Nesunku suprasti, kodėl virtuvės šefą ir „City Catering“ įkūrėją Svajūną JARMALĄ (56) taip mėgsta aplinkiniai, o garsios šeimos kviečia dirbti asmeniniu šefu: pusryčiai ir vakarienė gardesni, kai juos ruošia linksmai nusiteikęs kulinaras. Užgimusi meilė maisto gamybai Svajūną ne tik priartino prie senos aistros – profesionaliojo krepšinio, bet ir leido pažinti tolimiausius pasaulio kraštus.
Kai man dabar kas nors pasako, kad profesinių aukštumų siekia kulinarijos mokykloje, nenustembu – ypač pastarąjį dešimtmetį daugėjant prestižinių restoranų, virtuvės šefo pareigos skamba viliojančiai. Tačiau kuo šis amatas taip sugundė aštuoniasdešimtaisiais?
Tais laikais visi gabūs ir moksliukai baigdavo vienuolika klasių, o tinginiai ir tie, kuriems mokslai buvo dzin, jau po aštuntos klasės būdavo vejami lauk ieškoti savo gyvenimo kelio – vienas jų buvau aš. Didelio pasirinkimo, kur Vilniuje įgyti amatą, nebuvo, tiesiog specialybės buvo skirstomos į prestižines ir nelabai. Profkėje geidžiamiausia laikyta šaltkalvio profesija, o mažiausiai trokštama – santechniko. Tik manęs nė viena neviliojo. Užtat įdomi alternatyva pasirodė kulinarkė, į kurią su savo pažymiais nebūčiau įstojęs. Bet mama konditerė per pažintis pasistengė, kad sūnus mokytųsi ten, kur labiausiai nori. Ir jau po dvidešimties dienų gavau griežtą papeikimą – vadovybė net svarstė, ar nevertėtų manęs pašalinti iš besimokančiųjų sąrašo. Visgi paliko. Kadaise sutikau klasės auklėtoją ir ši pasidžiaugė, kad mano nuotrauka dabar kabo kulinarkės garbės lentoje.