikia slėpti ar jų ignoruoti ir sakyti, kad man viskas gerai, nes paskui tas „viskas gerai“ gali baigtis labai liūdnai.

Ar jautėte, kad aplinkiniai žmonės supranta, ką išgyvenate?

Vyras labai manimi rūpinosi, padėjo prižiūrėti vaikelį. Mes iki šiol nesame turėję auklės, viską darome kartu. O ir į darželį sūnus išėjo tik kai jam buvo ketveri metai, nes mes, tėvai auginame jį, ne institucijos ar kiti žmonės. Žinoma, pasikalbėdavau ir su draugėmis, tačiau nesinori nuolatos kitų žmonių užkrauti savo problemomis. Kitą vertus, kai atsiranda vaikai, natūraliai dalis žmonių iš tavo draugų rato atkrenta, juk tikrai ne visi privalo klausyti apie sauskelnes ar kitus vaikiškus reikalus, nes jie turi savus reikalus ir savas problemas. Todėl, manau, labai svarbu turėti mamų bendruomenę, mamų ratelį, kuriame susitikus galėsite aptarti visus savo jausmus ir išgyvenimus lydinčius motinystėje.

Kokios paramos jums trūko labiausiai?

Galbūt mamų bendruomenės. Man yra labai gaila, nes dabar mamoms yra daug sunkiau auginti vaikus nei anksčiau, nes jos dabar yra labiau vienišos. Anksčiau vaiką augindavo „visas kaimas“, o dabar tokio modelio nebeliko, jis yra, bet ne mūsų kultūroje ir ne mūsų šalyje, toks požiūris į vaiko auginimą labiau galioja Rytų ar Afrikos šalyse. O pas mus, toje vakarietiškoje kultūroje, to nėra, mes esame individualistai ir tas individualizmas yra ne pačių mamų noras. Ir tos pačios neigiamos emocijos dar gimsta ir iš to, kad mamos yra paliktos labai vienišos tiek su savo džiaugsmais, tiek su savo vargais.

Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyminę depresiją?

Manau, kad šiai temai yra skiriama vis dar nepakankamai dėmesio. Dar labai gajus stereotipas, kad viskas praeis, ir nėra čia ko verkšlenti, kad moterys turi susitvarkyti su savimi, nustoti išsidirbinėti ir maivytis. Žinoma, tikrai nereikia perlenkti lazdos ir negalima sakyti, kad motinystė, tėvystė ir, apskritai, vaikai yra vien vargas. Tai yra visiška nesąmonė. Mes esame linkę pulti į kraštutinumus, nes kai pradedi pasakoti apie pogimdyminę depresiją, užeina tokia banga, kad...

Motinystė tikrai nėra lengva, tačiau man asmeniškai džiaugsmas yra daug didesnis nei vargas. Ir aš niekada, nė vienai sekundei nesu pasigailėjusi, kad tapau mama, ar kad mano gyvenimas pasikeitė. Vaikas apskritai yra didžiausia gyvenimo dovana.

Ar teko patirti visuomenės spaudimą dėl gimdymo, žindymo?

Patarėjų mano gyvenime visada buvo, tačiau aš stengiuosi socialiniuose tinkluose apie savo vaiką neskelbti jokios informacijos, nebent per gimtadienį kuo nors pasidalinu. Tačiau stengiuosi apie jį nekomunikuoti ir nepasakoti, nes vieną sykį kai pasidalinau, kad mano vaikas visai neleidžia laiko prie ekranų, ir jam tuomet gal buvo kokie metukai, pasipylė visa lavina komentarų. Liūdniausia, kad tie komentarai buvo kitų moterų, mamų, su visokiais pasišaipymais – pažiūrėsim, ką tu sakysi po kelių metų ir pan. Po to svarsčiau, kodėl jos taip sureagavo, ir tikriausiai taip yra dėl to, kad jas kamuoja kaltės jausmas, kad štai kažkas kažką daro ar nedaro, ir taip išlieja savo pyktį.

Visai neseniai šia tema skaičiau labai gera tekstą, kad yra toks vyresniojo giminaičio sindromas, kuomet žmogus visada ras jums ką pakomentuoti ir pasakyti, ką jūs turite daryti kitaip nei, kad darote dabar. O ypatingai dažnai su kritika susiduria ne tik mamos, bet moterys apskritai. Aš stengiuosi tokių komentarų neimti į širdį, nors tai tikrai nėra malonu.

Kaip po gimdymo pasikeitė jūsų požiūris į motinystę ir gyvenimą?

Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Ir kaip aš sakau, yra gyvenimas iki vaikų ir yra gyvenimas po vaikų, t.y. jiems gimus, nes gyvenime pasikeičia ne tik tavo prioritetai, bet ir vertybės. Gimus vaikams viskas išsigrynina iki smulkmenų ir net ta pati laiko vertė tampa visai kitokia. Net ir meilės išraiška tampa unikali ir nėra daugiau tokios kitos, nes mamos meilė vaikams yra stebuklas. Tai vienareikšmiškai yra pokyčiai į gerą ir vaiko auginimas yra pats svarbiausias gyvenimo projektas.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti kitoms moterims?

Nelikite vienos, kalbėkitės. Tikrai yra bent vienas žmogus, kuriam galite pasipasakoti apie savo išgyvenimus ir jausmus. Ir nebūtinai tai turi būti jums artimas žmogus. Dažnu atveju pasipasakoti svetimam yra lengviau, nei atsiverti patiems artimiausiems. Kuomet įvardinsite ir įgarsinsite savo problemą, situacija pradės spręstis. Svarbiausia nelikti vienoms.

Kauno apskrities moterų krizių centro psichologės Neringos Martišienės komentaras:

Džiugu, kad būsima mamytė ruošėsi ne tik motinystės džiaugsmams, bet ir iššūkiams. Kuo daugiau turime informacijos, kaip būti naujose patirtyse, su kokiais sunkumais galime susidurti ir kaip juos spręsti, tuo jaučiamės ramiau. Visgi, motinystės patirtys, turinčios daug bendro, tuo pačiu kiekvienu atveju yra ir labai unikalios, tad visko numatyti iš anksto ir tam pasiruošti praktiškai neįmanoma.

Tačiau, ne tiek svarbu, kokie iššūkiai mus užklumpa, kaip tai, kiek turime patirties, pajėgumų ar prieinamos pagalbos jiems išspręsti. Žinoma, kai vaikutis jau ne pirmas, turime daugiau žinių, daugiau patyrimų ir sunkumus įveikiame lengviau. Tačiau, kai susilaukiame pirmagimio, visos patirtys yra pirmos ir nepažintos. Ir čia labai svarbu mūsų vidinis įsitikinimas, kad visus iššūkius galime įveikti, bei žinia, kad pagalba visada yra ir ji mums prieinama.

Labai svarbu atpažinti „raudonas linijas“.

Tai gali būti ir artimųjų ratas, tas pačias patirtis išgyvenusių ar išgyvenančių mamų bendruomenė bei, žinoma, specialistai, turintys specifinių žinių, kaip mums padėti. Normalu prašyti pagalbos, normalu ją priimti, normalu ir net būtina pasirūpinti savimi, kad galėtume pasirūpinti savo kūdikiu.

Taip pat labai svarbu atpažinti „raudonas linijas“, kuriomis gali būti prislėgta, pablogėjusi nuotaika, atsiradusi 2–6 savaitę ar per pirmuosius metus po gimdymo, sumažėję interesai, išnykęs ar sumažėjęs pasitenkinimas mėgstamomis veiklomis, energijos trūkumas, nuolat jaučiamas nuovargis, miego sutrikimai, apetito pokyčiai, atsiradęs kaltės, menkavertiškumo jausmas, įsitikinimas, kad esi nepakankamai gera mama, negebi tinkamai rūpintis kūdikiu ir pan.

Šie ženklai byloja, jog negalima atidėlioti ir reikia ieškoti pagalbos. Jei sunku jos kreiptis, galime paprašyti artimųjų, jog padėtų, palydėtų į pirmą susitikimą su specialistu. Svarbu atminti, kad pogimdyminės depresijos simptomus patiria beveik kas penkta–šešta kūdikio susilaukusi moteris, o tinkama ir savalaikė pagalba padeda ne tik pasijusti geriau, bet ir vėl mėgautis gamtos suteikta dovana – motinyste.

Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė G.Kondrataitė-Paleckienė džiaugiasi, kad vis daugiau moterų išdrįsta viešai prabilti apie patirtus jausmus ir išgyvenimus po gimdymo ir kreipiasi pagalbos į specialistus bei dėkoja mamoms sutikusioms atverti savo širdį.

Žurnalistė kviečia moteris, patyrusias ar vis dar patiriančias pogimdyminę depresiją, ir esančias sveikimo kelyje išdrįsti pasidalinti savo istorijomis ir taip įkvėpti drąsos kitoms moterims, paskatinti jas prabilti bei ieškoti pagalbos ir neužsisklęsti savyje. Savo istorijas galite atsiųsti el. p.: tylus.balsai@gmail.com

Kur kreiptis, jei šiuo metu reikia pagalbos:

• Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt
• Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt
  Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją/depresiją, persileidimą/ naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo. Tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt
• Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.
• Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.
• Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.
• Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.
• Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba