Valda Bičkutė: „Pati nebūčiau supratusi, kad man prasideda lengvos formos pogimdyminė depresija“

Socialinis projektas „Tylūs balsai“ ir portalas Žmonės.lt kviečia mamas, patyrusias pogimdyminę depresiją, dalintis savo istorijomis. Tikimės, kad jūsų istorijos įkvėps kitas moteris kreiptis į specialistus ir ieškoti pagalbos.

Pirmąja istorija dalijasi aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė, kuri išgyveno lengvos formos pogimdyminę depresiją.

Kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo? Kas jums buvo labiausiai netikėta?

Manau, kad pirmą kartą gimdant daugelis dalykų yra netikėta. Niekada negali būti tikra, kaip viskas pasisuks ar pasibaigs su tavimi, ar su tavo vaikučiu. Ir tuomet persijungi į pasąmonės pasaulį ir dingsta visi kontūrai, suvokimas apie bet ką. Bent jau man taip buvo.

Po gimdymo praėjus kuriam laikui, aš negalėjau suregzti net sakinio. Atrodo, nori kažką pasakyti, pradedi sakyti, bet tuoj pamiršti, ką norėjai ir kaip reikėtų tai pasakyti. Tokia mano būsena truko kurį laiką. Bet iš pradžių viskas buvo tikrai gerai. Nėštumas buvo lengvas, gimdymas buvo sklandus, dukrytė gimė sveika, žindyti man taip pat sekėsi, atrodytų, jokių didelių nesklandumų aš nepatyriau, tačiau kaip vėliau paaiškėjo man buvo lengvos formos pogimdyminė depresija.

Ar buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją prieš gimdymą? Žinojote, ko galima tikėtis?

Taip, apie pogimdyminę depresiją buvau girdėjusi, tačiau nebuvau atkreipusi į tai pakankamai dėmesio. Viskas, ką girdėjau, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Dar mama ir močiutė nuo senų laikų sakydavo, kad po gimdymo moteris dar metus laiko yra „viena koja karste“. Ir aš visada galvodavau, kas čia ir kodėl čia taip vyksta...

Tačiau dabar suprantu, kad turbūt ir buvo turima omenyje, jog visus metus trunkantis atsigavimo periodas, ta adaptacija prie naujo gyvenimo užtrunka. Ir visgi, būna situacijų, kai moterys prieina tam tikras ribines vietas, kurias, galbūt, gali būti sunku išgyventi. Seniau būdavo daug daugiau fiziologinių nesklandumų nei dabar, ir nors medicina dabar yra lengvai pasiekiama, visgi yra kraupios poezijos tame pasakyme.

Kada pradėjote pastebėti, kad kažkas gali būti ne taip su jūsų emocine būsena po gimdymo?

Kasmėnesinio vizito metu pas šeimos gydytoją. Ji ir pastebėjo, kad su manimi kažkas ne taip. O ji mane pažįsta labai gerai, pas ją lankausi jau beveik 20 metų. Gydytoja pirmoji pastebėjo mano akyse nerimą, jaudulį, pastebėjo ir tai, kad man sunku suregzti sakinį. To vizito metu ji pasakė, kad man yra lengvos formos pogimdyminė depresija, taip pat teigė – jeigu aš žindau ir žindysiu toliau, visa situacija keisis apie 5-tą mėnesį po gimdymo.

Tuomet vėl keisis hormonų balansas ir ta būsena turėtų praeiti. Laimei, man neprireikė medikamentinio gydymo ir mano pogimdyminės depresijos forma buvo ganėtinai lengva, tačiau jeigu ne gydytojos pastebėjimas ir įvardijimas, kažin ar kas būtų supratęs, kas su manimi darėsi. Abejoju, ar pati būčiau apie tai pagalvojusi.

Kokie buvo pagrindiniai simptomai, kuriuos pastebėjote? Juos pastebėjote pati?

Pati niekada nebūčiau pamaniusi, kad man prasideda lengvos formos pogimdyminė depresija. Visi aplinkui matė, kad man emociškai yra sunku. Buvau labai dirgli, susierzinusi, pervargusi. Aš tuo metu buvau viskuo nepatenkinta, maniau, kad susigadinau sau gyvenimą. Tačiau tuo metu man tai atrodė lyg ir natūralu tokioje situacijoje.

