Indrė Trusovė apie šeimą: „Per dešimt bendro gyvenimo metų iš savo vyro nemažai išmokau“

Trumpa dosjė

• GIMTASIS MIESTAS. Klaipėda.
• METŲ LAIKAS. Pavasaris.
• PASAULIO KAMPELIS. Santorino sala.
• RYTO RITUALAS. Kiekvieną rytą geriu stiklinę vandens, o tada – arbatą. 
• MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS. Tuno tartaras. 
• GERIAUSIAS ĮPROTIS. Kasdien valgyti daržoves ir būti fiziškai aktyviai. 
• PASIDIDŽIAVIMAS. Vaikai – dukra ir sūnus. 
• BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Rankų kremas. 
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Drabužių lyginimas. 
• SAVYBĖ, KURIĄ NORĖTŲ PATOBULINTI. Esu labai išsiblaškiusi, norėčiau išmokti geriau planuoti savo laiką. 
• AUTORITETAS. Mama.

Su Kristina Pišniukaite-Šimkiene išleidote knygą „Kakė Makė. Receptai“. Kuo jums asmeniškai svarbus šis projektas?

Iš vienos pusės, manau, didelis žingsnis ir puikus įvertinimas karjeroje, kai žinomo prekės ženklo atstovai pakviečia prisidėti prie komandos ir išleisti knygą. Iš kitos pusės, labai gera kurti vaikams, kai pati auginu du vaikučius. Pats patiekalų gaminimo procesas buvo labai smagus, nes mano vaikai ragavo viską, ką gaminau, tad gerai žinau, kas įtinka mažųjų skoniui (šypsosi).

Žinoma, neslėpsiu, kad sveikatai palankūs receptai pavyksta ne iš pirmo karto. Buvo įdomu išgirsti dukros nuomonę. O gaminimas su vaikais padeda sukurti su jais dar stipresnį ryšį.

Ar atsižvelgiate į dukters rekomendacijas gamindama? 

Visada esu pasirengusi atsižvelgti. Kai kūriau receptus knygai, buvo labai gera girdėti, kad jai patinka viskas, ką gaminu. Kai nueiname į kavinę, dukra paragauja patiekalų, o tada sako, kad aš gaminu skaniau, net pataria savo kavinę atidaryti. Oi kaip tai paglosto širdį.

Gal jau tikrai galvojate apie savo kavinę? 

Tokio projekto planuose nėra. Daug bičiulių turi kavines, o iš jų pasakojimų susidariau nuomonę, kad tai nėra lengvas kelias. Atidaręs savo maitinimo įstaigą esi pasmerktas be galo daug dirbti. Šiame kelyje labai daug rizikos, ypač jei siūlai sveikatai palankų maistą.

Pastebėjau, kad į socialinius tinklus įkelti ne tokių sveikų patiekalų, pavyzdžiui, spurgų ar žagarėlių, receptai sulaukia nelyginamai daugiau dėmesio. Be to, mes su vyru nesame užaugę verslininkų šeimose, tad, manau, neišdrįstume žengti tokio žingsnio. 

Ar sulaukėte knygos įvertinimų?

Taip, labiausiai džiugina atsiliepimai iš tėvų, auginančių nevalgiukus. Vaikai, kurie paprastai visiškai atsisako daržovių ir maitinasi kone vien makaronais bei koldūnais, patiekalus iš mūsų knygos gamina kartu su tėvais ir su apetitu juos šveičia. Mamos siunčia nuotraukas ir dėkoja už tai.

Tokie pavyzdžiai rodo, kad tikrai padarėme gerą darbą. Beje, kurį laiką jaučiau nemažą spaudimą dėl to, kad per mažai kalbu apie vaikų mitybą. Bet išgirdusi tokias kalbas sakau, kad dirbu su suaugusiaisiais, nes viskas prasideda nuo jų. Vaikai valgo tai, ką valgome mes.

Kaip galėtumėte apibūdinti dažnos šiuolaikinės šeimos mitybą? 

Liūdna, bet gerųjų pavyzdžių nedaug. Tiesa tokia, kad suaugusieji gyvena įtemptu režimu, nuo ryto iki vakaro dirba, bėga, skuba, tad ką per dieną suvalgyti – daugeliui nėra svarbiausia. Kiekvienas išsikeliam skirtingus prioritetus.

Šeimai susėsti prie stalo pavakarieniauti šiandien yra ne toks jau ir dažnas reiškinys. Žmonės turi vis daugiau poreikių, daug laisvo laiko investuoja į sportą, savišvietą, išsikelia visai kitus prioritetus nei mityba, tad apie ją pagalvoti nelieka kada.

Tiesa, kartais tėvai nusprendžia pagaminti kažką sveikesnio vaikams, bet save pamiršta. O kas vyksta, kai tėvai atsisėdę kremta karštus sumuštinius? Naivu tikėtis, kad vaikas tuomet valgys garintą vištieną su brokoliais. Taigi kol suaugusieji nesusitvarkys savo mitybos, tol turės problemų bandydami vaikus pamaitinti sveikiau.

Žmonės galvoja, kad, norint maitintis sveikiau, prie viryklės reikia praleisti pusę dienos. Tai mitas?

Tikrai galiu paneigti šį mitą – sveikesnius patiekalus galima pagaminti ir labai greitai. Be to, ką suvalgyti sveikesnio, kai nėra laiko gaminti, kartais ir į galvą neateina. Na, žmogus sugalvoja greituoju būdu susitepti sumuštinį – bet juk sumuštinis sumuštiniui nelygu. Vietoj kvietinės duonos galima imti ruginę, gal šalia dar agurko papjaustyti.

Reikėtų netingėti paieškoti sveikesnių produktų. Niekas nesako, kad mitybos įpročius reikia keisti iš esmės čia ir dabar. Na, kai pabaigsite duoną – parduotuvėje paieškokite sveikesnės, baigsite kvietinius miltus – gal pabandykite vietoj jų nusipirkti avižinių. Įpročius keiskite pamažu. 

Dažnai dalijate patarimus kitiems, o kaip įpratusi maitintis jūsų šeima? 

Maistas mano kasdienybėje užima tikrai svarbią vietą. Visų pirma – tai yra mano darbas. Antra – tai yra mano hobis. Trečia – tai aistra. Dievinu skirtingų šalių virtuves, man visada maga kažką naujo pagaminti, patinka paragauti ir kitų gamintų patiekalų. Keliaujant vienas svarbiausių mano klausimų – kur eisime valgyti?

Ar nuvykusi į kitą šalį ieškote sveikesnių kavinių? 

Nebūtinai, nuėjusi į kavinę patiekalus renkuosi iš to, kas siūloma meniu. Ne visada tai būna sveikuoliškas maistas. Kitoje šalyje dažnai tiesiog norisi išbandyti kažką naujo. Neinu iš proto dėl sveikų patiekalų.

Namuose kepu ir bulvių plokštainį, ir spurgas ar žagarėlius verdu. Tiesiog tai yra nekasdieniai gardumynai, mažytės šeimos šventės. Tokius patiekalus ruošiame visi kartu. Į maisto gaminimą žiūriu net kaip į pramogą, smagų laisvalaikio praleidimo būdą. O kasdien valgome daug žuvies, daržovių, kruopų, šiek tiek mėsos, makaronų, bulvių... Stengiuosi, kad ant kasdienio stalo būtų daug skirtingų spalvų maisto. 

Atskleiskite, o kuriuo gyvenimo laikotarpiu maitinotės nesveikiausiai? 

Nuo aštuoniolikos iki dvidešimt trejų metų. Tai buvo etapas, kai atitrūkau nuo tėvų, išvažiavau gyventi ir dirbti į užsienį. Buvo daug vakarėlių ir labai sveikatai nepalanki mityba. Žinoma, tai pasijautė – priaugau septyniolika kilogramų! Be to, atsirado ir galybė sveikatos problemų – apatija, depresija, nerimas, cistos, skrandžio bei žarnyno sutrikimai... Dvidešimtmetė, o jaučiausi kaip kokia bobutė.

Dabar suprantu, kad mūsų sveikata priklauso nuo mitybos, judėjimo, minčių, gyvenimo būdo. Man be galo svarbu apsupti save tinkamais žmonėmis, kurių požiūris būtų panašus į mano. Nemėgstu zyziančių ir verkšlenančių, o motyvuoja tie, kurie ieško sprendimų. Esu gana griežta ir reikli ne tik sau, bet ir aplinkai. Ir kasdien noriu vis daugiau sužinoti.

Neretai juokauju, jog vieno gyvenimo man neužteks, kad patenkinčiau smalsumą naujiems dalykams. O dar reikia rasti laiko ir sportui. Labai mėgstu pabėgioti miške. Tai – mano meditacija. 

Reikli esate ir vaikams, vyrui? 

Vaikams stengiuosi nebūti tokia griežta. Na, o vyrui esu reiklesnė (šypsosi). Bet ir jis toks pat. Beje, aš labiau išsiblaškiusi ir man ne visada pavyksta tvarkingai susiplanuoti dienos veiklas. O mano vyras yra pedantas, maksimaliai punktualus, susidėliojantis užduotis minučių tikslumu.

Žinoma, mums susiderinti ne visada lengva. Mokausi disciplinos iš jo. Per dešimt bendro gyvenimo metų jau nemažai ir išmokau. Bet dar tikrai turiu kur tobulėti. O vyrą kartais užjaučiu, pavyzdžiui, kai būna visą dieną kruopščiai susiplanavęs, o aš ateinu ir sakau: žinai, per pietus turiu susitikimą, tai reikia, kad pabūtum su vaikais.

Pabamba dėl to ant jūsų? 

Mes nesipykstame, bet daug kalbamės. Mano vyras puikiai randa bendrus sprendimus, kad abiem būtų gerai. Be vyro nebūčiau atsidūrusi ten, kur esu šiandien. Jis daug padeda, labai mane palaiko. Dirbame kartu.

Žinutes, kurias dedu į socialinius tinklus, būname apsvarstę drauge. Tik vyras nemėgsta rodytis viešumoje. Drauge dirbti mums tikrai tinka, nes, sujungus gerąsias mūsų abiejų savybes, išeina puiki komanda. Kartu darbuojamės jau šešerius metus. Pati esu daugiau idėjų generatorius, o mano antroji pusė sugalvoja, kaip tas idėjas nuleisti ant žemės. 

Esate su vyru gyvenę ir svetur. Gal turite minčių vėl išvykti?

Jei kalbėtume apie darbą, Lietuvoje jaučiuosi visiškai save realizuojanti. Užtenka tiek, kiek turiu. Be to, vietoje nesėdžiu. Nuolat gimsta naujų idėjų, jas stengiuosi realizuoti.

Žinoma, neišsižadu galimybės kada nors kuriam laikui išvažiuoti į kitą šalį pagyventi – man patinka stebėti, kaip žmonės įsikuria kituose kraštuose. Niekas nežino, kur gyvenimas dar nuneš. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.