Isadora DUNCAN (1877–1927) buvo moderniojo šokio pradininkė ir dramatiško likimo moteris. Ji išgarsino savo meną, bet prarado viską, kas vadinama žmogiška laime.
NESUTRAMDYTA. Pažiūrėjus porą likusių jos vaizdo įrašų, atrodo – anoks čia menas: pusnuogė moteris kilnoja kojas ir rankas. Taip manė ir jos amžininkai – jie ilgai siūlė Duncan gerai mokamą darbą kafešantanuose. Pinigai būtų labai pravertę, bet mergina, užsispyrusi kaip ožka, sutikdavo šokti tik savo kompozicijas, kurių publika nesuprasdavo. O ir šiaip buvo keista: citavo Platoną ir Arthurą Schopenhauerį, sakė, kad šokis – ne choreografija: tik siela diktuoja kūno plastiką.
ŽŪTBŪT. Vaikystėje jos tėvas bankininkas metė šeimą. Kai šioji badavo, Isadora eidavo pas mėsininką; pinigų neturėjo, bet visada parnešdavo namo gabalą avienos. Ji lengvai apžavėdavo smulkius prekiautojus, o su menu sekėsi sunkiau. Už teisę šokti, ką jaučia, Duncan kovojo labai ilgai. Ji, gimusi San Fransiske, įgijo vilties tik vargais negalais pasiekusi Europą.
Čia galiausiai buvo „pastebėta“ – pakviesta nemokamai šokti privačiuose renginiuose, esą „grafienės N dalyvavimas baliuje bus geriau už honorarą“. Kartą, kai Duncan keturias valandas šoko labdaros vakare, viena ponia parodė jai pintinę surinkto aukso ir pasiūlė puodelį arbatos – šią gerdama badaujanti šokėja nualpo.
DAR ŽINGSNIS. Grėsmė nualpti iš bado ją persekiojo daug metų. Bet ilgainiui Duncan šou ėmė dominti garsius menininkus, daugelis jų panoro tapti jos partneriais. Šokėja buvo labai emocionali, nebijojo įsimylėti. Tokių situacijų, kaip aprašytoji memuaruose, buvo daug: viešbučio tarnautojas atsisakė ją ir kavalierių apgyvendinti drauge, davė kambarius skirtinguose koridoriaus galuose ir visą naktį ten rymojo, kad apsaugotų porelę nuo nuodėmės. Duncan nebuvo šventuolė, bet ji, bibliotekų ir muziejų mėgėja, rinkosi tik intelektualius partnerius.
MENININKAS. Pirma didelė jos meilė buvo prodiuseris, režisierius, aktorius Gordonas Craigas, anot Duncan, neprilygstamas genijus, o anot dokumentų – aštuonių vaikų tėvas. Šokėja tvirtino, kad tikrus jausmus gali patirti tik menininkas, ir iš pradžių neklydo: buvo garbinama, lepinama, kaip niekad laiminga. Bet idilė truko trumpai, nes Craigui rūpėjo vien menas, o jo laiką „vagianti“ moteris ėmė erzinti.
Duncan kentė vyro įtūžio priepuolius, kuo galėdama padėdavo. Neištvėrė tik patyčių, esą jos šokiai – nesąmonė ir būtų daugiau naudos, jei Duncan ne striksėtų, o drožtų jo pieštukus... Dukra Deirdre poros neišgelbėjo: 1904-aisiais susipažinę, 1907-aisiais jiedu jau atsisveikino. Mergaitė liko su mama, o Craigas visą gyvenimą sekė, ką Duncan veikia, kur nakvoja, su kuo pusryčiauja.
MILIJONIERIUS. Craigo laikais Duncan jau buvo tokia garsi, kad Berlyne į jos šou buvo vežami beviltiški ligoniai: vokiečiai tikėjo, kad keisti amerikietės šokiai pastatys juos ant kojų. Sėkmės įkvėpta Duncan ten įkūrė šokio mokyklą, priėmė keturiasdešimt mergaičių. Kai kurias jų, paliktas tiesiog ant slenksčio, šokėja įvaikino – davė savo pavardę. Tačiau entuziastė greitai suprato, kad šis projektas – ne jos jėgoms, nebent iš dangaus nukristų koks nors milijonierius.
Ir – nukrito: ją įsimylėjo siuvimo mašinos „Singer“ išradėjo sūnus Parisas Singeris. Jis dosniai rėmė šokio mokyklą, piršosi Duncan, privertė ją pamiršti skurdą. Šokėja pasijuto kaip karalienė, net išdavė savo „idėjines“ tunikas – tapo nuolatine dizainerio Paulio Poiret kliente. Porai gimė sūnus Patrickas, bet Duncan neskubėjo tekėti, o Singeris žinojo, kodėl: turėjo rimtų bėdų dėl psichikos.
TRAGEDIJA. 1913-aisiais visas Paryžius baisėjosi avarija: automobilis su Duncan vaikais ir guvernante įkrito į Seną... „Yra sielvartas, kuris žmogų užmuša, nors tas žmogus atrodo dar gyvas.“ Tai eilutė iš šokėjos atsiminimų. Juose ji mini ir daug laimingų akimirkų. Singeris rūpinosi jos mokykla, pati Duncan šoko, vis dar domino vyrus. Ji net susilaukė dar vieno sūnaus, bet berniukas mirė vos gimęs.
DEGRADAVIMAS. 1922-aisiais per gastroles Maskvoje Duncan susituokė su Sergejumi Jeseninu – šis buvo aštuoniolika metų jaunesnis ir mokėjo tik rusų kalbą, kurios šokėja nesuprato. Duncan pagailėjo gražaus vyruko: santuokos reikėjo, kad sovietinis poetas galėtų išvykti į užsienį. Juodu apkeliavo pusę pasaulio, bet Jeseninas gėrė, mušė žmoną, porino, kad „visos bobos – vienodosׅ“. Galiausiai paliko Duncan.
O jos nuoskaudos kaupėsi, moteris nebegalėjo šokti. Prasidėjo finansinės problemos, alkoholizmas, smulkios vagystės kavinėse ir pabėgimai iš neapmokėtų viešbučių... Duncan mirtis buvo apmaudi, bet tinkama garsiai menininkei: ją pasmaugė kabrioleto rato įtrauktas šalis – rankų darbo, dovanotas draugės, grožio produktų kompanijos savininkės Mary Desti.