Juk gyvenimas gimus vaikui apsiverčia aukštyn kojomis, viskas keičiasi. Ir tai man neatrodė, kaip kokia antgamtiška reakcija, maniau, kad moteriai gali taip atsitikti. Juk kūdikis nuolat žindomas, ant rankų ir miega tik ant rankų. Tad ir tas nuovargis man atrodė labai normalus, kaip ir mano reakcija į viską.

Labiausiai man trūko galimybės pabendrauti su mamomis, kurios tai jau praėjo, kurios augina panašaus amžiaus vaikus.

Ar ieškojote pagalbos dėl savo emocinės būklės?

Papildomos pagalbos aš neieškojau. Man užteko, kad gydytoja įvardijo tai, kas man yra. Tuomet aš pasiskaičiau, apie tai ir atpažinau daug savo pojūčių, kurie buvo aprašyti prie pogimdyminės depresijos simptomų. Ir tai buvo pirmas žingsnis mano sveikimo link, nes kai tu žinai, kas su tavimi vyksta, nebesitapatini su tuo.

Tuomet stengiausi atsiskirti nuo to, įvardinti problemas garsiai. Man užteko vieno pasakymo, aš jau supratau, kad tai nesu aš, tai nėra mano natūrali reakcija, o tai, kas su manimi vyksta, yra tam tikra būklė su kuria galima nesitapatinti.

Kaip jus supę žmonės suprato, ką išgyvenate? Kaip jie reagavo?

Reikėtų paminėti, kad tuo metu buvo pirmasis karantinas, tad tų aplinkinių, be artimiausių šeimos narių, nelabai buvo. Tačiau mano vyras buvo labai supratingas ir kantrus. Jo ramybė per visą šį emociškai sunkų laikotarpį man labai padėjo.

Visgi, labai išgyveno mano tėvai, jiems buvo sunku suprasti, kas čia vyksta, juk gimė vaikelis, rodėsi, visas įmanomas džiaugsmas turėjo mane aplankyti. Jie nesuprato, dėl ko aš taip prastai jaučiuosi. Tačiau stengėsi mane atjausti ir man nepriekaištavo. Nors mačiau, kad jie išsigandę dėl mano būklės, kad man taip sunku.

Juolab, kad aš su savo sese gimdžiau 25-ių dienų skirtumu ir jai nieko panašaus nebuvo, ji jautėsi ramiai, na, o man emociškai buvo sunku. Tuo metu buvau labai persitempusi, labai dirgli, nerami.

Kokios paramos, jūsų nuomone, trūko labiausiai?

Labiausiai man trūko galimybės pabendrauti su mamomis, kurios tai jau praėjo, kurios augina panašaus amžiaus vaikus. Tad man tikrai trūko būtent kitų mamų palaikymo.

Kaip jūs tvarkėtės su pogimdymine depresija?

Specifinis gydymas man nebuvo taikomas, tačiau praėjus kuriam laikui suprantu, kad galbūt tam tikri šios būsenos „trupiniai" vis tiek liko, o galbūt ir ne. Žinoma, prie tokios būklės labai prisideda motinystėje lydintis nuovargis, kurį vienaip ar kitaip patiria visos mamos. Visgi dabar jaučiuosi gerai, jau praėjo pakankamai daug laiko.

Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyminę depresiją?

Esu toks žmogus, kuris nelabai paiso kitų nuomonės. Yra mano gyvenimas, aš jį gerbiu, vertinu ir tiesiog gyvenu, o kitų nuomonei aš neturiu laiko. Lygiai taip pat stengiuosi nesikišti į kitų gyvenimus ir jų nekritikuoti.

Pati pernai dalyvavau Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvoje, tad manau, kad visi dosniai dalijasi savo patirtimi ir informacija. Galbūt kaip ir mano atveju, aš pati nebūčiau susivokusi, kas man yra, jeigu gydytoja nebūtų pastebėjusi. Džiugu, kad dabar yra daugybė iniciatyvų, kurios rūpinasi mamų emocine būkle, pavyzdžiui, projektas „Mama mums rūpi“. Ten gali atlikti įvairius testus, rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

O ką patartumėte kitoms moterims, kurios patiria panašius išgyvenimus, jausmus?

Patarčiau drąsiai priimti save, savo patirtis ir gyvenimą. Jis yra vienas. Tad jį reikia vertinti ir mylėti visą, su visom patirtimis, ar jos būtų teigiamos, ar neigiamos, su visais sunkumais, laimėjimais ir pralaimėjimais. Jis visas yra vienodai vertingas. Reikia gebėti atsigręžti į save, matyti realią padėtį. Tačiau nesmerkti savęs, kad čia gerai ar blogai. Tai yra tokia patirtis, jūsų gyvenimo dalis, vertinga kaip ir visos kitos. Ir būtinai reikia ieškoti pagalbos, bendruomenių, nes nebėra laiko kažkokiems išvedžiojimas, juk turite vaiką, reikia judėti šviesos link.

Kaip ši patirtis pakeitė jūsų požiūrį į motinystę ir gyvenimą?

Motinystė apskritai yra didžiulis išbandymas, ekstremalus gyvenimo pokytis. Ir ji tikrai nėra vien rožių žiedlapiais klota. Reikia išlaikyti tvirtą stuburą, gebėti suspėti pasirūpinti ir savimi, nes kitaip bus labai, labai sunku.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti moterims ir jų šeimoms?

Nėra padėties be išeities, tik neužsimerkite ir nemeluokite sau. Drąsiai, tiesiai ir šviesiai žiūrėkite į visas situacijas, kurios jus lydi motinystėje ir, iškilus sunkumams, nebijokite kreiptis pagalbos. Viskas yra išsprendžiama veikiant, reikia tik veikti, ne slėptis, ne įgrimzti kažkur. Turite eiti atvirai ir drąsiai, kalbėtis ir ieškoti pagalbos, jeigu tokios reikia.

Psichologės Editos Pakalnienės komentaras:

Sergant pogimdymine depresija labai svarbu sutikti empatišką, įžvalgų, atjaučiantį žmogų, kuris gali padėti suprasti prastos savijautos priežastį. Svarbu atrasti savyje drąsos ir ryžtis pasikalbėti apie savo skausmą su artimaisiais, draugais ir kreiptis į psichikos sveikatos specialistus.

Ligos diagnozė gali būti atspirties taškas, kuris paskatina domėtis pogimdymine depresija, padeda suvokti, kad ligos simptomai – tai ne Aš, o tai tik liga, kuri su laiku praeis. Žinoma, jei bus tam sąmoningai skirta laiko ir mokomasi pasirūpinti savo būsena, keičiant tamsias mintis į šviesesnes, planuojant malonias veiklas, prasmingus gyvenimo tikslus, judant link jų savo tempu.

Pogimdyminės depresijos ir kitų ligų gydyme svarbu „atsitapatinti“, tarsi į savo sunkumus pažvelgti smalsiu tyrinėjančiu žvilgsniu, taip pat labai svarbu artimųjų supratingumas, palaikymas, pagalba buityje, savipagalbos grupės, psichologo, psichoterapeuto konsultacijos.

Visa tai padeda mokytis priimti savo unikalumą, nelyginant savęs su kitais, kurti, gyventi savo autentišką gyvenimą, rūpintis savo baziniais psichologiniais poreikiais ir leisti sau būti pakankama gera mama, atsisakant tobulumo iliuzijos.

Socialinio projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė, dviejų vaikų mama Greta Kondrataitė-Paleckienė primena, kad kiekvienos moters istorija yra laukiama, jeigu tik esate tikros, kad galite ir norite pasidalinti, ir taip įkvėpti kitas mamas išgyvenančias pogimdyminę depresiją kreiptis pagalbos į specialistus. Savo istoriją galite atsiųsti: tylus.balsai@gmail.com

Kur kreiptis, jeigu jums šiuo metu reikia pagalbos:

Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt

Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt

Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.

Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.

Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.

Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.

Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba